Prie Komunizmo Aukų paminklų Vašingtone

lzinios.lt 2017 06 13

Ponios ir ponai, brangūs draugai, bendražygiai! Prisimename susirinkę čia ir dabar tas nesuskaičiuojamas aukas, kurių paliko bemaž 200 metų trukusi kruvinoji komunizmo pabaisa.

lzinios.lt

Vardas – tartum sutartas apibūdinti valdymo sistemai ir praėjusio šimtmečio laikotarpiui, kurį slegia sunkūs kaltinimai dėl nutrauktų nemažiau šimto milijonų gyvybių; tie žmonės laikyti nevertais gyventi, o tokį sprendimą darė anuomet gerbti ir garbinti budeliai, neturėję gailesčio, bet vadinti fiureriais ir didžiaisiais vadais.

 

Jų aukų skaičius toks stulbinantis, kad net galima būtų pritarti žinomam posakiui: „ne tragedija, tik statistika“.

 

Vis dėlto ši praktikuoto masinio žudymo epocha – dar ne praeityje. Pakaktų prisiminti branduolinį Raudonąjį Fašizmą kažkur Pietų Rytų Azijoje, pasiryžusį užmušti naujus milijonus aplink save ir per Ramųjį vandenyną.

 

Iš čia ir pirmoji nuostata: nėra jokių masinio žudymo bei genocido nusikaltimų be juos vykdžiusių nusikaltėlių. Šių vardai – niekad nepamirštini.

 

Tai nusikaltėliški režimai, vadinti komunistiniais, ir šių režimų valstybės bei vadovai, įsitikinę savo „teise“ daryti bet ką be jokių ribų. Tačiau kiekvienas įsitikinimas, net pats tamsiausias kaip antai raudonasis, rudasis ar juodasis fašizmai, buvo ir yra kieno nors produktas. Tik pažvelkime, kaip tie nusikaltėliai konkuruoja dėl vienos ar kitos tuštybės. Išties nepamirškime vardų, bent jau vadovų, kuriais paprastai tapdavo valstybių valdžios užgrobėjai. Vėl artėjam prie jų, ir kruviniems praeities diktatoriams vėl statomi nauji paminklai.

Pažvelkime, kaip nuo laikų pradžios įsivaizduojamai evoliucionavo bręstanti krikščioniška empatija iki bendražmogiškos atjautos. Ši buvo pašaukta galimai įveikti (bent svajonėje) visus genetiškus priešiškumus vardan suvokto bendrumo ir tarpusavio pagalbos. Ir tada vėl grįžta, deja, modernus „išrinktųjų tautų“ arba socialinių grupių gentiškumas, įnirtingai pateisinantis bet kurio pobūdžio tarpusavio neapykantą. Kai kurie šio vartotojų kanibalizmo filosofai sakydavo, kad tai pažangos variklis.

 

Pirmojo smuiko partiją šiame orkestre griežė komunizmo ideologija ir jos vykdytojai. Mažesnė, bet nemažiau kraujuota atžala pasivadino Nacių socialistais. Toks buvo 20 amžiaus ženklas. Dabar jis rado pasekėjų ir padėjėjų gausiai užderėjus save palaiminusiai islamistinio smurto beprotybei. Mutavęs komunizmas, su juo ir dabartinis Rusofašizmas, eina plačiai su vis ta pačia „istorine“ misija sugriauti nekenčiamos krikščionybės ir demokratijos „senąjį pasaulį“. Vienykimės su „Boko Haram!“ Tuo pačiu, prisimindami aukas klasiškojo komunizmo, kuris buvo pamatinis tikėjimas šventąja prievarta, ir suvokdami, kaip šią doktriną sėkmingai naudojo įgudę masių manipuliatoriai, mes įžvelgsime ir artėjantį naują nuolat gimstančių mutavusių komu-nacių derlių, žinia, vėl įvairiais vardais.

 

Tai grąžina mus atgal prie 20 amžiaus proto katastrofos viršūnių – komunizmo. Paradoksalu, kad skelbdamas neva bendrumą jis varė fundamentalų skilimą ir supriešinimą: „mano brolis – mano priešas“. Klasinis priešas, proto ir pažiūrų, religinis arba rasinis priešas – koks gi skirtumas? Jokios minties, kad vien bendrojo mūsų Tėvo akis galėtų daryti mus broliais. Nebent prisimintume Joną Paulių Antrąjį, kuris nešė tokį požiūrį milijonams musulmonų.

 

Arba, jei bevelytumėt, vien tik Šviesa mūsų sielose, ne Tamsa, siūlo geresnes gaires. Komunizmo laikais viešpatavo būtent priešiškumo Tamsybė.

 

Todėl kviečiu kiekvieną suprasti, kad pagrindinė komunizmo negandos auka buvo pats žmoniškumas. Tačiau ir individualūs kankintojų sukelti kentėjimai bei funkcinis nežmoniškumas turi būti nušviečiami. Ką dar tartume apie išgyvenusiųjų kančias, kai jie be vilties žvelgė į mirštančius savo vaikus?

 

Prisiminkime masinius nekaltų žmonių trėmimus, kuriuos darė komunistų viršininkai ir vykdytojai. Mes Baltijos šalyse suvokiame ir prisimename tai labai gerai. Tačiau reikia ir žinojimo apie metodus bei galvoseną. „Bausmę“ gaudavai už savo socialinį statusą pagal svetimos šalies „įstatymą“. „Socialiai svetimo elemento iškeldinimas“ – ši formulė apėmė ir pagrindą – bausmė už nieką. Panašiai, kaip už akinių nešiojimą Raudonųjų Khmerų valdomoj Kambodžoj. Ar tiesiog pagal marksistinį socialinio rasizmo išradimą. Atžymėtieji kaip priklausantys „blogai klasei“ buvo nuteisti iš anksto, automatiškai. Žmonių naikinimas vergijoje juos tremiant buvo norma. „Bausmės“ vykdytojas visais atvejais buvo sovietų valstybė, tai yra, jos aukščiausieji pareigūnai kaip Stalinas, Berija ir kiti, be abejo, ir eiliniai sadistai budeliai. Ir nė viena tų trėmimų auka net formaliai nebuvo teisiama ir nuteista.

 

Jei imtume 1941 m. trėmimus, tai apie 41% aukų sudarė vaikai iki 16 metų. Tik 33% visų to meto tremtinių grįžo į Lietuvą. Kiti 67% negrįžo. Tačiau Vakaruose ligi šiol yra politinių ir teisės mąstytojų tvirtinančių, kad tai nebuvo genocidas.

 

Palyginkime to laikotarpio politinius kalinius. Jie buvo „arba deportuojami, arba, jei išvežti neįmanoma, nušaunami be jokio teismo“. Kitas būdas, kai „išvežamiems politiniams kaliniams sudarydavo specialią teismo procedūrą, ji paprastai baigdavosi beapeliacine mirties bausme.“ Už ką? – „Už kontrrevoliucinius nusikaltimus bei nusikaltimus keliančius ypatingą pavojų SSRS valdžiai“.

 

Deja, blogis neegzistuoja abstrakčia svarstymo forma. Jis pasireiškia konkrečiu pavidalu ir darbais tariamai žmogiškos sielos, linkusios į blogį arba jo apsėstos. Todėl, kol dar skiriame gėrį ir blogį, teisumą ir neteisumą (prisimink Solženycino mintį apie šunis: „vilkų smaugėjas – teisus, o žmogienos ėdikas – ne“), niekam nederėtų pakliūti į spąstus, kuriuos siūlo visiškas moralinis sąlygiškumas, kai leidžiama viskas. Šiuo požiūriu, nežmoniškumas (arba žvėriškumas) būtų kitoks žmoniškumas. Kaip tik taip mąstė komunizmo šventikai mokydami: „žudyk juos vardan geresnio rytojaus!“ Užmušk prakeiktus netikėlius – irgi tas pat. Žudyk žydus todėl, kad jie žydai...

 

Jokių komentarų, nebent Laisvės Stovyla norėtų ką pasakyti.

 

Komunizmas buvo ir yra fundamentaliai klaidingas ir nežmoniškas mokymas, ypač dėl savo ideologijos – pamatinio žmonių brolystės neigimo. Priešingai, jis platino visuotinės egzistencinės varžybinės žmonių kovos idėją, kovos tarp klasių ir tautų, tuo pateisindamas, kartu su melagingu marksizmo „mokymu“, kad ir neribotą smurtą. Taip klota pagrindai bet kuriam fašizmui, ne tik raudonajam.

 

Ir tąsyk ateina, viešpatauja nuogas tikėjimas valdžia. Ji grindžiama ne kokia teise, bet jėga, ir veikia kaip pamatinė doktrina bei autoritarinis narkotikas. Spekuliatyvaus komunistinio mokymo ir fanatiško svaigalo mišinys plinta kaip endeminė liga. Jos rezultatai ligi dabar – daugybinės piktadarystės ir nusikaltimai, visi kartu verti milžiniško auklėjančio muziejaus.

 

Norint parodyti vietinio komunizmo išminčių bei valdovų sudievinimą, praverstų komunistų režimų karikatūros. Generalinis mokymas jose reiškiasi kaip naujos religijos išpažinimas („Leninas – amžiams!“), kuris pateisina net genocidinį belaisvių žudymą, kad nuvertintų pačią meilės sampratą ir skaidrią viltį: džiaukis gyvendamas taikiai.

 

O jei norite vartyti paradoksus, tai ir čia pasireiškia interesų kova, kuri išties vyksta: būti ar nebūti.

 

Žemės planeta juolab gali pati imtis iniciatyvų, to nepamirškime.

 

Kalba perskaityta 2017m. birželio 9 d. Vašingtone, viešame minėjime prie Komunizmo Aukų paminklo