„Miško broliai“ vis dar kovoja

lzinios.lt 2017 05 23

Tyliuoju Vilniaus universiteto angelu sargu, jo metraštininku vadinamas Albinas Kentra praėjusį gruodį apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle – už gyvenimą, skirtą Vilniui. Tačiau jis ir toliau priverstas grumtis su valdininkais, siekiančiais nusavinti tai, ką kūrė Vilniui ir artėjančiam valstybės šimtmečiui. Kitaip tariant, siekiama nacionalizuoti jo vadovaujamos „Miško brolių“ draugijos lėšomis atkurtą istorinį pastatą Vilniaus centre.

lzinios.lt  R. Jurgaičio nuotr.

Penkis dešimtmečius su filmavimo kamera nesiskiriantis A. Kentra savo archyve yra sukaupęs ilgą universiteto kultūrinio gyvenimo istoriją, Lietuvos nepriklausomybės siekius įprasminančius renginius. Kalbos premija įvertinti jo archyvai – kultūrinė ir mokslinė Vilniaus gyvastis – turėjo suktis ir „Miško brolių“ draugijos iš griuvėsių prikeltame pastate sostinės Totorių gatvėje.

 

O sukaupti dideli lobiai – apie 2000 kino juostos ritinių, maždaug 1000 fotojuostų ritinėlių, apie 1000 magnetinių garso įrašų. Archyvas Kazickų šeimos fondo lėšomis perkeltas į skaitmeninį formatą.

 

O premjerai vis keičiasi

Deja, planuotus darbus sustabdė jau 17 metų trukę teismai ir tebevykstantys ginčai dėl nuosavybės. Pavydėtinu metraštininko kruopštumu pastaraisiais metais A. Kentra yra priverstas kaupti ir įvairius dokumentus, įrodančius valdininkų klastotes, tikras ir netikras ekspertizes, teismų dokumentus, iš pradžių Vilniaus savivaldybės, paskui jau Vyriausybių bandymus nusavinti „Miško brolių“ turtą.

 

Ilgai laukęs, kol buvęs premjeras Algirdas Butkevičius atkurs teisingumą, buvo priverstas konstatuoti: „Jis pasielgė nesąžiningai, žadėjo, bet pažado neįvykdė.“

 

Nepailstantis 88 metų kovotojas, remdamasis dokumentais, surašė „Miško brolių“ draugijos turto neteisėto nusavinimo istoriją ir šių metų balandžio 4 dieną įteikė Sauliaus Skvernelio Vyriausybei.

 

Atsakymo iš premjero negavęs A. Kentra svarstė: „Gal jam neperdavė, gal tarnyboje pasimetė.“ Todėl po vieno renginio priėjo ir įteikė asmeniškai. Vis dar tikisi, kad premjeras įsigilins ir atsakys.

 

A. Kentra premjero prašė panaikinti 2012 metų Vyriausybės nutarimą draugijos pastatus (Totorių g. 9/Labdarių g. 10) perduoti valstybės įmonei Valstybės turto fondas (po 2014 metų reorganizacijos šios įmonės veiklą tęsia valstybinė įmonė Turto bankas). Deja, gegužės 4 dieną A. Kentra gavo finansų viceministro Dariaus Sadecko raštą, kuriame teigiama, jog pastatai turi priklausyti valstybei, o ne „Miško brolių“ draugijai.

 

„Jie neįsigilino, – nusivylęs sakė A. Kentra. – Mes sukūrėme stambų, masinantį, vertingą turtą, kuris gundo valdininkus. Be to, susidariau vaizdą, kad gali keistis ministrai, premjerai, o nuo rinkėjų nepriklausantys asmenys, patekę į atsakingas savivaldybės teismų ir Vyriausybės tarnybas, suinteresuoti mūsų turto nusavinimu, lieka tie patys. Todėl viskas taip ir stabdoma. Jiems nesvarbu, kad tai istorinis pastatas, kultūros objektas. Jiems rūpi tik tai, kiek iš to gaus pelno.“

 

Laivės kovų istorija

A. Kentra – buvęs partizanas, politinis kalinys, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Vyčio Kryžiumi – dėl minėtų pastatų kovoja neatsitiktinai. Tai namas, iš kurio 1919 metais Lietuvos ginti išėjo savanoriai. Iš griuvėsių „Miško brolių“ draugijos iniciatyva ir lėšomis prikeltas pastatas, kaip tikėjosi A. Kentra, pažymint valstybės šimtmetį, galėjo tapti istorinę Laisvės kovotojų atmintį įprasminančių renginių centru. „Miško broliai“ negali netikėti savo valstybe, tačiau nepasitiki dauguma biurokratų, kurių jau ne kartą buvo apgauti.“

 

A. Kentra jau kūrė planus, kaip turėtų atrodyti pastato fasadas – planavo jį paženklinti Lietuvos rezistencijos karinių apygardų skiriamaisiais ženklais. „Gal blogai padariau, kad tą piešinį pridėjau prie visų dokumentų? Gal kas nors išsigando? Matyt, atimdami iš mūsų pastatą kai kas siekia apskritai iš žmonių atminties ištrinti Laisvės kovų istoriją“, – svarstė A. Kentra.

 

Jis (slapyvardis – Aušra) yra kilęs iš rezistentų šeimos, su seserimis Elena-Snaige ir Onute-Rasa buvo nuteistas ir įkalintas lageriuose. Grįžęs iš Sibiro jau gyvų nerado savo trijų brolių partizanų Kentrų – Jono-Rūtenio, Leono-Sakalo, Juozo-Tauro.

 

Parūpo prikelti griuvėsiai

Beje, 2008 metais skiriant A.Kentrai Kalbos premiją, tarp jo nuopelnų buvo paminėtas ir istorinis namas: „Už pastato Vilniuje, Totorių g. 9/Labdarių g. 10, atkūrimą iš griuvėsių, už iniciatyvinę veiklą, trukusią daugiau kaip 15 metų, kurios rezultatas – išsaugotas Lietuvos paveldo objektas, pritaikytas istorijos ir kultūros veiklai“.

 

Minėtą pastatą draugijai Vyriausybė buvo perdavusi dar 1992 metais (be vandens, kanalizacijos ir šildymo sistemų). „Mums, mūsų prašymu, buvo atiduoti visiški griuvėsiai. Remonto pradžiai lėšų skyrė Kazio Bobelio vadovaujamas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Draugijos nariai organizavo daug talkų, prisidėjo savo lėšomis. Dailininkas Antanas Kmieliauskas paaukojo savo gautą Nacionalinę premiją“, – pasakojo A. Kentra.

 

Kai namas 2000 metais jau iš dalies buvo prikeltas iš griuvėsių, atsirado mįslinga JAV gyvenanti pilietė, pretendavusi į pastatą. 2005 metais Vilniaus miesto savivaldybė jau net buvo tai pilietei atkūrusi nuosavybės teisę į vieną iš pastatų, o už kitą suteikta kompensacija.

 

Draugija įrodė, kad jų vykdytų statybų metu buvo pakeista 63,5 proc. nekilnojamojo turto, sukurta 44,36 proc. naujo ploto, todėl nėra teisėto pagrindo JAV pilietei atkurti nuosavybės teises. „Be to, kaip išsiaiškinome archyvuose, pastatas prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įkeistas vienai kredito unijai ir net atiduotas išvaržyti. Vadinasi, tai jau nebuvo jos turtas“, – aiškino A. Kentra.

 

Nuosavybės neregistruoja

2011 metais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama nutartimi patenkino draugijos ieškinį, pripažino jį draugijos nuosavybe. Kai „Miško broliai“ kreipėsi į Registrų centrą dėl nuosavybės į pastatus registravimo, centras atsisakė tai padaryti, kadangi klaidingai vadovavosi 2003 metų Vilniaus miesto 3-iojo teismo nutartimi, kuria jau minėtos pilietės prašymu nuosavybės teisės draugijai buvo panaikintos. „Be to, valdininkai kimba prie 1992 metų Vyriausybės potvarkio žodžių „perduoti neatlyginamai naudotis“ – tuo metu taikyta tokia formuluotė. Anot jų, tai reiškia – naudotis panaudos teise, o ne nuosavybės teise. Tačiau tai yra nesąmonė, – teigė A.Kentra. – Panauda neleidžia pastato keisti, perstatyti, o leidžia tik naudotis. Tai kaip mes galėjome naudotis griuvėsiais? Mes jį pakeitėme, turėjome tam leidimus, sukūrėme visai kitą vertę. Tada valdininkai bandė įrodyti, kad naujos vertės nesukūrėme, jų ekspertai pateikė senas, prieškarines pastato nuotraukas, o ne pokarinius griuvėsius. Buvo bandyta suklastoti ekspertizę.“

 

Ir nors teismo sprendimu buvo patvirtinta, kad draugija pakeitė 63 proc. konstrukcijų ir sukūrė 44,36 proc. naujo ploto, pastato ji negali atgauti ir užbaigti rekonstrukcijos darbų.

 

„Miško brolius“ 2012 metais pribloškė naujas Vyriausybės potvarkis, įpareigojantis, nepaisant teismo sprendimo, pastatus perduoti Valstybės turto fondui.

 

„Tai įžūliai paneigė 1992 metų Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus, kuriais turtas buvo perduotas draugijai, – sakė A. Kentra. – Vyriausybė tuomet tokį sprendimą priėmė dėl šio pastato istorinės svarbos ir dėl to, kad draugija naujo objekto sukūrimui išsirūpino lėšų iš JAV veikiančio VLIK'o.“

 

Bylinėtis su Lietuva – negarbinga

Draugija 2016 metų spalį pakartotinai kreipėsi į Vyriausybę dėl jos 2012 metų nutarimo, kuriuo draugijos turtas perduotas Turto bankui. Gautas šabloninis Finansų ministerijos atsakymas, kad draugija turėtų kreiptis į teismą.

 

Visa ši istorija baigėsi tuo, kad Turto bankas 2017 metų sausio mėnesį „Miško broliams“ įteikė raštą dėl jų draugijos iškeldinimo iš jų pačių sukurtų ir jau 25 metus valdomų, išlaikomų ir prižiūrimų pastatų.

 

Draugija atsisako sudaryti Turto banko siūlomą panaudos sutartį. „Tai absurdas. Pasirašius panaudos sutartį, jokio poveikio objektui daryti negalima. O ten juk dar nebaigti rekonstrukcijos darbai“, – pabrėžė A. Kentra.

 

Paklausus, kodėl draugija nesikreipia į teismą, kaip pasielgė prieš keletą metų, kai pastatą iš jos bandė perimti užsienio pilietė, garbingas inteligentiškas senjoras atsakė: „Draugija negali bylinėtis su Lietuva, nes tai sumenkintų garbų Lietuvos vardą tarptautiniu mastu. Sunku būtų paaiškinti tokį valstybės požiūrį į laisvės kovas ir jų istorijos išsaugojimą.

 

Draugija negali netikėti savo valstybe, tačiau nepasitiki dauguma biurokratų, kurių jau ne kartą buvo apgauta. Dar neprarasta viltis, kad šis analogų neturintis pastatas ir nedubliuojantis kitų Lietuvos kovų objektų atliktų numatytas įvairialypes funkcijas. Įsitraukti į naują teismų maratoną draugijai būtų žalinga.“