Pažink priešą iš vidaus: kaip radikalūs rusų nacionalistai įsivaizduoja „pribaltikos pertvarką“?

alfa.lt 2017 03 22

Rusijos informacinis karas prieš Baltijos valstybes nėra naujas, tačiau retai kada rusiškoje žiniasklaidoje pavyksta pamatyti atvirų raginimų „susitvarkyti“ su Lietuva, Latvija ar Estija. Būtent tokio pobūdžio publikacija pasirodė viename iš rusų nacionalistų tinklalapių „Sputnik & Pogrom“. Jame, neįvardijus autoriaus, detaliai analizuojama Baltijos valstybių demografinė, ekonominė ir geopolitinė situacijos bei ieškoma instrumentų, kaip būtų galima sugriauti mūsų valstybes iš vidaus.

Portalas Alfa.lt apžvelgia kovo 18 d. paskelbtą tekstą „Kaip mums reorganizuoti „pribaltiką“?“, kuris galėtų būti klasikiniu Rusijos imperialistinio mąstymo pavyzdžiu. Jame atskleidžiamos pagrindinės radikalaus rusiško nacionalizmo klišės apie Baltijos šalis ir apsvarstomi pagrindiniai informacinio karo instrumentai, kurie jau yra arba gali būti nukreipti prieš mus.

 

Pirmasis akcentas: Baltijos valstybės – amžinos rusofobės

Straipsnio pradžioje Baltijos šalių gyventojai arba tiesiog „pribaltai“ vadinami vienais iš pačių rusofobiškiausių žmonių – jie nekenčia rusų ir stengiasi bet kuria pasitaikiusia proga pakenkti Kremliui. Baltijos šalių visuomenės esą vykdo vietinių rusų „etnocidą“, jos rėmė čečėnų kovotojus 1994 m. ir 1998 m. konfliktuojant su Maskva, taip pat palaikė Ukrainos pusę Krymo aneksijos ir konflikto Donbase metu.

 

Be kita ko, Baltijos valstybės kaltinamos tuo, kad jos įstojo į NATO, tapo Aljanso placdarmu ir reiškia Maskvai teritorines pretenzijas: Latvija esą nuolat dairosi į po 1940 m. okupacijos Rusijos atplėštą Abrenę, Estiją – į analogiškai atimtas rytines teritorijas šiaurėje ir pietuose, o Lietuvai prikišamas noras pasiimti Kaliningrado sritį.

 

„Ką su tuo daryti? Galima eiti Rusijos Federacijos pramintu keliuku ir duoti mūsų Baltijos partneriams pinigų, kiek galima daugiau pinigų. Bet galima pasielgti suaugusiai – kaip elgiasi normalios didvalstybės su nedraugiškomis valstybėmis“, – suponuojama straipsnyje.

 

Antrasis akcentas – „skaldyk ir valdyk“

Netrukus straipsnio autoriai pastebi, kad Baltijos valstybės nėra monolitinės – visose jose yra skirtingų žaizdų, kurias Rusija privalo praverti ir „visiškai performuoti Baltijos valstybių politinę erdvę Rusijos nacionalinių interesų naudai be karo ir susidūrimo su NATO“.

 

Pagrindinis Rusijos radikalų siūlomas instrumentas – visokeriopas regionalizmo palaikymas siekiant „padėti“ įvairių Baltijos valstybių gyventojams „atrasti savo žemę ir kraują“. Tokiais naujais „atradimų“ taikiniais straipsnyje įvardijami Vilniaus, Klaipėdos, Žemaitijos, Suvalkijos kraštų gyventojai Lietuvoje, Kuršo ir Latgalės gyventojai Latvijoje, o Estijoje – šalies salų ir šiaurės rytų gyventojai. Tekste dėstoma teorija, kad esą visų šių regionų gyventojai, kuriantis nacionalinėms valstybėms, buvo priversti ar yra verčiami tapti lietuviais, latviais bei estais, todėl jiems reikia padėti iš naujo surasti savo šaknis.

 

Toliau įvardijami keli mechanizmai, kaip reikėtų šį Baltijos valstybių suskaldymą įvykdyti.

1. Aktualizuoti regioninių bendruomenių istorinę atmintį ir parodyti, kaip jie buvo priversti tapti latviais, lietuviais bei estais.

2. Pasiekti regioninę šių „atrastų“ bendruomenių autonomiją.

3. Įtvirtinti regioninius dialektus kaip naujas savarankiškas kalbas.

4. Paskutinė stadija – šios regioninės autonomijos turėtų atsiskirti nuo Baltijos valstybių ir politiškai bei ekonomiškai „bendradarbiauti“ su Rusija.

 

Pasak straipsnio autorių, visa tai priverstų Baltijos valstybių elitus susikoncentruoti į vidines kovas, tad jiems neliktų laiko kaišioti pagalius į Rusijos ratus, kol galiausiai Lietuva, Latvija ir Estija subyrėtų ir arba Krymo pavyzdžiu prisijungtų prie Rusijos, arba Pietų Osetijos ir Abchazijos pavyzdžiu taptų Maskvos satelitais.

 

Trečiasis akcentas – pulti kertinius istorinius pasakojimus

Rusijai siekiant sugriauti Baltijos valstybių teritorinį vientisumą, būtina sugriauti ir ideologinius Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių ramsčius, kuriais straipsnyje įvardijami trys dalykai:

 

1. Trijų okupacijų teorija, teigianti, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos tris kartus: 1940–1941 m. sovietų, 1941–1944 m. nacių ir 1944–1990 m. vėl sovietų.

2. Vienataučių valstybių doktrina, aiškinanti, kad Baltijos šalys bet kokia kaina siekia išsaugoti savo kalbą ir tautinę tapatybę.

 

3. Sakralinės istorinės datos: Lietuvai – 1991 m. sausio 13-oji, Latvijai – 1991 m. sausio 20-oji.

 

Straipsnyje aiškinama, kad jei Baltijos valstybių visuomenės bus priverstos suabejoti šiais ramsčiais, kils grėsmė ir šias šalis valdančių politinių elitų legitimumui. Tad toliau siūloma Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojams brukti alternatyvų istorinį pasakojimą.

 

Jo esminės tezės, remiantis straipsniu, turėtų būti tokios

1. Iki pat XX a. Baltijos valstybėse egzistavę politiniai dariniai niekaip nebuvo susiję su lietuvių, latvių ir estų gyventojais, o tikrąjį kultūrinį ir ekonominį vystymąsi šios tautos pasiekė būtent jas valdant Rusijos imperijai.

2. Baltijos valstybės 1918 m. tapo nepriklausomomis ne pasinaudojus tautų apsisprendimo teise, tačiau buvo sukurtos Vakarų valstybių, kurios laimėjo Pirmąjį pasaulinį karą tam, kad atliktų placdarmo prieš Rusiją funkciją.

3. Tarpukario Baltijos valstybės patyrė didelį ekonominį nuosmukį ir buvo pusiau fašistinės autoritarinės diktatūros.

4. Baltijos valstybės savanoriškai įsijungė į SSRS sudėtį, o lietuviai, latviai ir estai aktyviai dalyvavo organizuojant 1940–1941 m. trėmimus.

5. Nacių okupacijos metai Baltijos valstybėms žymėjo pilietinio karo laikotarpį, kai vietiniai nacių kolaborantai engė savo tautas.

6. Baltijos valstybės esą buvo socializmo vitrina – antrosios sovietinės okupacijos metais jos itin suklestėjo, o vėl rengtuose trėmimuose dalyvavo patys lietuviai, latviai ir estai.

 

7. Atgavusios nepriklausomybę, Baltijos valstybės patyrė naują ekonominės ir kultūrinės degradacijos bangą, o kraujo praliejimas 1991 m. sausio 13 d. – „Sąjūdžio kovotojų provokacijų rezultatas“. Didžiąją daugumą naujojo Baltijos šalių elito sudarė buvusi komunistų partijos nomenklatūra.

 

Iš visų trijų Baltijos valstybių silpniausia grandimi Rusijos nacionalistai laiko latvius – jie sudaro bene daugiausia tarpetninių santuokų, geriausiai moka rusų kalbą. Be to, jų istorijoje būta aktyvaus bendradarbiavimo su sovietais – pakanka prisiminti V. Leniną saugojusius latvių raudonuosius šaulius.

 

Kiek sudėtingiau esą pakreipti į Rusijos pusę estus, kurie rusus vertina daug blogiau nei latviai ir sudaro daug mažiau mišrių santuokų. Tačiau ir jų atžvilgiu randamas „sprendimas“: esą estams reikia priminti, kad didžioji dalis finougrų kalbomis kalbančių tautų gyvena Rusijoje ir jos nemenkai prisidėjo prie Rusijos išvystymo. Remiantis šia logika, Rusija taip pat yra finougriška, tad Estija turėtų įsijungti į jos sąjungininkų gretas.

 

Parlamentarė: tai panašu į oficialų požiūrį

Straipsnį aptikusi ir socialiniuose tinkluose paskleidusi Seimo narė konservatorė Rasa Juknevičienė naujienų portalui Alfa.lt teigė, kad tekste minimos informacinio karo kryptys Baltijos šalyse veikiausiai nėra vien tik kelių radikalų fantazijos. Taip galima spręsti bent dėl kelių dalykų.

 

„Pirma, tekstas neturi autoriaus ir šiaip parašytas gana raštingai, o juk koks nors radikalas iš gatvės, neturintis žinių ir gebėjimų rašyti strategijas, tikrai tokio teksto neparašytų. Tai yra įsigilinusio žmogaus ar žmonių grupės strateginio lygmens dokumentas“, – pastebėjo politikė.

 

Antra, R. Juknevičienės teigimu, daug straipsnyje aptariamų instrumentų Maskva jau įgyvendina praktiškai. Tarp tokių galima minėti prokremliškų nuotaikų sklaidą tarp Lietuvos rusų ir lenkų, taip pat gausybę Rusijos televizijoje rodomų laidų ir interneto straipsnių, kuriuose bandoma aukštinti, pavyzdžiui, carinės Rusijos laikais Lietuvoje sukilimą malšinusį Michailą Muravjovą ar įrodinėti, kad tuometė carinė okupacija Baltijos valstybės labai apsimokėjo.

 

„Modernių laikų istorijoje taip pat siekiama nepalikti jokių valstybę vienijančių simbolių – pavyzdžiui, čia taikinys yra Sausio 13-oji. Prieš keletą metų su kolegomis pasiūlėme Neužmirštuolės projektą (gėlės žiedą menantį ženklą – Alfa.lt past.), tai net lietuviškoje Kremliaus turinį turinčioje žiniasklaidoje pasipylė pranešimų, kad tai fašistų, nacių ar masonų ženklas. Lygiai taip pat stengiamasi nuolat paneigti 1940 m. okupaciją – Rusijos istoriniuose tyrinėjimuose nuolat kvestionuojama Lietuvos okupacija, keliamas Vilniaus priklausomybės Lietuvai klausimas, pabrėžiama, kad sostinėje niekada negyveno lietuviai“, – tęsė pašnekovė.

 

Straipsnyje minimi siekiai atskirti nuo Lietuvos Žemaitiją taip pat nėra vien tik teoriniai pasamprotavimai. Žemaičių ir kitų Lietuvos regionų separatizmą buvo išradę apsiskelbusio judėjimo „Būkime vieningi“ veikėjai. Kai kurie iš jų buvo susilaukę ir teisėsaugos dėmesio. To paties judėjimo nariai 2014 m. buvo pradėję rinkti parašus dėl Klaipėdos prijungimo prie Rusijos.

 

„Kažkodėl visi tokie dariniai, kaip taisyklė, būdavo labai prorusiški“, – apibendrino R. Juknevičienė.