A. Bačiulis. „Valstiečiai“ Seime kyla prieš Ramūną Karbauskį, supiršusį juos su socdemais

lzinios.lt 2017 03 20

„Valstiečių“ ir socialdemokratų susikirtimas dėl urėdijų pertvarkos ir skandalas dėl darbu Rusijos labui kaltinamo įtakingo socialdemokrato Mindaugo Basčio rodo, kad valdančiosios koalicijos griūtis gali nutikti daug anksčiau ir staigiau, nei po rinkimų pranašavo didžiausi pesimistai.

lzinios.lt

Po praėjusios savaitės įvykių vargu ar rastume politikos stebėtojų, kurie tvirtai ryžtųsi lažintis, jog „valstiečių“ ir socialdemokratų koalicija išgyvuos iki sekančių Seimo rinkimų (su sąlyga, jei šie vyks numatytu laiku).

 

Tiesa pasakius, nedaug būtų ir tokių, kurie lažintųsi, jog valstiečiai ir socialdemokratai dar šio rudens Seimo sesiją pradės būdami kartu valdžioje, nes kuo dažniau valdantiesiems tenka priimti esminius sprendimus dėl reformų, tuo labiau akivaizdu, jog valdančiųjų partijų interesus suderinti sunkiai įmanoma.

Pokyčiai Seime vyksta tokiu greičiu, taip netikėtai ir taip staigiai, kad aš pats nesiryžčiau lažintis net dėl to, ar Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis rudenį bus valdančiosios koalicijos sudėtyje ir ar apskritai bus Seimo nariu. Bet apie viską paeiliui.

 

Nors ketvirtadienį visi labiau žiūrėjo, kaip Seime seksis balsuoti dėl urėdijų pertvarkos, daug svarbesnis valdančiųjų (vadinasi, kartu ir Lietuvos) ateičiai balsavimas nutiko per pietus, Seimo posėdžių pertraukos metu, kai persiutę valstiečiai vos nenutraukė koalicijos su socialdemokratais.

 

Padėties rimtumą liudija tai, kad klausimas – ar dirbti toliau su socialdemokratais – buvo pateiktas formaliam valstiečių frakcijos balsavimui ir tai, kad svarstyme dalyvavo tiek premjeras Saulius Skvernelis, tiek prieš pusmetį valstiečius su socialdemokratais supiršęs R. Karbauskis. Ir nors už tai, kad socdemai su visomis jų uodegomis „Lietuvos geležinkeliuose“, „Rosatome“ ir urėdijose lėktų per valdžios bortą velniop nubalsavo Valstiečių ir žaliųjų mažuma, esmės tai nekeičia – koalicija nuo šiol gyvuoja tik iš inercijos ir laikinai – kol nebus susitarta su konservatoriais. Ir kol nebus galutinai nusodintas po rinkimų save Seimo „pilkuoju kardinolu“ pasiskyręs R. Karbauskis, dėl kurio kaltės visas šis šaršalas ir nutiko.

 

Štai šitai reikia suvokti labai aiškiai – nors de jure ketvirtadienį Seimo Valstiečių ir žaliųjų frakcija balsavo dėl koalicijos sutarties su Socialdemokratų partija išsaugojimo, de facto buvo balsuojama dėl pasitikėjimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininku R. Karbauskiu. Nes tai Karbauskio išskirtinių pastangų dėka koaliciją po rinkimų valstiečiai sudarė su triuškinančiai pralaimėjusiais ir rinkėjų paramos netekusiais socdemais, o ne su konservatoriais, kurie kartu su „valstiečiais“ gavo daugumos rinkėjų pasitikėjimo mandatą. Ir su kuriais visą Seimo rinkimų kampanijos metą vaizduotas širdingas sutarimas po rinkimų kartu formuoti Vyriausybę.

 

Iš vienos nuotraukos besišypsantys Skvernelis, Landsbergis ir Karbauskis rinkėjų akyse kūrė įvaizdį, kad valdančioji permainų koalicija jau sudaryta, juoba akivaizdu, kad bent jau Gabrielius Landsbergis tuo nuoširdžiai tikėjo. Ypač susitarimu su Skverneliu, ką ne kartą buvo pabrėžęs.

Labai panašu, jog toks širdingas susitarimas, galimas dalykas, sudarytas ir palaimintas gražiuose baltuose rūmuose, tikrai buvo: kadangi vieni Gabrieliaus Landsbergio vedami konservatoriai rinkimų laimėti nepajėgūs, o jų tradiciniais partneriais laikomi liberalai po visų kiaulysčių per savivaldos rinkimus ir pinigų pakelių „Stumbro“ dėžutėje pasitikėjimo nebekelia, pasijungia „trečioji jėga“ – Karbauskio suvienyti „žalieji valstiečiai“. Iš pačių keisčiausių Lietuvos politinių paraščių surankioti veikėjai, nesiejami jokios aiškios ideologijos, bet galintys patraukti tokių pat politiškai neapsisprendusiųjų rinkėjų balsus, turėjo tapti ta, vaizdžiai sakant, „raketa nešėja“, galinčia iškelti į valdžios orbitą mažiausiai korumpuotą ir labiausiai reformoms pasirengusią partiją.

 

Kaip matėme iš Seimo rinkimų rezultatų, šis planas (žinoma, jei jis buvo) beveik pavyko – Valstiečių ir žaliųjų balsai, sujungti su konservatorių balsais, būtų galėję suburti tvirtą, gausią, reformų keliamoms nepasitenkinimo bangoms atsparią valdančiąją koaliciją Seime ir Vyriausybėje.

 

Bet čia priėjo Karbauskis ir nutraukė šitą ikirinkiminę Entente Cordiale.

 

Kodėl – visiškai akivaizdu – netikėtai užgriuvusi pergalė susuko galvą provincijos politikui, jau iki tol rodžiusiam smarkų polinkį į mesianizmą ir autoritarizmą. Dalytis valdžia su tegu mažiau vietų Seime turinčiais, tačiau patyrusiais, išmaniais, įtakingais, garsiomis pavardėmis konservatorių politikais Karbauskis nepanoro, o jo autoritetas bei dalies po „valstiečių“ vėliava į Seimą patekusiųjų veikėjų anti-landzbergizmas pasuko rinkimų nugalėtojus į korupcijos simboliu tapusių socdemų glėbį.

 

Čia reikia padaryti nedidelį istorinį ekskursą, mat analogiška situacija jau buvo susiklosčiusi per 2012 metų Seimo rinkimus, tik tuomet Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vietoje buvo Darbo partija, o Karbauskio vietoje – Viktoras Uspaskichas.

Šiandien jau nedaug kas pamena, kad Uspaskichas, siekdamas išsigelbėti Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje, kone visą 2008–2012 metų Seimo kadenciją buvo rimtas ir atsakingas valstybės politikas: ateidavo Andriaus Kubiliaus Vyriausybei į paramą politinių krizių atvejais, drausmingai balsuodavo už biudžetą, už energetinius projektus, nė karto nesurengė interpeliacijų ar nepasitikėjimų nei kuriam ministrui, nei Vyriausybei. To dėka į Seimo rinkimų tiesiąją tiek Darbo partija, tiek Uspaskichas išėjo turėdami reputaciją politikų, su kuriais galima turėti reikalą.

 

Uspaskichui teliko mažmožis – gauti tą „sisteminio politiko“ pažymėjimą, kuris nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo pradžios išduodamas viename kabinete prie vieno stalo, už kurio sėdi Vytautas Landsbergis. Pirmą tokį pažymėjimą jis išrašė dar prieš Kovo 11-ąją, kuomet Kaišiadorių apygardoje nuėmė prieš Algirdą Brazauską keliamą Sąjūdžio kandidatą, tuo parodydamas, kad pripažįsta nuo Maskvos atsiskyrusios kompartijos vadovą vertu kartu kurti nepriklausomą valstybę. Tegu nelabai noromis, bet pripažįsta ir ima į draugę „vardan tos“.

 

Glėbys gėlių, kuriuo nešinas Uspaskichas anuomet Briuselyje atėjo sveikinti Landsbergį su gimtadieniu rodė, jog Darbo partijos vadovas suprato, kur ir kam jis turi nusilenkti, norėdamas gauti nuodėmių atleidimą ir pripažinimą „rankaspaustinu“ politiku. Landsbergis tuomet nepasakė „taip“, bet kategoriško „ne“ irgi nebuvo, veikiau užuominos, jog dar per mažai padaryta nuodėmių atpirkimui. Tada ir sekė toks vieningas Darbo partijos parlamentarų balsavimas už Visagino atominės elektrinės projektą, kad socialdemokratai viešai išvadino šiuos konservatoriams parsidavusiais išdavikais.

Tam, kad tapti gerbtinu sisteminiu politiku, 2012-ųjų rudenį Uspaskichui buvo telikę nesusimauti per Seimo rinkimus, o po jų sudaryti koaliciją su konservatoriais ir liberalais, pratęsiant reformų Vyriausybės veiklą. Vietoje to Uspaskichas tiek padaugino šventinių skysčių po pirmo turo ir tiek paskui prisidirbo, kad šiandien ir Darbo partijos nebėra, ir pats jis užsiima joga bei propaguoja sveiką gyvenimo būdą, vildamasis, kad gal prokurorai neatnaujins Darbo partijos bylos. Bet šaukštai (ir valdžia) jau popiet.

 

Padėtis, kurioje atsimetęs nuo koalicijos su konservatoriais atsidūrė Karbauskis, tik nežymiomis detalėmis skiriasi nuo tos, kurioje jau pabuvojo Uspaskichas: po Gretos Kildišienės skandalo jo reputacija sutrinta į dulkes, visos jo iniciatyvos paleidžiamos juokais, žiniasklaida jį medžioja su neslepiamu azartu ir žinojimu, kad „šitą mušti galima“.

 

Taip, Karbauskis vis dar Seime, jis vis dar Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, jis vis dar partijos pirmininkas, bet niekas į jo nuomonę valstybei svarbiais klausimais jau nebekreipia dėmesio. Asmeninis Karbauskio populiarumo reitingas per du mėnesius, pagal „Baltijos tyrimus“, krito 21 procentiniu punktu ir tai tikriausiai yra politiko populiarumo kritimo rekordas. Pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos populiarumas per tą patį laikotarpį krito trečdaliu – nuo 34 iki 21 procento – tai, ko gera, irgi rekordas.

 

Kad ir ką Karbauskis bešnekėtų, esą jie frakcijoje susitarė nekreipti dėmesio į krentančius reitingus, tai skamba nerimtai – dar negimė politikas, kuris nežiūrėtų, kaip žmonės vertina jo veiklą. Dangstytis, esą reitingais tikėti negalima, nes jie jau seniai nenuspėja rinkimų nugalėtojų, šiuo atveju neišeina – viena, valstiečių populiarumo kritimą rodo visos apklausos, antra, nors apklausos nepataiko absoliučiais skaičiais, bendrąją tendenciją jos rodo tiksliai.

 

O tendencija aiški – Karbauskio ir valstiečių reitingai rieda žemyn. Tiksliau, valstiečių reitingus ridena žemyn Karbauskis, nes valstiečių premjero Skvernelio reitingai tik auga, nes jis jokiose su valstiečių vado vardu siejamose kvailystėse nedalyvauja.

 

Užtai Skvernelis ėmė ir nuėjo į konservatorių suvažiavimą pasveikinti G. Landsbergio su perrinkimu partijos pirmininku. Ir kalbą iš tribūnos dėjo – pirmasis premjeras per ketvirtį amžiaus, atėjęs pasveikinti Seime jam opozicijoje esančios partijos.

Visi tai pastebėjo, retas suprato, kas įvyko – Skvernelis atėjo pas Landsbergį ir išsiėmė „sisteminio politiko“ pažymėjimą. Nežinia, ar Skvernelis pats susiprotėjo (tuomet jis dar labiau protingesnis, nei atrodo), ar jam kas patarė (tuomet tai buvo labai protingas ir įtakingas patarėjas), bet, skirtingai nuo Karbauskio, nuo šiol jis legitimus, gerbtinas valstybės vyras su šviesia ateitimi.

 

Praėjo vos pora savaičių ir Skvernelio pasiūlyta urėdijų reforma Seime važiuoja konservatorių balsais, socialdemokratams balsuojant prieš. De facto nauja valstiečių ir konservatorių koalicija įvyko, galima daryti statymus, kada ji bus įforminta de jure.