Neklaidingumo dogma, arba Dar kartą apie pagarbą Konstitucijai

lzinios.lt 2017 04 26

Seime kilus idėjai labai išplėsti galimybes suteikti dvigubą pilietybę ne keičiant Konstituciją, o darant Pilietybės įstatymo pataisas, pradėta laidyti strėles ir į Konstitucinį Teismą, ir į bandančiuosius paaiškinti, kodėl dvigubos pilietybės problemos negalima spręsti Pilietybės įstatymo pataisomis.

 

lzinios.lt

Pilietybės įstatymo projekto iniciatoriai atvirai teigia, jog Konstitucinis Teismas, svarstydamas, ar pakeisti savo ankstesnę doktrinos nuostatą, kad pagal Konstituciją dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys, turėtų atsižvelgti į tai, jog nurodytą projektą pasirašė daugiau kaip 100 Seimo narių.

 

Jiems visiškai nerūpi, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją, turi vadovautis tik ja. Jeigu Konstitucinis Teismas vadovautųsi Seimo narių nuomonėmis, turėtume tiek Konstitucijos sampratų, kiek būtų naujų Seimų arba kiek naujų daugumų susidarytų tame pačiame Seime. Tokiu atveju turėtume ne realią, o fiktyvią Konstituciją, neatliekančią jai tenkančių funkcijų.

 

Kiti, bandydami „paskatinti“ Konstitucinį Teismą keisti savo požiūrį į dvigubą pilietybę, rašo apie tariamą Konstitucinio Teismo neklaidingumo doktriną. Turiu prisipažinti, kad iki šiol niekur neteko skaityti, jog Konstitucinis Teismas būtų parašęs ar bent užsiminęs, kad jis yra neklystantis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra keitęs savo doktriną, bet tik tada, kai tam buvo konstitucinis pagrindas. Vien tai, kad iš Lietuvos išvyko daug Lietuvos piliečių, kad Jungtinė Karalystė nutarė pasitraukti iš Europos Sąjungos (ES), ir kitos aplinkybės nepakeitė Konstitucijos 12 straipsnio. Jis liko toks pat, koks buvo 1992 metais priimant Konstituciją, – su jame įtvirtinta taisykle, kad dvigubos pilietybės atvejai negali būti paplitęs reiškinys, kad tokie atvejai turi būti reti.

 

Konstituciją gali aiškinti kiekvienas, tačiau tas aiškinimas niekam jokių teisinių pasekmių nesukelia. Kitaip yra, kai Konstituciją aiškina Konstitucinis Teismas. Pagal Konstituciją tik jis įgaliotas oficialiai aiškinti Konstituciją. Konstitucinio Teismo pateikta Konstitucijos nuostatų samprata susaisto Seimą, šalies prezidentą, Vyriausybę, kitus teisėkūros subjektus tuo aspektu, kad leisdami įstatymus ir kitus teisės aktus jie negali Konstitucijos nuostatų aiškinti kitaip, negu jas išaiškino Konstitucinis Teismas. Kitu atveju įstatymas ar kitas teisės aktas bus pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

 

Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Tai reiškia, kad jie privalomi Seimui, prezidentui, Vyriausybei, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, visiems piliečiams, taip pat Seimo nariams. Konstitucija Seimui draudžia įveikti Konstitucinio Teismo sprendimus, t. y. draudžia vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nederėtų su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Siūlomos Pilietybės įstatymo pataisos yra akivaizdus Seimo bandymas įveikti Konstitucinio Teismo nutarimus, nes siūloma nustatyti tai, ką Konstitucinis Teismas jau yra pripažinęs prieštaraujant Konstitucijai. Konstitucinis Teismas daug kartų yra konstatavęs, kad, norint panaikinti konstitucinį dvigubos pilietybės ribojimą ir išplėsti galimybes turėti dvigubą pilietybę, būtina keisti Konstitucijos 12 straipsnį. Pilietybės įstatymo pataisomis išplėsti dvigubos pilietybės suteikimo atvejų negalima, tai draudžia Konstitucija.

 

Niekas neginčija, kad aplinkybės, kuriomis buvo nustatytas griežtas dvigubos pilietybės draudimas, labai pasikeitė. Bet Konstitucijos 12 straipsnio turinys dėl to nepakito, jis liko toks pats, koks buvo, su 1992 metais nustatytu griežtu dvigubos pilietybės ribojimu. Niekas neginčija ir to, kad atėjo laikas plėsti galimybes turėti dvigubą pilietybę. Lietuva liko viena iš nedaugelio ES valstybių, kuriose dviguba pilietybė labai ribojama. Tačiau Pilietybės įstatymo pataisomis, kaip minėta, to padaryti negalima.

Prezidentė Konstitucinio Teismo klausė, ką reiškia Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis asmuo gali būti tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Klausė ir to, ar Pilietybės įstatymu, prieš tai referendumu nepadarius Konstitucijos pataisų, galima nustatyti, kad Lietuvos piliečiai, kurie po 1990 metų kovo 11 dienos išvyko gyventi į kitas valstybes, gali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės piliečiai. Konstitucinis Teismas 2013 metų kovo 13 dienos sprendime atsakė, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, jog tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri). Taip pat kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, o paplitęs reiškinys.

 

Atsakydamas į klausimą, ar asmenys, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990-ųjų kovo 11 dienos, gali turėti dvigubą pilietybę, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jie dvigubos pilietybės negali turėti, kitaip dviguba pilietybė taptų paplitusiu reiškiniu, o tai draudžia Konstitucija. Konstitucinis Teismas nurodė ir vienintelę galimybę išplėsti dvigubos pilietybės atvejų ratą: „Jeigu įstatymų leidėjas nori išplėsti galimybę turėti dvigubą pilietybę, jis pirmiausia turėtų keisti Konstitucijos 12 straipsnį, kuris gali būti pakeistas tik referendumu.“ Ar šie Konstitucinio Teismo paaiškinimai yra neaiškūs? Aiškiau pasakyti negalima, jie neaiškūs tik tiems, kas nenori jų suprasti ir ieško būdų apeiti Konstituciją, nepaklusti Konstitucinio Teismo sprendimams.

 

Jeigu kam nors ir „kyla įspūdis, kad mūsų padangėje visa plejada teisininkų būtų nieko prieš lengvatikiams įpiršti nuomonę, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra nepavaldūs laikui, galiojantys nepakitusiu pavidalu kintančiomis sąlygomis prasmės sankaupos turiniai, kažkas panašaus į absoliučios tiesos kristalizacijos seką, nepaklūstančią jokiems ašarų pakalnės erozijos dėsniams“, tai nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Konstitucinis Teismas turi teisę reinterpretuoti savo ankstesnę doktriną, bet tik tuo atveju, jeigu tam yra konstitucinis pagrindas. Tačiau keisti Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų aiškinimo doktriną nėra jokio konstitucinio pagrindo. Jeigu Konstitucijos 12 straipsnio, įtvirtinančio dvigubos pilietybės ribojimą, turinys priklausytų nuo to, kiek asmenų išvyko iš Lietuvos ar kokia valstybė traukiasi iš ES, susidarytų tokia situaciją, kad Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtinta Tautos valia – kalbame apie Tautos sprendimu nustatytą dvigubos pilietybės ribojimą – neturėtų jokios prasmės. Nes Tautos sprendimu įtvirtinta dvigubos pilietybės ribojimo taisyklė būtų paneigta ne nauju Tautos sprendimu (referendumu), o Konstitucinio Teismo sprendimu, kad dėl „pakitusių sąlygų“ Konstitucijos 12 straipsnio turinys esą jau kitoks, jame jau neliko anksčiau buvusio draudimo. Su tokiu Konstitucijos supratimu ir jos aiškinimu negalima sutikti.

 

Sutinku, kad „įstatymo prasmingumo sąlygos turėtų būti vertinamos ne tik dermės su kitais įstatymais požiūriu, bet ir atsiremiant į gyvo žmogaus interesus“. Tačiau nušluostyti ašaras tiems, kas, kaip teigia vienas Pilietybės įstatymo pataisų iniciatorių, labai išgyvena dėl to, kad neteko Lietuvos pilietybės, galima tik konstituciniu būdu. O jis yra vienintelis – būtina keisti Konstitucijos 12 straipsnį. Todėl teisininko bandymai paaiškinti, jog tol, kol Konstitucija nepakeista, jos būtina laikytis, kad negalima ignoruoti Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo sprendimų, negalima paneigti Konstitucijos viršenybės principo, jokiu būdu nereiškia, kad „tituluotas teisininkas net pačią pagundą atnaujinti diskusijas dėl dvigubos pilietybės atvejų išplėtimo priimant Pilietybės įstatymo pataisas laiko baisia nuodėme, bandydamas atgrasyti nuo tokių pastangų“. Nuodėmė būtų neatkreipti dėmesio į tai, kad siūlomas Pilietybės įstatymo projektas akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai, jog juo rodoma aiški nepagarba Konstitucijai ir Konstituciniam Teismui, kad tai yra politinio ir teisinio cinizmo apraiška, kelianti egzistencinį pavojų Konstitucijai. Jeigu Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo sprendimai bus ignoruojami šiuo atveju, tai bus daroma ir kitais.

 

Diskutuoti dėl dvigubos pilietybės ne tik galima, bet ir būtina, tačiau tik neperžengiant Konstitucijos ribų. Peržengę Konstitucijos nustatytas ribas, galime pamiršti ne tik Konstitucijos viršenybės, bet ir teisės viršenybės principus, kuriais grindžiamas kiekvienos demokratinės, teisinės valstybės gyvenimas.

 

Kad siūlomas Pilietybės įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, pažymėjo prezidentė ir paprašė Seimo narių gerbti Konstituciją, „nevažiuoti per ją buldozeriu“. Dėmesį į projekto prieštaravimą Konstitucijai atkreipė ne tik Mykolo Romerio universiteto, bet ir Vilniaus universiteto, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teisininkai. Kad projektas prieštarauja Konstitucijai, savo išvadoje labai aiškiai parašė ir Seimo Teisės departamento teisininkai. Parašė nepaisydami to, jog ir Seimo pirmininkas, ir premjeras prieš tai pareiškė, kad jų pasirašytas projektas neprieštarauja Konstitucijai.

Tačiau ir to nepakanka – antai po susitikimo su prezidente Seimo pirmininkas kalbėjo, kad reikia gerbti Konstituciją, bet... rimtu veidu ir toliau postringavo, jog Pilietybės įstatymas dar bus taisomas taip, kad būtų panaikinta „ta kovo 11 dienos data“ ir dviguba pilietybė būtų dar labiau išplėsta, kad ją galėtų turėti ir asmenys, gyvenantys Australijoje bei kitose valstybėse. Ar tai nėra visiška nepagarba Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo sprendimams?! Ar apie tai nereikia kalbėti?

 

Reikia kalbėti, ir labai garsiai, nes ne tik projektą pasirašiusių Seimo narių konstitucinė klausa yra gerokai sutrikusi. Ja negali pasigirti ir tie, kas rašo, kad „KT pretenzijos į galutinę tiesą yra grindžiamos sustingusių togų ir sterilizuotų nuo bet kokio žmogiškumo organikos pėdsako kaukių vaizdiniu“. Galima mėgti Konstitucinį Teismą, galima jo labai nemėgti. Bet pagal Konstituciją tik jis oficialiai aiškina Konstituciją, jo išaiškinimai privalomi visiems, pirmiausia Seimo nariams, kurie, padėję ranką ant Konstitucijos, prisiekė ją vykdyti ir gerbti. Taigi prisiekė vykdyti Konstituciją ir gerbti tokią jos sampratą, kokią pateikė Konstitucinis Teismas. Nepamirškime, kad ir Konstitucinis Teismas yra suvaržytas Konstitucijos, nes negali paneigti Konstitucijoje įtvirtintos dvigubos pilietybės ribojimo taisyklės, kurią įtvirtino tauta. Šią taisyklę gali pakeisti tik tauta, o ne Konstitucinis Teismas. Tauta, priimdama Konstituciją ir joje numatydama Konstitucinį Teismą, būtent jam pavedė aiškinti Konstituciją, ją saugoti ir ginti. Taip pat ir nuo Seimo pasikėsinimų. Kai tauta referendumu pakeis Konstitucijos 12 straipsnį ir jame nustatys kitokią taisyklę, – pavyzdžiui, dvigubos pilietybės riboti nereikia, ji gali būti paplitęs reiškinys, – Konstitucinis Teismas saugos ir gins naująją taisyklę.

 

Šiaip ar taip, kiekvienas turi teisę manyti, kad Konstitucinis Teismas aiškina Konstituciją ne taip, kaip turėtų aiškinti, kad Konstitucinis Teismas esą nesupranta, kas nustatyta Konstitucijoje, ją iškraipo. Kiekvienoje valstybėje, taip pat ir Lietuvoje, turi būti ir yra aukščiausia teisminė institucija – Konstitucinis Teismas, kurio išaiškinimas, ką reiškia tam tikra Konstitucijos nuostata, yra galutinis. Konstitucinio Teismo žodis yra galutinis ne todėl, jog jis neklystantis; greičiau Konstitucinis Teismas yra neklystantis dėl to, kad jo žodis galutinis. Gerai, kad galutinis žodis aiškinant Konstituciją priklauso būtent Konstituciniam Teismui, o ne politikams ar tiems, kurie nesutinka su Konstitucinio Teismo išaiškinimais.