V. Landsbergis. Du broliukai urėdai

lzinios.lt 2017 04 10

Nesuklyskite, čia ne dėl urėdijų. Čia apie rėdas, nebūtinai svodbines, kurių mums ir mūsų istorijai parūpina artimasis užsienis.

lzinios.lt

Štai istorinė kaimynė Vokietija. Dabar draugė, sąjungininkė. Tikime, kad gins. Kad gal net padovanos mums valstybės gimimo metriką su dvidešimčia parašų. O kitkart, jau prieš šešerius metus ten pasirodo milžiniška, kažkodėl nepastebėta 1600 puslapių knyga apie didį XX amžiaus Lietuvos nuostolį ir skaudulį – mūsiškių žydų žūtį vokiečių okupacijos metais.

 

Tai įvyko, kai Lietuvos valstybės nebebuvo. Apie savo knygą nūnai atvykęs pasakoja vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas (Delfi.lt, 2017–03–27). Jo tema – lyg ne visos Lietuvos, o tik žydų istorija, ir iš tos – tik holokaustas. Vis dėlto žvelgiama ir istorijos kryptimi. Savitai. Lietuva, praradusi kitados didingą valstybę (tai būtų LDK), „dėl to praradimo kaltina lenkus, rusus, žydus“.

 

Domiuosi savo šalies istorija, tačiau niekur neaptikau, kad dėl Abiejų Tautų Respublikos sunykimo Lietuva, jos istorikai ar politikai kaltintų žydus. Gal profesionalas išmano ir įžvelgia giliau. O gal čia tik vienas jo paviršutiniškų žurnalistinių pašnekėjimų. Kam to nepasitaiko.

 

Ch. Dieckmannas, sprendžiant iš nurodyto interviu, siekia pažvelgti ir nešabloniškai, neįprastai, kai kur objektyviai. Ir į faktus, ir į reiškinį, kurį vadina istorijos politika.

 

Iki nacių atėjimo, daro jis išvadą, „pogromų nebuvo. Vokiečiai vargais negalais surado lietuvių, sutikusių organizuoti pirmuosius pogromus Kaune“.

„Mes kalti, be vokiečių nebūtų buvę holokausto.“

 

„Herojizacija, kaip ir savęs skelbimas auka, yra dvi to paties medalio pusės. Sovietinė istorijos politika taip pat rėmėsi aukos arba herojaus mitais.“

„Svarbiausia... kritiškai žiūrėti į savo praeitį.“

 

„Beveik visi žmonės, kurie paskelbti kolaborantais, buvo patriotai – etniniai nacionalistai. Nevartoju termino kolaboruoti. Kolaborantas, kaip mes suprantame dabar, po II pasaulinio karo, yra išdavikas – tas, kuris išduoda savo šalį ir dirba išvien su okupantu.“

 

Pagal šias tezes galėtų būti surengta vertingų seminarų. Ačiū kolegai Ch. Dieckmannui. O kaip svarbu kritiškai žvelgti į savo praeitį (sutinkame su p. Dieckmannu), taip svarbu kritiškai žvelgti ir į savo tekstą. Kai ką jau paminėjau. Iš to paties interviu antai atrodytų, kad vokiečiai žydų nežudė, tik inicijavo. Dvi Lietuvos istorikų stovyklos neva ginčijasi, ar „mes nužudėm savo piliečius“, ar „mes nužudėm juos“. Abi tad pradeda nuo „mes“, taip susitapatindamos pačios arba sutapatindamos tautą su žudikais. Skiriasi tik aukų nusakymas. Lietuvos katalikų bažnyčia „nieko nedarė“ (Ch. Dieckmannas). Vyskupų konferencija tesvarstė, ką daryti su pakrikštytų žydų turtu. „Tik šis klausimas.“ Visuomenė taip pat nereagavo. „Visuomenė tylėjo.“ O vieninteliai minimi lietuviški etniniai nacionalistai? – „Jei žydų nebebus, tai bus gerai Lietuvos valstybei. Mes galėsime sukurti stiprią etninę valstybę – be žydų, rusų, lenkų. Tokia buvo idėja.“

 

Ir be vokiečių?! Nebent pusgalvių idėja, juk Verwaltungai jau vežė Lietuvon vokiečių kolonistus...

 

Et, nenorėjau tokių atsainių prastos publicistikos teiginių nė komentuoti. Urėdo (uriadniko) arba amtmono stilius iškalbingas savaime. „Lietuviai pasirinko fašizmą.“ „Visa Lietuvos visuomenė iš to pasipelnė.“

 

Gal pakaks. Pernelyg kvepia ru., lenda instrukcija.

***

Kitokią rėdą gavome iš Lenkijos. Rašo Przemyslawas Žurawskis arba Grajewskis, pristatomas kaip aukščiausių instancijų patarėjas („Gazeta Polska“, 2017–02–15, tad ir savitas proginis pasveikinimas; o atpasakojo „Lietuvos rytas“ 2017–03–31, tik po pusantro mėnesio).

Manifestuojantis p. Grajewskio tekstas prasideda karinga išvada, bemaž kaltinimu savai vyriausybei, kad jos ligšiolinė taikinga laikysena Lietuvos atžvilgiu tapo ydinga Lenkijai. Tai raginimas arba patarimas elgtis kitaip. Netaikingai. O baigiasi tekstas tiesiog šūkiu: „Neleisime maskolinimo!“

 

Čia neturėtume ko pykti, ateik ir neleisk, jei ne maža detalė: užuot sovietinio ar putininio žmonių maskolinimo atvirai reikalaujama Lietuvos lenkinimo. „Litva – to viečnyj spor slavian“, rašė dar Aleksandras Puškinas.

 

P. Žurawskis arba Grajewskis parašė vis dėlto ne tuščią, o turiningą studiją. Yra joje svarbių įžvalgų dėl Kremliaus politikos ir įtakų, yra siūlymų (kad ir aršia reikalavimo forma), yra tradicinių endekiškų istorijos interpretacijų (Vilniaus okupacija – mitas ir pan.). Tariami neištesėti 1994 metų sutarties pažadai, nors jų ten nėra, tai tikras mitas. Kiti nebekartoja. Dėl nūdienių raidyno įtampų, be abejo, kalta tik Lietuva. Bloga ji net tuo, kad pastatė savo lenkams naują J. Lelevelio gimnaziją. Čia jau priekabiavimai, Solečnikų veikėjų lygmuo. Labai toli iki Adamo Michniko teiginio: „Kadangi Lenkija dešimtkart didesnė, tai ir jos kaltė dėl nesutarimų dešimtkart didesnė.“

 

Yra teiginių, svarstytinų – ar teisingi? – mūsų piliečių bendruose susitikimuose.

 

„Esminė dalis Lietuvos lenkų nekenčia Lietuvos valstybės, kuri nepasistengė pakeisti to nusiteikimo tarp savo piliečių, įbruktų į Lietuvą rusų prievarta.“ Nedetalizuosiu viso padažo, bet tegu Lietuvos lenkai patys pasisako, ar išties nekenčia? Manau, padėtis kur kas geresnė, negu p. Grajewskio transliuojamos juodosios žinios.

 

Į Sibirą bruko vienodai. Į ES atėjom kupetoj. Jaunesnių negu dabartiniai 70-mečiai jau niekas nebruko į Lietuvą. Pagal apklausas per 70 proc. Rytų Lietuvos rajonų mokinių laiko Lietuvą savo tėvyne.

 

Tarp neišspręstų problemų p. Grajewskis regi ir tokių: lenkų kalba Lietuvos įstaigose, dvikalbiai (kodėl ne trikalbiai?) gatvių ir vietovių pavadinimai... Štai net viešbučiuose nėra lenkų kalbos, nors visur, anot kritiko, esanti rusų kalba. Išeitų, kad verslininkai diskriminuoja lenkų svečius rusų naudai. O meniu keliomis kalbomis? Pagalvokit, sumanūs vadybininkai, juk viešbučių ministerijos dar neturime. Manyčiau, kad meniu ir lėkščių turinys gerokai svarbesnis.

 

Apetitą gadintų spekuliacijos praeities tema. Antai lenkų elitas Vilniuje buvęs „sovietų ir vokiečių gausiai išžudytas dalyvaujant lietuviams.“ (P. Grajewskis) O gal kur kas gausiau pasitraukė, repatrijavo į Lenkiją? Sovietų trėmikų vertėjo bijoti, nuo jų traukėsi ir Vilniaus krašto lietuviai, užsirašę lenkais. Ar to išvykimo nebuvo, tik lenkų žudymas? Su tokiu tautų santykių vaizdeliu netoli iki „Voluinės“ filmo mėsinių.

 

Laikai neramūs, keliskart pastebi kolega politikas, tad kurstymų išties nereikėtų. Nepasiilgtume nė sąskaitų kaišiojimo. Kas iš to, kad vardysim, kiek kartų Lietuva nutylėjo užgaulius dalykus ir nekirto atgal? Kur kas svarbiau susėsti ir šnekėtis, pavyzdžiui, apie švietimo darbus, neskambinant į Varšuvą kaip R. Sikorskio laikais: ar galim pasirašyti komunikatą?

 

Santūrumas nėra yda, kad ir ką manytų užsienio politikos patarėjas. Juolab siekis suprasti pašnekovą.