Amerikos tomahaukai virš Sirijos atskraidino gerąją žinią Lietuvai

lzinios.lt 2017 04 10
Prezidento Donaldo Trumpo baudžiamoji akcija Sirijoje prieš cheminį ginklą panaudojusį galvažudį Basharą al Assadą parodė, kad po obamizmo atsigavusi Amerika vėl stojo ginti civilizuoto pasaulio vertybių nekreipdama dėmesio nei į Rusijos, nei į Kinijos nuomonę.

 

lzinios.lt

Penktadienį atsibudome kitokiame pasaulyje – pasaulyje, į kurį sugrįžo Amerika ir priminė visiems, kad į tarnybą sugrįžo policininkas, palaikantis tvarką ir statantis į vietą visus, nesilaikančius civilizuoto bendrabūvio taisyklių.

 

Donaldo Trumpo sprendimas sušaudyti sparnuotomis raketomis „Tomahawk“ Sirijos karinį aerodromą, iš kurio pakilo lėktuvai, zarino dujų bombomis išnuodiję su prezidentu Assadu kovojančios Idlibo provincijos gyventojus, buvo būtent tai, ko reikėjo po nykaus Baracko Obamos prezidentavimo pasimetusiam, valią ir galią prarandančiam Vakarų pasauliui.

 

Aštuonerius metus Obama vykdė antiamerikietišką ir antivakarietišką Jungtinių Valstybių atsitraukimo iš prieš pusę šimtmečio iškovotų pasaulinės supergalybės pozicijų, itin sustiprėjusių po Sovietų Sąjungos žlugimo.

 

Aštuonerius metus atsitraukianti Amerika palikdavo paskui save galios vakuumą, kurį netrukdavo užpildyti įvairaus plauko religiniai, idėjiniai ar geopolitiniai jos priešai: Po Šaltojo kario pabaigos nepribaigti komunistiniai režimai, visa jėga kylanti agresyviojo islamizmo banga, Kinija ir, savaime suprantama, Rusija, niekados nepripažinusi savo pralaimėjimo Šaltajame kare ir ketvirtį amžiaus nuosekliai siekusi revanšo.

 

Chaosas Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose bei Islamo valstybės susikūrimas, Šiaurės Korėjos ir Irano branduolinės ir raketinės ambicijos, Krymo užgrobimas ir hibridinis karas Ukrainoje, Vakarų Europos nenoras vykdyti savo įsipareigojimus NATO – visa tai tiesioginiai ir neabejotini kapituliantiškos Obamos politikos padariniai.

Tarp visų tų nelaimių, kurias Obamos politika atnešė Artimiesiems rytams, vienas blogas darbas yra išskirtinis ir jau įrašytas į patį juodžiausią karo nusikaltimo puslapį – jo nuolaidžiavimas leido Sirijos skerdiku pramintam šios šalies prezidentui Assadui nebaudžiamai naudoti cheminį ginklą prieš sukilėlius, siekusius atsikratyti jo režimo.

 

Masinio naikinimo ginklų triadoje cheminis ginklas yra tikriausiai vienu žiauriausių, neišrankiausių ir labiausiai nukreiptu ne prieš priešo ginkluotąsias pajėgas, bet prieš taikius gyventojus, nes kariai, kaip ir karinė technika, paprastai būna aprūpinti apsisaugojimo priemonėmis. Savo menką efektyvumą mūšio lauke cheminis ginklas parodė Pirmojo pasaulinio karo metais, tad Antrajame pasauliniame kare nei viena kariaujanti pusė jo nenaudojo. Tačiau prieš civilius, taip pat – menkai apie apsaugą nuo cheminio ginklo išmanančius sukilėlius ar savanoriškų karinių formuočių kovotojus, nuodingosios dujos pasirodė gana efektyvios.

 

Irake cheminį ginklą prieš kurdų sukilėlius ir Irano pašauktinius naudojo Saddamas Husseinas (ir tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jis savo gyvenimą baigė kartuvėse), Sirijoje cheminį ginklą pradėjo naudoti Assado vyriausybinės pajėgos, nepajėgiančios numalšinti sukilimo prieš valdantįjį režimą.

 

Dar 2012 metais, kai praėjo eiti pirmi pranešimai iš Sirijos apie galimą kovinių dujų panaudojimą, Obama skambiai pareiškė, jog masinio naikinimo ginklo naudojimas būsiąs toji „raudonoji linija“, kurią peržengęs Assado režimas susilauksiąs Amerikos karinio smūgio. Dujos buvo panaudotos 2013 metais Gutos mieste, nunuodydamos, pačiais atsargiausiais vertinimais, ne mažiau 300 žmonių. Dar apie 3600 žmonių apsinuodijo nemirtinai. NATO ir Izraelio žvalgybos teigė, kad tai padarė Assado pajėgos, Rusija tam kategoriškai prieštaravo.

 

Visas pasaulis žiūrėjo, ką darys Obama, kuriam Assado demonstratyviai peržengta „raudona linija“ tapo atviru iššūkiu. Obama, pasiskundęs, kad kartu su Amerika bombarduoti Assado pajėgų niekas daugiau nenori, priėmė Vladimiro Putino pasiūlymą, kad Rusija įkalbės Sirijos diktatorių atiduoti cheminį ginklą, kuris paskui bus sunaikintas. Tai, atrodė, ir buvo padaryta. Šiandien žinome, kad sunaikintos buvo akivaizdžiai ne visos cheminio ginklo atsargos bei tai, kad lemiamu veiksniu Obamai buvo Teherano grasinimas pasitraukti iš slaptų derybų su Amerika dėl Irano branduolinės programos stabdymo.

Dabar sunku pasakyti, kaip būtų toliau vykęs pilietinis karas Sirijoje, jeigu Obama nebūtų 2013 metais išsigandęs ir tesėjęs pažadą pavartoti jėgą Assado režimui peržengus jo nubrėžtą „raudoną liniją“. Bet veikiausiai Islamo valstybė nebūtų išplitusi iš Irako į Siriją ir jau tikrai garantuotai Rusija nebūtų užėmusi Amerikos sukurto galios vakuumo, tapdama esminiu geopolitiniu veiksniu Artimuosiuose Rytuose, su kuria turi skaitytis ir Turkija, ir Izraelis, ir arabų valstybės, ir Europos Sąjunga.

 

Skaitytis su Rusijos interesais Artimuosiuose rytuose teko ir Amerikai, nors Obama, tegu nenoromis, bet buvo priverstas 2015 metais pasiųsti aviaciją ir spec. pajėgas kovai su ISIS. Tačiau Maskvos reikalavimu Amerikai teko sudaryti susitarimą dėl kovos zonų Sirijoje atribojimo.

 

Donaldas Trumpas akivaizdžiai buvo nusiteikęs taip pat skaitytis su Rusijos įtaka Sirijoje ir su asmeniniu Putino globotiniu Assadu, kuris imtas laikyti tuo politiku, su kuriuo iš principo įmanomas susitarimas. Bendradarbiavimas tiek su Rusija, tiek su Assadu atrodė neišvengiama būtinybe siekiant sunaikinti ISIS, kurią Trumpas paskelbė Amerikos priešu Nr.1.

 

Trumpo požiūris į Sirijos režimą pasikeitė antradienį, kai atėjo pranešimai iš Idlibo provincijos, jog Assado aviacija zarinu užtaisytomis bombomis išnuodijo daugybę civilių, įskaitant vaikus ir kūdikius. Trečiadienį, kalbėdamas apie tai bendroje spaudos konferencijoje su Jordanijos karaliumi, Trumpas buvo akivaizdžiai sukrėstas. Jis kalbėjo ne kaip politikas, bet kaip žmogus, išvydęs akivaizdžią žvėrišką piktadarybę.

 

Toliau Trumpas jau elgėsi nebe kaip rafinuotas Harvardo absolventas Obama, kuris, neabejotinai, būtų sušaukęs krūvą pasitarimų su kongresmenais, senatoriais, užsienio valstybių vadovais, Jungtinėmis Tautomis ir dar bala žino kuo, kad paskui pasakyti ilgą jausmingą kalbą bei išreikšti apgailestavimą, kad pasaulis jo nepalaiko, o viena Amerika nedarys nieko.

 

Trumpas pasielgė, kaip šimtmečiais tokiais atvejais elgdavosi normalus amerikietis šerifas – viena ranka čiupo lazdą, kita – niekadėją už pakarpos, atitempė į miestelio aikštę ir viešai iškaršė kailį, paaiškindamas, kad tvarka turi būti ir joks niekadėjo globėjas su kriminaline praeitimi jam nepadės, nes šerifo lazda didesnė.

Ir pasaulis suprato, kokią žinią pasiuntė Amerika: nuo šiol niekas neliks nenubaustas; nuo šiol Amerika neprašys niekieno leidimo nubausti nusikaltėlius; nuo šiol joks tarptautinis banditas negalės tikėtis nei Rusijos, nei Kinijos, nei dar balažin ko globos, nes Amerikos karinė galia tokia, kad tiek Maskva, tiek Pekinas jos akivaizdoje tyli. Trumpo reakcijoje į Assado režimo nusikaltimą labiausiai visus nustebino greitis, ryžtas ir Amerikos ginkluotųjų pajėgų sugebėjimas žaibiškai veikti.

 

Nuo pranešimo apie dujų ataką iki masinio smūgio tomahaukais iš Viduržiemio jūroje budinčių laivų praėjo vos dvi paros – antradienį televizijos parodė pirmuosius vaizdus, naktį iš ketvirtadienio į penktadienį dviejų laivų-naikintojų deniuose nušoko raketų šachtų dangčiai ir viena po kitos pakilo 59 raketos.

 

Amerikiečiai iš laivų atakavo taikinį, dengiamą sistemine Sirijoje dislokuotų Rusijos pajėgų priešlėktuvine ir priešlaivine gynyba: raketų kompleksais S-300, S-400, „Pantsyr“ ir „Bastion“. Iš esmės tai analogas Kaliningrado srityje dislokuotų priešraketinių, priešlėktuvinių ir priešlaivinių sistemų, kartu sudarančių vadinamąją A2/AD gynybą, neleidžiančią priešo pajėgoms nei priskristi, nei priplaukti, nei apšaudyti.

 

Lygiai šeši mėnesiai iki Trumpo įsakymu atliktos atakos oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova nedviprasmiškai paskelbė, jog „Maskva nutarė dislokuoti Sirijoje priešlėktuvinių raketų kompleksus po to, kai gavo žinių, jog Amerika planuoja smogti Sirijos aerodromams sparnuotosiomis raketomis“. Tuo pat metu Rusijos gynybos ministerijos atstovas spaudai viešai perspėjo amerikiečius, jog kompleksų S-300 ir S-400 efektyvaus šūvio nuotolis gali juos „nemaloniai nustebinti“, o priešraketinės sistemos „Pantsyr: „numušinės viską, kas skrenda, nedarydamos taikinių atrankos“.

 

Šiandien ir to generolo, ir tos diplomatės kalbos platinamos internete kaip patyčia iš visų Rusijos pažadų.

 

Maskva dabar aiškina, kad Amerikos raketų padaryta žala nedidelė, nes Vašingtonas likus 2 valandoms iki smūgio perspėjo rusus ir šie evakavo iš aerodromo savo sraigtasparnius ir techninį personalą, taip pat perspėjo sirus. Tai padaryti amerikiečius įpareigojo Obamos administracijos 2015 metais sudaryta sutartis dėl kovos veiksmų atribojimo.

 

Bet kartu tai reiškia, kad Maskva neišdrįso vykdyti savo viešai Sirijai duoti pažado apsaugoti jos aerodromus nuo amerikiečių atakos.

Tiesa, tas pats generolas, kuris užpernai aiškino, kad numuš visus amerikiečius, kurie puls Siriją, dabar aiškina, esą taikinius pasiekė tik 23 ir 59 tomahaukų. Veikiausiai meluoja, nes tuomet visas internetas būtų užverstas rusiškos oro gynybos numuštų 36 tomahaukų nuolaužų fotografijomis.

 

Jei nemeluoja, tai dar blogiau Rusijai – vadinasi, jos išmaniausia A2/AD gynyba buvo sėkmingai pralaužta paprastu sparnuotųjų raketų, į taikinius ėjusių tiesiai virš rusiškų S-300 ir S-400 kompleksų pozicijų, smūgiu. Kas būtų, jei ataka būtų buvusi kombinuota, sparnuotomis raketomis iš laivų ir „protingomis“ bombomis iš lėktuvų, kaip to reikalauja sisteminės oro gynybos pralaužimo mokslas?

 

Juoba, reikia suvokti, kad tai buvo ne tiek karinė, kiek baudžiamoji – parodomoji operacija:

 

– Assadui buvo tiesiog parodyta, kad Putinas jo neapgins ir kitas smūgis gali atskristi jau į jo rūmus. Kartu suduotas baisus moralinis smūgis Sirijos kariškiams, kurie stebėjo, kaip jų, regis, patikimiausi kovos draugai rusai, sužinoję apie atskrendančius tomahaukus, paskubomis sušoko į savo sraigtasparnius ir spruko su šūkiu „na, o jūs ten laikykitės“;

 

– Putinui buvo parodyta, kad Trumpui nedaro jokio įspūdžio Maskvos pažadai įvairiems diktatoriams ir Amerikai nusispjauti į Rusijos karinę galią. Taip pat Putinui parodyta, kad Kinija nė piršto nepajudins ir nei žodžio nepasakys tam, kad jį apginti, nes pranešimas apie ataką atėjo Trumpo pietų su Kinijos pirmininku Xi metu. Kinietis tiesiog patylėjo.

 

– Kinijai buvo parodyta, kad Amerika gali iškaršti kailį Rusijos globotiniui ir tuo pačiu padaryta užuomina, kad taip pat gali nutikti ir Kinijos globojamam Šiaurės Korėjos diktatoriui, kuris pastaruoju metu vis įžūliau švaistėsi branduoliniais grasinimais, nes Obama tą leido. Bet dabar atėjo Trumpas ir žaidimo taisyklės pasikeitė.

 

Pabaigai, svarbiausia žinia Lietuvai: Amerikoje į valdžią atėjo prezidentas, kuris nedvejodamas paspaudžia „raudoną mygtuką“, jei reikia apginti civilizuoto pasaulio vertybes Sirijoje, nekreipdamas dėmesio, kad kerta Rusijos sąjungininkei. Galime neabejoti, jog Trumpas lygiai paspaus „raudoną mygtuką“, jei reikės apginti Amerikos sąjungininkus NATO nuo Rusijos. Ir žinome, kad Amerikos karinė galia pajėgi tai padaryti.