Jūratė Laučiūtė. Neišduok

lzinios.lt 2017 05 30

Kartais skaitant informacinius pranešimus apie įvykius Lietuvoje susidaro įspūdis, kad mūsų seimūnai neva neišmanėliai, Vyriausybė neveiksni, tauta pati nežino, ko nori. Vos tik kas pamėginama keisti, pratrūksta – žiniasklaidai diriguojant – baisiai klykti, reikalauja stabdyti reformas, nes būsią dar blogiau...

lzinios.lt

Ką prie to galima pridurti? Dar vieną kritikos porciją? Ką galima pasakyti, kai paskelbta, kad korupcija Lietuvoje suvalgo 11 proc. BVP? Juk tai daugiau kaip keturi milijardai eurų!

Kas atsakys, koks atpildas laukia mūsų apsukriųjų kelininkų, kurie sutaupė (į savo kišenes) valstybės milijonus, „patobulinę“ amžinai remontuojamų krašto kelių asfalto dangą ir paploninę ją nuo poros iki aštuonių ar net daugiau centimetrų? Gal tuos ir panašius klausimus apie netvarką Lietuvoje reikėtų nurašyti į nekorektiškus, nebeužduodamus, panašiai kaip buvo sutarta nurašyti idėją sukonstruoti perpetuum mobile (liet. amžinąjį variklį)? Bet ir tamsioj nakty sužiba vilties žvaigždė.

Tokia žvaigždele visiems nepritariantiems lietuvių kalbos susinimo ir darkymo politikai galėtų (galėjo...) būti keturių Lietuvių kalbos instituto mokslininkų kalbininkų parengtas rašinys apie vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose. Tas rašinys Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK) išsiųstas 2014 metų birželio 11 dieną, tačiau iki šiol ignoruojamas, nes jame išsamiai, argumentuotai išdėstyta, kodėl Lietuvos piliečių pasuose nevalia asmenvardžių rašyti ne valstybine kalba.

Politikai ir šiems tarnaujantys pusmoksliai labai nemėgsta, kai jų idėjoms prieštaraujama faktų ir mokslinių argumentų kalba. Jei tokia kalba su jais ima diskutuoti vyresnio amžiaus, į „užtarnautą poilsį“ pasitraukę (ar išstumti) mokslininkai, į juos numojama ranka, kaip į nusenusius ir su protu neva susipykusius asmenis. Taip, pavyzdžiui, buvo pasielgta su šviesaus atminimo, didžiulės išminties profesoriumi Vincu Urbučiu, parašiusiu ir išspausdinusiu knygelę aptariama tema „Lietuvių kalbos išdavystė“.

Su konjunktūrinėmis VLKK išvadomis, su nereikšmingomis išlygomis, atveriančiomis vartus politikų svaičiojimams apie kaimynės valstybės pamaloninimą, nesutinka ir kiti (ne kartą apie tai rašę) daug patirties sukaupę kalbininkai: Aldona Paulauskienė, Pranas Kniūkšta, Arnoldas Piročkinas, Vitas Labutis, Pranciška Regina Liubertaitė. Tačiau nepriklausomoje liberalioje Lietuvoje pagarbą ir dėmesį patirčiai, gyvenimo ir profesinei išminčiai išsaugojo nebent vadinamosios sovietinės atgyvenos, perėmusios dar anos, smetoninės, Lietuvos moralines tradicijas.

Su moderniuoju (?) socialiniu chamizmu, kaip ir su visuotine patyčių antikultūra, jau baigiame susitaikyti. Bet ar susitaikėme su tuo, kad būtų ignoruojamos dar aktyviai dirbančių, ne vieną fundamentalų tyrimą paskelbusių mokslininkų nuomonė ir išvados? Juk net liberalams, viską matuojantiems naudos ir pelno ar nuostolių masteliais, turėtų būti aišku, jog politika, grindžiama neteisingomis, mokslo faktams prieštaraujančiomis idėjomis, pridarys didžiulių nuostolių ir valstybei, ir tokią politiką vykdantiems politikams.

O mokslininkų išvados aiškios: kalbinių argumentų, kodėl reikėtų keisti galiojančias nuostatas dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos piliečių asmens dokumentuose, nėra, nes rašant Lietuvos piliečių asmenvardžius asmens dokumentuose nelietuviškomis raidėmis būtų pakeista lietuvių kalbos abėcėlė ir destabilizuota rašybos sistema. Kartu būtų paneigtas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, pažeistas jos rašybos savitumas ir sutrikdytos vartojimo tradicijos. Dėl žmonių migracijos ir besikeičiančio gyvenimo išimtys (pavyzdžiui, su kitų valstybių piliečiais santuoką sudariusiems asmenims ir tokių šeimų vaikams) gali būti daromos, tačiau jos neturi pažeisti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos (!). Geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri gebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę. Išvadas pasirašė Lietuvių kalbos instituto vyriausieji mokslo darbuotojai Ona Aleknavičienė, Laima Kalėdienė, Rita Miliūnaitė, Sergejus Temčinas.

Jie neišdavė tiesos. Neišduokime ir mes, tauta.