A. Merkel prognozės susimąstyti privers ir Lietuvą: tikėtina, kad išvydome tektoninio lūžio pradžią

delfi.lt 2017 06 01

„Laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, tam tikra prasme baigiasi“, – taip Miunchene pareiškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Žinia kaipmat apskriejo visą pasaulį, mat tai įvertinta kaip aiškus signalas – Europa nebegali visiškai pasikliauti Donaldo Trumpo valdomomis JAV, o „europiečiai turi paimti likimą į savo rankas“. Ką išties reiškia tokie Berlyno signalai?
(iš kairės) Prancūzijos prezidentas E. Macronas, JAV prezidentas D. Trumpas ir Vokietijos kanclerė A. Merkel

delfi.lt Reuters/Scanpix nuotr.
Dalyvaudama rinkimų kampanijos renginiuose, A. Merkel savaitgalį apsilankė Miunchene vadinamojoje mažojoje „Oktorberfest“ alaus šventėje. Anot vienos svarbiausių Europos ir Vakarų pasaulio lyderių vadinamos A. Merkel, nors Vokietija ir Europa su JAV bei Didžiąja Britanija stengsis palaikyti gerus santykius, „europiečiams reikės kovoti už savo likimą“.

 

„Mes turime žinoti, kad už savo ateitį, už savo likimą turime kautis patys“, – sakė Vokietijos kanclerė. Jos teigimu, ypač svarbu ypatingą dėmesį skirti šiltiems Berlyno ir naujai išrinktojo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono santykiams.

D. Trumpas nuvylė Europą?

„Tai panašu į eros pabaigą. Eros, kurioje JAV buvo lyderės, o Europa sekė iš paskos“, – taip A. Merkel pasisakymus komentavo buvęs Vašingtono atstovas prie NATO Ivo Daalderis.

 

Jį citavęs „New york Times“ taip pat konstatavo, kad Vokietijos kanclerės pasisakymus galima laikyti tiesiogine kritika D. Trumpui. Pastaruoju esą nebegalima pasikliauti, mat jis nuvylė sąjungininkus, todėl ir pačia Amerika nebegalima pasikliauti, kaip pastaruosius 70 metų.

 

„Šiandien JAV daugeliu klausimų juda priešinga kryptimi, nei Europa. A. Merkel komentarai yra naujos realybės pripažinimas“, – teigė I. Daalderis.

 

A. Merkel neseniai grįžo iš Didžiojo septyneto (G7) susitikimo, pasibaigusio JAV ir likusioms šešioms šio klubo narėms taip ir nesusitarus, kad šios laikysis 2015-aisiais pasirašyto Paryžiaus klimato kaitos susitarimo.

 

Diskusijos „šeši prieš vieną“ rezultatą A. Merkel šeštadienį pavadino labai sunkiu ir netenkinančiu. Be to, A. Merkel, nepaisydama asmeninių D. Trumpo pagyrų, regis, liko nusivylusi JAV prezidentu.

 

Kitaip, nei tikėtasi, per NATO lyderių susitikimą Briuselyje jis tiesiogiai neišreiškė paramos Vašingtono sutarties 5-jam straipsniui – kertiniams žodžiams, kuriais Aljanso narės garantuoja savo narių gynybą. Kiekvienas JAV prezidentas nuolat pabrėždavo, kad Vašingtonas laikysis savo įsipareigojimų, o 5-asis straipsnis yra tvirtas ir nepajudinamas.

Užuot išreiškęs aiškią paramą sąjungininkėms, D. Trumpas viešai kritikavo NATO šalių lyderius dėl šių nesugebėjimo vykdyti įsipareigojimą gynybai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto. D. Trumpui kalbant apie „dideles pinigų sumas, kurias amerikiečiams yra skolingos kai kurios NATO narės“, A. Merkel ir kiti Aljanso šalių lyderiai, stovėję šalia, akivaizdžiai jausdamiesi nejaukiai ar net pakraupę klausėsi JAV prezidento pamokslo.

 

Būtent todėl tokia vieša ir akivaizdi A. Merkel kritika bei nusivylimas naujuoju, dar nė pusmečio šaliai nevadovaujančiu D. Trumpu nuskambėjo kaipmat po kelių kanclerės susitikimų su JAV prezidentu.

 

Ne atsitiktinė kanclerės kalba

Tiesa, kaip pastebi leidinys „Politico“, vargu ar viską apskaičiuoti ir savo žodžius pasverti mėgstanti A. Merkel „tektoninius lūžius keliančiai“ kalbai atsitiktinai pasirinko rinkimų kampanijos renginį alaus šventės metu.

„Tikėtina, kad sekmadienį išvydome tektoninio lūžio nuo JAV pradžią. Bet taip teigti dar pernelyg anksti. A. Merkel yra atsargi lyderė ir signalizuoti Vokietijos atsitraukimą nuo JAV ji vargu ar pasirinktų Bavarijos alaus šventę“, – sakė „Politico“ straipsnio autorius Matthew Karnitschnigas.

 

Išties, A. Merkel gali jaustis įgavusi drąsos ir pasitikėjimo. Dar neseniai atrodė, kad ji bei Vokietija Europoje liks vienintele Europos viltimi – po Jungtinės Karalystės sprendimo trauktis iš Europos Sąjungos Berlyną ypač neramino prezidento rinkimai Prancūzijoje, kur galimybę laimėti turėjo Marine Le Pen. Šios atvirai Rusijos režimą liaupsinančios nacionalistės ir atviros ES priešininkės pergalė galimai būtų dar labiau suskaldžiusi Bendriją. Tačiau proeuropietiško ir palankiai Vokietijos atžvilgiu nusiteikusio E. Macrono pergalė leido A. Merkel lengviau atsikvėpti.

 

Be to, prieš rugsėjį vyksiančius šalies parlamento rinkimus A. Merkel atnaujino ryšius su jos vadovaujamai Krikščionių demokratų sąjungai (CDU) artima Bavarijos partija Krikščionių socialine sąjunga (CSU). Dar prieš metus A. Merkel įvaizdžiui smogusi pabėgėlių krizė ištirpdė jos populiarumą ir atrodė, kad ilgametės šalies lyderės laukia pralaimėjimas. Tačiau dabar apklausos rodo, kad kanclerė, valdžioje esanti nuo 2005-ųjų metų, turėtų būti perrinkta ketvirtajai kadencijai.

 

Pasak „Politico“, A. Merkel kritika D. Trumpui nėra kažkas naujo. Priešingai – nuo praėjusio kovo, kai kanclerė pirmą sykį susitiko su naujuoju JAV lyderiu, Vokietijos lyderės pozicija beveik niekuo nesiskiria.

 

„Europai būtų naivu visuomet kliautis kitais, kad šie spręstų problemas mūsų kaimynystėje“, – tuomet sakė A. Merkel. „Politico“ pabrėžė, kad nepaisant abipusių kritiškų pareiškimų, JAV yra nepakeičiama Vokietijos prekybos ir saugumo partnerė.

 

Būtent Vokietijoje vis dar yra vienos pagrindinių JAV pajėgų bazių Europoje. Čia taip pat laikomas JAV taktinis branduolinis ginklas, dislokuoti amerikiečių pajėgumai, kita susijusi infrastruktūra, kurios ignoruoti niekas negali. Anot M. Karnitschnigo, A. Merkel pareiškimai skirti ne tik norint sukritikuoti D. Trumpo elgesį, kiek vokiečiams bei kitiems europiečiams.

 

Esą norima pripratinti prie minties, kad Vokietija pasiruošusi prisiimti daugiau atsakomybės sprendžiant saugumo reikalus Europoje bei kaimynystėje.

 

Būtent tai galima būtų laikyti tektoniniu lūžiu, mat NATO pirmiausia buvo sukurta ne tik kaip atsvara Maskvos grėsmei, bet ir siekiant kontroliuoti du pasaulinius karus XX amžiuje sukėlusią Vokietiją. Pastaroji Šaltojo karo metais buvo vadinama potencialia būsimojo realaus konflikto mūšių vieta, tačiau lyderystė priklausė pirmiausia Vašingtonui.

 

Ambicingas lyderystės vaidmuo

Būtent Vokietija rėmėsi JAV saugumo garantijomis, o pagrindinės JAV vadovaujamos NATO pratybos neatsitiktinai vadintos REFORGER. Tai yra žodžių trumpinys (REturn FORces to GERMany – angl. „sugrąžinti pajėgas į Vokietiją“), reiškiantis milžinišką JAV vaidmenį staigiai dislokuojant pajėgas Vakarų Vokietijoje. Dabar pati A. Merkel vis dažniau užsimena, kad Berlynas turi ambicijų žemyne tapti ta lydere, kurios vaidmenį iki šiol vaidino JAV.

 

„Bendradarbiavimui su mumis, europiečiais, nėra jokių neribotų garantijų. Būtent todėl esu įsitikinusi, kad Europa ir ES turės išmokti prisiimti daugiau atsakomybės ateityje“, – dar šių metų sausį pareiškė A. Merkel.

Lyg tyčia leidinyje „Foreign policy“ neseniai pasirodė straipsnis, kuriame teigiama, kad būtent Vokietija patyliukais kuria ES armiją. Ne vieną dešimtmetį vokiečių, prancūzų ir kitų puoselėta idėja Europai turėti savo ginkluotąsias pajėgas, kurios karine galia galėtų prilygti amerikiečiams arba juos pakeisti, regis, stumiasi į priekį.

 

Anot „Foreign policy“, šiemet Vokietija kartu su Čekija ir Rumunija žengė radikalų žingsnį, apeidamos biurokratines ir kitas kliūtis, kurios iki šiol trukdė ES karinėms pajėgoms sukurti.

 

„Per artimiausius kelis mėnesius Rumunijos 81-oji mechanizuotoji brigada bus integruota į Vokietijos greitojo reagavimo pajėgų diviziją, o Čekijos 4-oji greitojo reagavimo brigada taps Vokietijos 10-osios šarvuotosios divizijos dalimi“, – teigiama straipsnyje.

 

Taip bus pasekta dviejų Nyderlandų brigadų pavyzdžiu – viena jų priskirta Vokietijos greitojo reagavimo divizijai, o kita – 1-jai šarvuotajai divizijai. Nyderlandams tai buvo proga treniruotis su tankais, kurių olandų kariškiai buvo priversti atsisakyti 2011 metais.

 

Anot Miunchene įsikūrusio Bundesvero universiteto profesoriaus Carlo Masalos, Vokietijos vyriausybė rodo norą tęsti Europos karinių pajėgų integraciją.

 

Apie ES armiją neseniai buvo užsiminęs ir Vokietijos kanclerei politiškai artimas Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude’as Junckeris.

 

Tiesa, jo pasisakymai neretai susilaukia pašaipų bei kritikos. Tačiau Jungtinei Karalystei – vienai pagrindinių bendros ES armijos priešininkių – traukiantis iš Bendrijos, akivaizdu, kad net ir daugeliui šalių neapsisprendžiant dėl bendrų karinių pajėgumų, Vokietija imasi atviros lyderystės. Anot „Foreign Policy“, Vokietija iš esmės siekia sukurti Bundesvero vadovaujamą ES armiją.

 

Procesas, žinoma, kol kas šlubuoja, mat norint sukurti efektyvias ginkluotąsias pajėgas reikia išspręsti itin sudėtingus vadovavimo, pavaldumo klausimus, turėti pakankamai pajėgų bei išteklių jas išlaikyti. O taip pat reikia sutarti dėl reglamentavimo, kas ir kada galėtų priimti sprendimą dėl tokių pajėgumų panaudojimo. Kai kurios šalys priešinasi idėjai, kad sprendimai dėl priskirtų nacionalinių pajėgumų panaudojimo būtų priimami Briuselyje.

 

Vis dėlto pamatai bendrai ES armijai sparčiai klojami toliau. Šių metų kovą įsteigtas ES jungtinis štabas. Kol kas jis atsakingas tik už kelias mokymo misijas Somalyje, Malyje ir Centrinės Afrikos Respublikoje. Pastarojoje esantis žemesnio rango štabas turi vos 30 žmonių personalą.

 

„Ši iniciatyva kilo iš Bundesvero silpnybės. Vokiečiai supranta, kad Bundesverui reikia kamšyti spragas, ypač sausumos pajėgų, norint įgyti politinę ir karinę įtaką NATO“, – sakė Šiaurės Europos saugumo analitikė Justyna Gotowska iš Lenkijos Rytų Europos studijų centro.

 

Idėja esą paprasta: kelis dešimtmečius nustekenta Vokietijos kariuomenė tik dabar atsigauna po finansavimo stygiaus. Nuo 2013 iki 2016 metų, net po Rusijos agresijos Ukrainoje, Vokietija toliau mažino savo gynybos biudžetą iki 1,2 proc. BVP.

 

Tai ne tik sukėlė JAV kritiką, bet ir nepasitenkinimą Bundesvero viduje. Mat nepakankamas finansavimas atsiliepė vokiečių karių bei technikos pasirengimui. Pavyzdžiui, 2014 metais ataskaita parodė, kad iš 64 armijos sraigtasparnių veikė tik 18, o dauguma laivyno sraigtasparnių iš viso buvo netinkami tarnybai.

 

Jei Šaltojo karo laikais Vokietija gynybai skyrė mažiausiai 2,7 proc. ir turėjo per 370 tūkst karių vien taikos metu, tai sumenkęs gynybos biudžetas pajėgė išlaikyti vos 176 tūkst. karių kariuomenę, o vokiečių politikai teisinosi, kad į išlaidas saugumui esą reikia įtraukti ir vystymosi programų finansavimą.

Vokietija kasmet išleidžia milijardus eurų įvairioms programoms Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir kitur, nors su kariniais ir saugumo reikalais tai neturi nieko bendro. Ir nors pastaruoju metu gynybos finansavimas bei karinės pajėgos kiek ūgtelėjo, jis nėra pakankamas, turint omeny Vokietijos ambicijas bei poreikius.

 

„Vokietija gali netgi neturėti politinės valios išplėsti savo karinius pajėgumus, todėl kilo idėja naudotis kitų, mažesnių, šalių pajėgomis mainais į išteklius. Toms mažoms šalims tokia iniciatyva yra būdas pritraukti Vokietiją ir labiau įvelti ją į Europos saugumo reikalus, kartu vengiant klaidžios Vokietijos karinės ekspansijos politikos“, – sakė C. Masala.

 

Anot analitiko, ypač sklandaus bendradarbiavimo tikimasi su Skandinavijos šalimis ir tų valstybių kariuomenėmis, kurios naudoja nemažai Vokietijoje pagamintos ginkluotės bei technikos. Tarp tokių šalių yra ir Lietuva.