Petras Girdzijauskas. Motinos stalas

2017 06 08

Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui, ministrui Aurelijui Verygai, pasiryžusiems iš Lietuvos valstybės iškuopti alkoholio liūną, skiriu.

Šeimose, mokyklose, bažnyčiose nuolat kartojame: negerkite svaigalų, nerūkykite, nenaudokite narkotikų, būkite dori. Kokios gi priežastys, kad visų žodinės pastangos eina vėjais, o girtavimo ir kitų nedorybių banga vis auga? Susirūpinimą kelia ir tai, kad antriniai šios bangos veiksniai yra sunkesni už pirminius. Kyla grėsmė mūsų tautos genetiniam fondui.

 

Alkoholizmas didesniu ar mažesniu mastu palietė daugumą išsivysčiusių šalių, todėl šią problemą tyrinėjo SNO Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija „JUNESKO“. Ataskaitos pateiktos 1978 m. „KURIER JUNESKO“ žurnale. Tyrinėtojai vieningai sutarė, kad narkotinių medžiagų naudojimą visuomenėje apsprendžia jos tradicija, įskaitant ir šios tradicijos propagandines komponentes. Paauglys, ar net vaikas stebi rūkančius vyrus, kurie pabrėžtinai akcentuoja, kad rūkymas yra vyriškumo bruožas. Paauglys ir vaikas nori įgyti vyriškumo bruožų ir tuoj pat griebiasi cigaretės.

 

Jamaikos „Bernų kastos“ tradicija – čiulpti kokos lapą. Jei nečiulpsi kokos lapo, nepajėgsi atlikti tų darbų iš kurių verčiasi ši kasta. Minėti įpročiai pereina iš kartos į kartą.

 

Alkoholizmo banga natūraliai iškelia klausimą, kokias tradicijas turėjo mūsų tauta svaigalų vartojime ir kokią vietą tradicijos užima tautos vystymosi procese?

 

Enciklopedistai teigia, kad aklai keliaklupsčiaujant prieš tradicijas atsiranda visuomeninio gyvenimo konservatizmas ir sustingimas. Nerūpestingai traktuojant socialinį palikimą sutrinka visuomenės ir kultūrinės raidos perimamumas, prarandamos didžiosios žmonijos vertybės.

 

Mums iškilo grėsmė prarasti pačią didžiausią tautos vertybę – genetinį fondą. Išsiaiškinkime priežastis, dėl kurių sutriko visuomenės ir kultūros raidos perimamumas, nerūpestinga ar nusikalstama pažiūra buvo į socialinį palikimą į kultūros perimamumą? Kas sukėlė tuos faktorius ir kaip atstatyti padėtį?

 

Turime prisiminti savo tautos tradicijas iki prieškario, kai nebuvo varžoma jos gyvensena, savimonė, kai ji rėmėsi visų, iki tol gyvenusių kartų, įsitvirtinusiu, kultūros formų perdavimo, iš kartos į kartą, procesu, o tradicija laidavo kultūros perimamumą ir išlikimą. Mūsų tauta rėmėsi būdingiausiomis apraiškomis: teigiamais papročiais, religiniu tikėjimu, apeigomis, socialinėmis normomis, vaizdiniais, simboliais ir idėjomis.

 

Kultūros raidos perimamumui buvo susiklosčiusi palanki visuomeninė struktūra: šeima, mokykla, bažnyčia, parapija ir respublika. Visa ši struktūra vieningai skatino naujų kartų teigiamą santykį su tautos tradicija, su kultūriniu sluoksniu, kurį paliko beveik 300 kartų, gyvenusių iki mūsų laikų.

 

Kaimas, kaip patriarchalinė struktūra, buvo pagrindinis tradicijų saugotojas, kaip ir pagrindinis genetinis tautos fondas.

 

Miestas, kaip visuomenės konglomeratas, tradicijai neturėjo tokios didelės atsparos kaip kaimas, ypač individo atžvilgiu. Kaime , kiekvieno individo pozicija buvo žinoma ir pasverta, nes kiekvienas buvo visų akivaizdoje. Tuo tarpu mieste individas ištirpsta masėje, o išryškėja individualybės, daugumoj inteligentija. Per miesto inteligentiją, švietimo-kultūrines institucijas tos tradicijos buvo fiksuojamos ir gausinamos. Miesto inteligentija, savo ruožtu, buvo , kaip tradicijos gyvybingumo šaltinis, pereinant tautai į naujas istorines sąlygas (J. Basanavičius, V. Valančius, Daukantas ir kt.).

 

Okupantai su L. Berija priekyje suprato mūsų tautos tradicijų reikšmę, Lietuvos kaimiečių ir miestiečių svarbą, saugant ją. Suprato ir mažos tautos genetinio fondo reikšmę. Todėl ir pirmi smūgiai buvo nukreipti prieš visuomenės struktūros suardymą: mokykla atskirta nuo bažnyčios, nes religija-liaudies opiumas, tradicija-buržuazinės liekanos. Mokiniai ir studentai buvo priešpastatyti tėvų įsitikinimams, tautos tradicijai. Pirmoji represijų banga buvo nukreipta prieš Nepriklausomos Lietuvos valstybės valdymo aparato: aukštųjų valdininkų, partijų vadovų, įžymių inteligentų ir pažangiausių ūkininkų sunaikinimą (A. Sniečkaus 1940-07-07 įsakymas). „Operacija, buvo pravesta, visoj Lietuvoj, naktį iš liepos mėn. 11 d. į 12 d. 1940 m.“ ir tūkstančiai Lietuvos valstybės šviesuomenės atsidūrė už grotų ir buvo sunaikinti.

 

Bolševikinių okupantų vadeivos ir lietuviškieji kolaborantai su A. Sniečkumi priekyje matė didžiausią priešą, savo užmačiom įgyvendinti, inteligentiją ir ūkininkus. Pastarieji buvo ekonomiškai savarankiškiausi ir turėjo ypač patikimai saugomas visuomenės moralę, jos dvasią, tradicijas. Norint įgyvendinti okupantų užmačias reikėjo sunaikinti tradicijas. Tai buvo įmanoma padaryti tik sunaikinus ūkininkus ir inteligentiją - pačią tautą. Genocido ratas ėmė suktis visu greičiu: iš Maskvos užgriuvo Vilniaus kolaborantus, įsakymų ir instrukcijų lavina, kaip naikinti, ne tik Lietuvos, bet ir viso Pabaltijo, inteligentiją ir ūkininkus. Įsisuko trėmimų, šaudymų, gaudynių, okupacinių „garnizonų“ ir jų palydovų „stribų“ savivalės smagratis, kai okupuota Lietuvos valstybė, visą dešimtmetį buvo „už įstatymų ribos“. Už, okupantų, nužudytus, išprievartautus, ar kitaip užkankintus, eilinius Lietuvos piliečius, okupacinės struktūros atsakomybės nereikalavo. Tokius „Baudžiamųjų batalionų“ ( ISTREBITELNYJE BATALIONY, „STRIBAI“) veiksmus okupacinės valdžios struktūros pripažino to laikmečio „gyvenimo norma“. Per minimą laikmetį iš Lietuvos, buvo ištremta į Sibiro plotus, apie 150 000 Lietuvos piliečių. Kitą tiek buvo suimti, įkalinti ir atsidūrė Rusijos „GULAGO“ konclageriuose.

 

Trečdalis (apie 100 000) represuoto kontingento buvo fiziškai sunaikinti.

 

Per tą patį, beteisį Lietuvos valstybės , laikmetį buvo sunaikintas ginkluotas pasipriešinimas, kurio metu nuo okupantų baudžiamųjų batalionų, žuvo apie 25 000 elitinio jaunimo (tuo pačiu ir genetinio fondo). Tuo pačiu metu buvo išvystytas nežabotas informacinis karas prieš Lietuvos žmones: patriotus žūstančius už Lietuvos laisvę imta vadinti banditais, o baudžiamųjų batalionų, įbaudžiavinamus ūkininkus, vadinti savo noru atidavusius 4,0 mln. ha. nuosavos žemės ir laisvu noru atidavusius 400 000 viensėdijų (ūkių) sunaikinimui. Tuo tarpu visas kontingentas apie 1,7 mln. buvusių ūkininkų susijungė į konclagerines brigadas neatlyginamam darbui ir pasivadinusių „Lenino keliu“ kolūkiais.

 

Apie šį unikalų visos Lietuvos žmonių genocidą iki šių dienų nekalbama. Dalį ūkininkų konfiskuotos žemės, iki šiol, paežerėse, tebesidalina prezidentienės kristutės ir kitoks „elitas“, o savininkų palikuonys apie tokios žemės atgavimą tik pasvajoja.

 

Tuo pat metu buvo galutinai sugriauta visuomeninė struktūra: šeima, mokykla, bažnyčia ir respublika. Tautos tradicija, papročiai, bažnyčia prievarta atimtos iš jaunosios kartos. Šeima ir mokykla tapo antipodais. Respublika neturėjo savos koncepcijos, nes vykdė instrukcijas iš svetur.

 

Mokykla , nesiremianti tautos kultūra, tapo svetima tautai. Visuomeninė struktūra iro, pradėjo įsigalėti negatyvios tradicijos: girtuokliavimas, melavimas, vagiliavimas, narkomanija, prostitucija ir kt. Kartu su pozityvios tradicijos praradimu, jaunoji karta prarado ir idealo įvaizdį, prarado idėją. Ir ne tik tai. Su tradicija prarasta religija, kuri neša su savimi tikėjimą į gėrį, mielaširdystę, pasiaukojimą ir globą. Dešimt Dievo įsakymų, tai ne tik religijos, bet ir tradicijos objektas. Nesiimsiu tvirtinti ko šiame objekte daugiau religijos ar tradicijos, bet neginčijamai aišku, kad tai auksinis fondas saugantis tiek tautą, tiek religiją nuo erozijos, kad be jų negalime apsieiti, regis, neginčijamai sau esame įrodę.

 

Neteisinga teigti, kad jaunimas-prarasta karta. Dabartinis jaunimas-tai atplėšta karta nuo tautos tradicijos, nuo jos 3000 m. kauptos kultūros pamato, nuo tautinės mokyklos ir religijos. Reikia atstatyti tos kartos pozityvų santykį su tradicija ir jaunoji karta atsistos ant tautos kultūrinio pamato. Pažiūrėkime, kaip tai padaryti, ar jaunoji karta čia pagrindinė veikėja? Yra daugybė „smulkmenų“, atrodo nereikšmingų, kurios lemia mūsų vaikų likimus. Į visa tai anksčiau buvo žiūrima rimtai, be nuolaidų.

 

MOTINOS STALAS. Prie motinos stalo vaikas pradeda suvokti ne tik daiktus ant jo, bet ir gimtąją kalbą. Vaikas pirmiau suvokia daiktą, tik vėliau jį išreiškia žodžiu.

 

Ant motinos stalo pilvoti buteliai su daugybe medalių , kristalu žibančios taurės, taurelės ir grafinai. Prieš mažylį taip pat stovi kristalinė taurelė. Jam, kol kas pila iš kito, be medalių butelio. Degtinė, vynas, konjakas ar naminė mažyliui ateina į sąmonę kaip daiktas, lygiavertis tarp visų daiktų ant stalo. Gerti degtinę ar vyną, lygiai tas pat, kaip pieną ar šaltinio vandenį. Žodžiai teigiantys, kad degtinę gerti jam dar negalima beverčiai, nes butelius ant stalo stato tėtė, taureles-mama. Pilsto iš butelių tai tėtė, tai mama lygiai tai pat, kaip pieną ar limonadą. Geria tėtė ir mama-didžiausi jo autoritetai. Viskas taip paprasta ir natūralu: gerti, valgyti. Mažylis negali suprasti, kad tarp pieno ir degtinės yra skirtumas. Jei geria tėtė ir mama, tetos ir dėdės, tai geras gėrimas, tai reikia gerti lygiai taip pat, kaip jam pilstomą pieną, dažnai, net įsipykusį.

 

Alkoholis kenksmingas ne tik tam kuris geria, bet ir jo palikuoniams - teigia mokslininkai. Tyrinėtojai nuo seno domėjosi, kaip pirmą kartą susiduriama su alkoholiu. Yra nenuneigimų įrodymų, kad alkoholio potraukį suformuoja vaiko ir paauglio aplinka. Jeigu vaikas auga šeimoje, kurioje vienas iš tėvų serga pradine alkoholizmo stadija, bet nėra praradęs įtakos ir autoriteto, labai tikėtina, kad ir vaikas įgis polinkį į alkoholį. Jis anksti pradės ragauti alkoholinius gėrimus ir netrukus gali tapti alkoholiku.

 

Jei tėvai, bent kartą per mėnesį, stato butelius ant stalo ir geria prie vaikų, jie serga pradine alkoholizmo liga. Išgėrus 50 ml. Alkoholio žmogaus organizmo audiniuose jo aptinkama dar dvi savaites. Šios dozės mūsų laikais-juokingos. Tad jei vienas iš tėvų išgeria 100 ml. Alkoholio ar daugiau jo organizme jis išsilaiko iki kito išgėrimo. Vadinasi organizmas pastoviame alkoholio poveikyje-tai jau pradinis alkoholizmas. Praeito šimtmečio septintajame dešimtmetyje anglų mokslininkai paskelbė 1410 nepilnamečių tyrinėjimo duomenis. Paaiškėjo, kad iš tų, kurių tėvai smerkia girtavimą ir kurių draugai negeria, alkoholį vartoja tik 12 proc. nepilnamečių. Jeigu tėvai neprieštarauja, kad būtų geriamas alkoholis ir du artimiausi draugai kartkartėmis išgeria, minėtas rodiklis didesnis 7,4 karto. Šie tyrinėjimai parodė faktą: po kartą per savaitę išgeria 8 proc. tokių paauglių, kurie nekilnoja taurelių kartu su tėvais arba bičiuliais, ir 43 proc. tokių, kurie dažni tėvo ir motinos arba draugų išgertuvių kompanionai. Štai kaip aplinka veikia vaikus.

 

Svaigalų mėgėjai ir alkoholikai neatsiranda nežinia iš kur. Visi jie kažkada išgėrė savo pirmą taurelę. Ypač liūdna, jeigu dar vaikystėje bus įpylę tėvas ar motina.

 

Labai svarbu vaikus ir jaunuolius apsaugoti nuo alkoholio, nes kuo jaunesnis pradeda vartoti alkoholį, tuo greičiau tampa alkoholiku: kūdikiui pakanka sugirdyti 2-3 kartus vyno, net mažom dozėm ir jis tampa alkoholiku, – teigia mokslininkai. Tarp alkoholikų 32 proc. tų kurie pradėjo naudoti alkoholį iki 10m. amžiaus, 65 proc.-nuo 11 iki 15m. amžiaus ir tik 4 proc. nuo 16 iki 19 m. amžiaus. Dauguma alkoholikų pradėjo girtauti paauglystėje.

 

Kiekviename pobūvyje tėvams būtina suvokti, kada statyti alkoholį ant stalo? Jei prie stalo mažamečiai vaikai, ant stalo alkoholio neturi būti.

 

Mūsų tėvams prieškaryje buvo viskas aišku: jei svečiai prie stalo- vaikai kitur (užpečkyje). Jei pobūvyje dalyvauja vaikai-ant stalo alkoholio nėra. Giminės ir visuomenės kontrolėje buvo jaunimas ne tik iki vedybų, bet ir povedybiniame gyvenime. Visi suprato ir tuo rūpinosi, kad sekančios kartos sveikata slypi gimdančiųjų sveikoje gyvensenoje, arba prisilaikant pozityvų tradicijų. Jie suprato, kad tautos genetinis fondas priklauso nuo MOTINOS STALO.

 

Dažnos motinos, savo vienatinę nuotaką, pasitinka su alkoholio stikleliu, apipintu rūtom, santuokų rūmuose, jaunųjų rankose, putoja šampano taurės…

 

-Deja taip, teigia mokslininkai, tos aplinkybės ir nulėmė jūsų vaikučio likimą. Jeigu pastojimas įvyksta, kai abu sutuoktiniai neblaivūs, tai nesveiko palikuonio tikimybė didelė.

 

Kas per medžiagos, alkoholiai, jei daro tokią įtaką gemalui? Pažvelgiam į enciklopediją: medžiagos , kurias panaudojant atsiranda narkomanija: hašišas, opijus, alkoholiai…

 

Motinos, inteligentai, muzikantai, kiti rėksniai, ar žinote, kad jūsų statomi buteliai ant vašių stalo, kad jūsų tiesiamos taurelės, nors ir apipintos rūtomis, yra įrašytos į narkotikų eilę trečiuoju numeriu, po hašišo ir opijaus? Jei pirmieji du yra seniai, visur uždrausti, tai trečiąjį, bent dalinai drausti, riboti, kaip ir skandinavuose, nors ir labai pavėluotai, yra būtina. Tokiu veiksmu, bent dalinai išsaugosime savo genetinį fondą, savo savastį. Ar sugebėsime atstatyti bendruomenes, jų pozityvias tradicijas ir pozityvų gyvenimo būdą, parodys ateitis.

 

Visiems „inteligentams“, braviūriškai teigiantiems, kad jie gali gerti kada nori ir kur nori, pravartu priminti, kad alkoholio (narkotikų) gniaužtai geležiniai. Pagriebia ir paguldo į alkoholio (narkomanijos) liūną kiekvieną, peržengusį ribą, nesvarbu ar šis žingsnis buvo teatro, lauko kavinėje, ar kur kitur. Geležiniai gniaužtai neatsižvelgia į titulus, luomus ir kitus faktorius. Guldo ant menčių visus sulygindami benamio titulu prie šiukšlių konteinerių.

 

Hašišo ir opijaus vartojimo draudimams neprieštaraujame, laikome norma, tačiau šioje eilėje prieš trečiojo, alkoholio, draudimą stojamės piestu. Kol neatgausime pozityvių tradicijų, draudimais apriboti alkoholio vartojimą, vienintelis kelias išbristi iš to liūno.

 

Roko maršas, tada ir šiandien. Atmintin įstrigę tos pakilios dienos, kai prasidėjo atgimimas ir Rusijos imperijos nuopuolis. Maitinomės „talonų“ pagalba, per darbovietes: gabalėlis mėsos, cukraus, miltų ir šiek-tiek kitų produktų. Alkoholio neskyrė, net okupacinės struktūros. Kartais jo „išmesdavo“ kurioj nors Vilniaus miesto parduotuvėj. Tuo metu „Roko maršas“ skambėjo, tiesiog gaudė, visoj Lietuvoj, be alkoholio, net be alaus. Jaunimas šoko, vyresnieji rodė pritarimą, visa Lietuva skelbė artėjančias permainas. Mes buvome blaivūs ir mūsų sprendimai buvo tikri. Buvau prie Aukščiausios Tarybos visas 220-tas dienas ir nebuvo atvejo, kad kuris -nors pasiūlytų alkoholio.

 

Tačiau realus gyvenimas diktavo savus dėsnius: tuomet geros degtinės butelis turėjo užsienio valiutos vertę. Geras „maistras“ be valiutos, nei krust. Atlygis savo ruožtu. Atsitiko taip, kad remontavau butą, nors ir pertvarka (revoliucija) remontą reikia užbaigti, o „valiutos“ neturiu. Nei Lazdynų, nei Karoliniškių parduotuvėse „valiutos“ nei kvapo. Kelintoj dienoj, nuaidi garsas, kad „valiutą duoda“ Savanorių prospekte. Nukanku, eilė milžiniška, korupcija, visokie užlindimai, bet remontą baigti būtina. Išlaukiu, išstoviu, gaunu.

 

Pone premjere, pone ministre, išklausykite „rokininkų“, kurie pretenduoja į anuos , sąjūdininkus ir įkurdinkite specialias alkoholio parduotuves kas trečiame Vilniaus miesto mikrorajone, kaip tada, Roko maršo metu. Toks jų reikalavimas, aš jam pritariu, nes gerai prisimenu Roko maršus.

Pagarbiai. Linkiu sėkmės stabdant narkotiko srautą.