Gabrielius Landsbergis: „Mums nereikia valdžios bet kokia kaina“

lzinios.lt 2017 03 08

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininku perrinktas Gabrielius Landsbergis teigia, kad jo partija neatsisakytų derėtis dėl dalyvavimo valdančiojoje koalicijoje, jei būtų pakviesta.

lzinios.lt  R. Jurgaičio nuotr.

Tačiau, jo manymu, šiuo metu valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) yra ištikta milžiniškos lyderystės krizės, tad neaišku, kas ir už ką joje atsakingas.

 

 

„Noriu pabrėžti: mes niekada neatsisakėme derėtis (dėl dalyvavimo valdančiojoje koalicijoje – aut.). Tačiau – norėčiau, jog tai būtų parašyta didelėmis raidėmis – iki šiol mūsų į derybas niekas nepakvietė, tik anksčiau leido suprasti, kad patys turėtume prašytis. Mums nereikia valdžios bet kokia kaina. Jei rinkimus laimėjusi LVŽS mano, kad TS-LKD yra ta jėga, kuri padėtų jiems priimti svarbius sprendimus, atsižvelgiant į mūsų programą, patirtį ir panašiai, galime derėtis: tokia mūsų pozicija buvo visada“, – interviu dienraščiui „Lietuvos žinios“ sakė Gabrielius Landsbergis.

 

Vertybės – ne tik pavadinimas

 

– Savaitgalį vykusiame TS-LKD suvažiavime, kuriame dar ketveriems metams buvote patvirtintas pirmininku, pristatėte idėją keisti partijos pavadinimą – tapti tiesiog Tėvynės sąjunga. Ar toks sumanymas neįžiebs naujos įtampos organizacijos viduje?

– Nuotaika suvažiavime buvo labai pakili. Jaučiau, kad jeigu pačiame suvažiavime būtume balsavę dėl pavadinimo, greičiausiai jį būtume pakeitę. Vis dėlto suprantu, kad tai jautrus klausimas. Pasiūliau atsigręžti į žmones, paklausti, ką mano skyriai. Kadangi tokios formuluotės partijos įstatai neleidžia, kaip kompromisą pateikiau siūlymą įrašyti į įstatus plebiscito instrumentą. Pažadėjau partijos nariams, atvykusiems iš visos Lietuvos, kad pirmasis plebiscitas bus būtent dėl pavadinimo.

 

– Suvažiavimo metu kai kurie partijos senbuviai, pavyzdžiui, Rimantas Jonas Dagys, idėją trumpinti partijos pavadinimą siejo su atsitraukimu nuo krikščioniškųjų vertybių, kurias puoselėja partijos krikščionių demokratų sparnas.

– Tai daugiau asmeninė R. J. Dagio, o ne visos partijos pozicija. Svarstymus dėl pavadinimo keitimo paskatino idėja, kad neteisinga uzurpuoti tikėjimą kaip vertybę. Daugelis mūsų partijos žmonių, nepriklausančių krikdemams, neretai pasijusdavo taip, lyg Bažnyčia priklausytų tik vienai grupei, vienai frakcijai, kad tikėjimas ir vertybės – tik jų prerogatyva. Bet tai nėra tiesa. Tiesą sakant, šiandien krikdemais, dvasine prasme, save laikyti gali kur kas didesnė grupė partijos – ir ne tik jos – žmonių. Taigi pasakymas, kad svarbu tik tos trys raidės (LKD – aut.), o visi kiti yra nebe „vertybininkai“, dažnu atveju žeidžia. Noriu pabrėžti, kad mūsų partijoje vertybės yra kur kas giliau. Ir ne pavadinimai jas apibrėžia.

 

Krikdemams siūlo susitelkti

 

– Konservatoriai su krikščionimis demokratais susijungė 2008-aisiais. Kodėl, jūsų manymu, šie du sparnai iki šiol taip ir nesusivienijo?

– Manau, tai lemia principinis noras pabrėžti savo atskirtį. Vis dėlto nemanau, kad teisinga aukoti tiek laiko skirtumams partijos viduje ieškoti. Duok Dieve, kad galėtume paaiškinti, kuo skiriamės nuo kitų partijų.

Mes turime užtikrinti vieną esminį dalyką – partijos tapatybę. Ką pasakyti žmogui, kuris renkasi balsuoti už šiandien stipriausią dešiniąją jėgą Lietuvoje, tačiau klausia: jūs nuolat tarpusavyje kažką aiškinatės, bet kas jūs tokie? Todėl kartoju – pasakykime visuomenei, kas mes esame. Pabrėžkime, kad mes – Tėvynės sąjunga, partija, kuri yra už Tėvynę, už vakarietišką kryptį. Viduje galime būti skirtingi, bet visuomenei turime pasirodyti kaip vieninga politinė jėga.

 

– Kalbate apie vienybę, tačiau formuodamas savo, kaip partijos pirmininko, šešių pavaduotojų komandą nepasirinkote nė vieno iš trijų konkurentų dėl pirmininko posto?

– Man suteiktas pasitikėjimo mandatas buvo toks stiprus, kad buvo galima apskritai nieko nekeisti. Tai ir pasakiau: su ankstesne komanda iš principo dirbau gerai, mano nuomone, ėjome gera kryptimi ir spėriu žingsniu. Juo ir toliau reikia eiti. Vis dėlto pavaduotojų komandą formavau kiek kitokiais principais. Esu labai dėkingas Irenai Degutienei (toliau eiti pareigas paskirta TS-LKD pirmininko pavaduotoja iš krikščionių demokratų bendruomenės – aut.), labai ja pasitikiu ir matau galimybę dirbti kartu. Patirties ir jaunystės derinys yra geresnis, nei galėjau tikėtis.

 

O toliau reikėjo žiūrėti, kurie žmonės šiandien gali geriausiai padėti eiti į priekį. Partijos krikščionių demokratų sparnas yra akivaizdžiai susidūręs su krize, ir to nebegalima nuslėpti. Vien tai, kad jie į partijos pirmininkus kėlė du kandidatus (Paulių Saudargą ir Žygimantą Pavilionį – aut.), parodo tarpusavio nesutarimus. Iš tiesų tas dalijimasis partijos viduje yra keistas, nes net pats jaučiu sakantis „jų bendruomenė“, o tai dirgina. Partijoje turėtų būti bendras reikalas, bet šiandien yra takoskyra. Tikrai linkiu krikdemams susitelkti, apsispręsti, kaip save mato toliau, nes reikia pripažinti, kad pasitikėjimas jų kandidatais per pirmininko rinkimus nebuvo toks didelis, kaip tikėtasi.

 

Neatsilikti nuo laiko

 

– Iki šiol TS-LKD pasireikšdavo kaip vertybiška, bet kartu ir konservatyvias idėjas dėstanti partija. Ar jūsų sumanymai, kuriuos dalis partijos kolegų vadina itin liberaliais, neatstums tiek kai kurių organizacijos senbuvių, tiek rinkėjų?

– Toks klausimas būtų buvęs labai teisingas prieš partijos pirmininko rinkimus. Dabar žmonės pasakė savo nuomonę. Blogiausias konservatyvizmui dalykas yra siekis nebėgti greičiau, negu bėga laikas. Didžioji bėda būna tada, kai pamatai, kad tas laikas toli nubėgęs, o tu stipriai vėluoji. Manau, mes buvome atsidūrę tokiame etape. Matėme, kad pasaulis juda į priekį, o mes tampame niekam nebereikalingi, ginantys kažką, kuo patys labai tikime, bet nepaklausiantys žmonių, ar jiems to reikia.

 

Partijai būtinas atsinaujinimas, nauji žmonės ir idėjos. Nesitikiu, kad visi šimtu procentų palaikys tokią poziciją, bet mano uždavinys yra eiti numatyta kryptimi, taip pat nepaleidžiant rankos tų žmonių, kurie kūrė partiją. Suprantu, jog teks balansuoti, bet turbūt mane todėl ir perrinko, nes mato, kad tai pavyksta.

 

– Ne tik TS-LKD, bet ir kitoms partijoms priklausantys žmonės iš regionų neretai guodžiasi besijaučią tik statistais sostinėje priimamiems sprendimams paremti. Kaip įtrauksite žmones, kad provincijos Lietuva pasijustų esanti jūsų partijoje?

– Mūsų partijoje buvo tokia tradicija – prieš rinkimus su šakočiais važiuoti per skyrius. Prieš šiuos pirmininko rinkimus pamačiau, kaip kiti juose dalyvaujantys kolegos prisikrauna pilnas bagažines šakočių. Nusprendžiau – gana. Pasakiau, kad rengsime susitikimus su skyriais, kurie bus atviri. Buvo labai smagu: ateini į salę, matai kokius 200–300 žmonių. Paprašai pakelti rankas partijos kolegas, suskaičiuoji gal 50. Partijos žmonės ateina su savo problemomis: grupės seniūnas toks ir anoks, neaktyvus, nešaukia susirinkimų. Aš sakau: turime daug didesnių iššūkių – kur eina mūsų švietimo sistema, ką darysime su ekonomika, kaip susigrąžinsime išvažiavusius vaikus ir anūkus. Kalbėkimės apie tai, kas svarbu Lietuvai. Žmonėms iš pradžių būna nejauku, bet paskui jie persilaužia, ir mes išplaukiame į platesnius vandenis, tampame atviresni.

 

Tuo remdamasis pasakiau, kad kiti partijos vidiniai rinkimai bus atviri. Reikia nenuvilti žmonių, sukurti subalansuotą sistemą, apsaugančią skyrius nuo galimos rizikos, bet palikti galimybę visiems įsitraukti į mūsų veiklą per demokratinius procesus.

 

Seime netylės

 

– TS-LKD, Seimo rinkimuose laimėjusi antrąją vietą, netapo valdančiosios koalicijos partnere. Šiuo metu pastebimi jūsų kontaktai su premjeru Sauliumi Skverneliu. Ar tai reiškia, kad svarstote galimybę grįžti prie derybų?

– Sprendimai svarstomi tada, kai jiems yra pagrindo. Kol kas tokio pagrindo nematome. Tačiau noriu pabrėžti: niekada neatsisakėme derėtis. Bet į derybas mūsų niekas nepakvietė, tik leido suprasti, kad patys turėtume prašytis. Mums nereikia valdžios bet kokia kaina. Jei rinkimus laimėjusi LVŽS mano, kad TS-LKD yra ta jėga, kuri padėtų jiems priimti svarbius sprendimus, atsižvelgiant į mūsų programą, patirtį ir panašiai, galime derėtis – tokia mūsų pozicija buvo visada.

 

Šiandien Lietuvai reikia atlikti svarbius darbus. Pavyzdžiui, urėdijų reforma: socialdemokratų pirmininkas Algirdas Butkevičius jos nepalaiko, dalis „valstiečių“ – nepalaiko, ką galvoja Liberalų sąjūdis, sunku pasakyti. Kokiu būdu tokios reformos gali būti patvirtinamos Seime? Nematau kito kelio, kaip tik TS-LKD susitelkti, suskaičiuoti balsus ir, nors mūsų nėra daug, tapti gana tvirta atrama priimant svarbiausius valstybei sprendimus. Ar dabartiniai valdantieji yra pasirengę juos įgyvendinti? Ranką prie širdies pridėjęs sakau: manau, kad ne.

 

Šiuo metu frakcijoje labai rimtai diskutuojame, kokius valdančiųjų sprendimus galėsime palaikyti, kiek turėtume būti įtraukti į tai, kad ir mūsų nuomonė atsispindėtų rengiamuose dokumentuose. Bet mes labai rimtai keliame klausimą, kad nebūtume tokia opozicija, kuri tik sėdi ant atsarginio suolelio ir kartais šūkteli: „Viskas blogai!“ Negalime sau leisti prabangos ketverius metus stebėti, kaip nieko nevyksta.

 

– Ar reformų priėmimas neturėtų būti valdančiųjų rūpestis?

– Šiandien matau didžiulę problemą, kad valdančioji LVŽS išgyvena milžinišką lyderystės krizę, ypač po Gretos Kildišienės skandalo. Patys „valstiečiai“ kalba apie tai, kad jų frakcijoje nebėra aišku, kas už viską atsakingas. Tokiu atveju tampa sunku suprasti, kokia frakcijos nuomonė, kaip ji rengiasi balsuoti vienu ar kitu klausimu.

 

Toje frakcijoje yra potencialių lyderių. Viena jų – Seimo vicepirmininkė Rima Baškienė, galinti formuoti bendrą kryptį. Matau Povilą Urbšį, matau Dovilę Šakalienę. Pagalvojęs galėčiau išvardyti dar 2–3 žmones, kurie, reikalui esant, galėtų tapti tam tikru galios centru. Toks reikalas ten gali ateiti ir, manau, gana greitai, kai Seimą pasieks svarbūs įstatymai, ir frakcijos narių nuomonės pradės skirtis.