A. Bačiulis. Jei reikės pasirinkti – NATO, ar ES – ką rinktųsi Lietuva?

lzinios.lt 2017 02 20

Gali nutikti, kad netolimoje ateityje Lietuvai teks priimti itin sudėtingą ir skausmingą geopolitinį sprendimą, su kuo jai likti: su Amerika ir naująja NATO, garantuojančiais saugumą, ar su Vokietija ir naująja Europos Sąjunga, garantuojančiais ūkio klestėjimą? Nes galimybės pasirinkti abu variantus nebus.

lzinios.lt

Dvejus dešimtmečius visa Lietuvos valstybinės raidos strategija buvo paremta pirma siekiu tapti NATO ir Europos Sąjungos nare, o po 2004-ųjų, kai abi šios svajonės išsipildė, jaukiu parazitavimu gabiai įsisavinant ES struktūrinių fondų paramą ir mažinant išlaidas gynybai, nes „NATO mums apgins“.

 

Perspėjimai, kad ES fondų lėšos vieną dieną baigsis, o Amerikai gali nusibosti vienai nešti visą NATO karinių išlaidų naštą, prasprūsdavo tiek pro visuomenės, tiek pro politikų ausis. Bet štai 2020-ieji, kuomet ES paramos Lietuvai dydis bus iš esmės peržiūrėtas mažinimo linkme, jau ant nosies, o tiek NATO viduje, tiek NATO santykiuose su Europos Sąjunga, prasidėjo tektoniniai lūžiai, žadantys esminius ir negrįžtamus pokyčius.

 

Europa neturi mokėti NATO!

Praeitą savaitę naujasis JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas NATO gynybos ministrų susitikime be užuolankų ir tiesmukai pasakė europiečiams: „Amerikiečiai negali labiau rūpintis jūsų vaikų ateitimi už jus pačius. Amerika įvykdys savo įsipareigojimus, bet jeigu jūsų tautos nenori išvysti Ameriką mažinant savo įsipareigojimus NATO, kiekvienos valstybės sostinėje turi būti parodyta aiški parama mūsų bendrai gynybai.“

 

Lietuva, per dvejus metus dvigubai padidinusi savo išlaidas gynybai, jau davė aiškų atsakymą, kad padarys viską, kas nuo jos priklauso, kad transatlantinis aljansas tarp Europos ir Amerikos, kurio aukščiausia išraiška yra NATO, būtų išsaugotas. Bet klausimas – ar didžiosios kontinentinės NATO valstybės atlieps Amerikos raginimui, ar ir toliau muistysis, vapėdamos apie „Europos karines pajėgas“, taip siekdamos savo neveiklumu sugriauti NATO – tebelieka neatsakytas, o valdančiųjų Europos politikų veiksmai kelia vis didesnį nerimą. Iš karto po J. Mattiso iššūkio europinei NATO daliai Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris pareiškė, kad Europa neturi pasiduoti Amerikos spaudimui ir padidinti išlaidas gynybai iki minimalių 2 proc. BVP, nes tai padariusi Vokietija išleistų ginklams visą dabartinį savo biudžeto perteklių.

 

Ne, J-C. Junckeras nėra kvailas mažo Europos kaimo seniūnas, girtas besibučiuojantis su Putinu, kokiu jį neretai bandoma pavaizduoti po kiekvieno jo proputiniško ir antiamerikietiško pareiškimo. Nepamirškime, kad J-C. Junckeras EK pirmininku tapo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel protekcijos dėka. Jis visiškai tiksliai atspindi dabartinio vokiškai-prancūziško Europos elito požiūrį į Rusiją ir Ameriką, o būdamas formaliai tik nerinktu eurobiurokratu, gali atvirai sakyti tai, ką patys Vokietijos ir Prancūzijos politikai vengia išsakyti.

 

Lygiai, kaip ir Europos Parlamento liberalų lyderis ir vyriausias ES derybininkas dėl „Brexit“ Guy Verhofstadtas, kurio teikimu Europos Parlamentas praeitą ketvirtadienį nubalsavo už rezoliuciją dėl Europos Sąjungos centralizacijos stiprinimo, Bendrijos finansų ministro posto įsteigimo ir bendros europinės armijos.

 

„Iš esmės G. Verhofstadtas siūlo apriboti ar apskritai panaikinti Europos Sąjungos valstybių narių teisę atsisakyti vykdyti kolektyvinius sprendimus“, – komentavo šį balsavimą BBC. O vieningos europinės armijos sukūrimas tuo pačiu reikštų ir NATO panaikinimą, nes dubliuoti Aljanso pajėgumus europiečiams nebūtų nei prasmės, nei jie tam turi išteklių.

 

Tai yra, šiuo metu esame liudininkais prasidėjusio transatlantinės partnerystės, septynis dešimtmečius užtikrinusius taiką Europoje ir Vakarų civilizacijos gynybą, žlugimo.

 

Viskas prasidėjo Lisabonoje

Žvelgiant atgal akivaizdu, kad pokyčių pradžia galima laikyti 2007-uosius, kuomet nutiko keletas esminių įvykių: buvo pasirašyta Lisabonos sutartis, pasukusi Europos Sąjungą centralizacijos ir federalinės valstybės link; Europos Užsienio reikalų taryba (paneuropinis mokslinių tyrimų centras), apibendrindama ES santykius su Rusija, įvardijo šią „strategine partnere“ Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir Ispanijai, o Lenkiją ir Lietuvą – „paskutinėmis Šaltojo karo kovotojomis“, trukdančiomis strateginiam Rusijos ir Europos suartėjimui; Saugumo konferencijoje Miunchene Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas lig tol negirdėtai piktai užsipuolė Jungtines Valstybes dėl šių dominavimo pasaulyje, NATO plėtros į posovietinę erdvę Europoje ir Amerikos susitarimą su Lenkija bei Čekija įrengti šiose šalyse Priešraketinės gynybos skydą.

 

Po poros metų vaizdas Europoje buvo toks: Lisabonos sutartis, tegu per jėgą, bet ratifikuota; Lenkijoje atėjo į valdžią liberalios jėgos, pakreipusios užsienio politiką link partnerystės su Vokietija ir Rusija; Rusija pradėjo ir pergalingai baigė karą su Gruzija, Europai stebint sudėjus rankas. JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė santykių su Rusija „perkrovimą“, atšaukė susitarimą su Lenkija ir Čekija dėl priešraketinės gynybos. Europa jam už tai avansu įteikė Nobelio taikos premiją ir gausiai plojo katučių B. Obamos turnė po ES sostines metu.

 

NATO saulėlydis Europos negąsdino

Dar po dvejų metų, 2011-aisiais, toje pačioje Miuncheno saugumo konferencijoje JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas atvirai perspėjo europiečius, kad „NATO laukia miglota ir niūri ateitis“, jeigu europiečiai ir toliau mažins savo karinius pajėgumus, nes Amerikai mažėja noras už savo pinigus ginti valstybes, kurios nenori pačios skirti būtinų išteklių savo gynybai.

 

Atsakydamos europinės NATO narės toliau mažino ne tik išlaidas gynybai, bet ir paspartino sunkiosios ginkluotės, ypač šarvuočių ir tankų, dalinių išformavimą. Vienintelės Lenkija ir Norvegija, esančios pasienyje su Rusija, pradėjo persiginklavimo programas.

 

Vokietija tuo tarpu blizgančiomis akimis ir užgniaužusi kvapą stebėjo, kaip B. Obama pradėjo pradėjo paskutinių Amerikos tankų brigadų išvedimą iš Vokietijos. Niekas, absoliučiai niekas „senojoje“ Europoje nei žodžio nepasakė, kad Amerikos kariuomenės išvedimas kelia pavojų Europos saugumui, nei piršto nepajudino, kad bent kiek atkurtų europinių NATO narių karinius pajėgumus.

 

Nerimo tik lenkai, kurių užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis Berlyne ragino A. Merkel imtis lyderystės, sakydamas esąs pirmuoju Lenkijos diplomatijos vadovu, kuriam kelia nerimą silpna Vokietijos kariuomenė. R. Sikorskio iššūkis liko be atsako – vokiečiai tyliai džiaugėsi, kad amerikiečiai išeina iš Europos, taip dėdami tašką 68-erius metus trukusiai okupacijai ir bijojo padaryti bet ką, kas galėtų sutrikdyti šį procesą.

 

Vokietija nenori būti po padu

Šaltojo karo propagandos paveikti mes Lietuvoje pamirštame tikrąją NATO paskirtį, kurią labai tiksliai suformulavo pirmasis Aljanso generalinis sekretorius Lordas Ismay: „Neįleisti Rusijos, neišleisti Amerikos ir laikyti Vokietiją po padu.“

 

NATO ne prieš Rusiją – NATO prieš Vokietiją. Tam, kad išlaikyti Vokietiją po padu, būtinos dvi sąlygos – amerikiečiai Europoje ir Rusija už Europos ribų. Prieš trejetą metų abiejų šių sąlygų praktiškai nebeliko – paskutiniai JAV tankai išplaukė iš Bremerhafeno 2013-ųjų rudenį, o Rusija, vėl virtusi geistina strategine partnere, sujungta su Vokietija „Nord Stream“ vamzdžiais, apeinančiais priešiškas Lenkiją ir Baltijos šalis bei garantuojančiais, kad konflikto su jūrą kontroliuojančiais anglosaksais atveju vokiečiai neliks be naftos ir dujų.

 

Viską sugadino V. Putinas ir ukrainiečiai. Jei ne Maidanas, jei ne Krymo užgrobimas, jei ne karas Donbase, Rusijos strateginė partnerystė su Europos Sąjunga veikiausiai jau būtų įtvirtinta ir oficialiai sutvirtinta, Amerikai užsiėmus Kinija ir vis stiprėjančiomis vidaus problemomis, niekam negirdint silpnų Lenkijos ir Lietuvos protestų (latviai su estais būtų tradiciškai pratylėję). Bet V. Putino nervai neišlaikė, o į karą ir sienų perstumdymą jėga Europoje europiečiai negalėjo nereaguoti.

 

Tačiau treji metai sankcijų Rusijai akivaizdžiai išsekino europiečių kantrybę, ypač, kai iš ES pasitraukė paskutinė kliūtis kontinentinės Europos federalizacijai – Jungtinė Karalystė, dar Margaret Thatcher laikais aiškiai suformulavusi, jog su bandymais kurti Europos federaciją jai nėra ir nebus pakeliui.

 

D. Trumpas – pretekstas skyryboms su Amerika

Nežinia, kaip būtų klostęsi Europos santykiai su Amerika Hillary Clinton pergalės atveju, bet akivaizdu, kad Donaldo Trumpo pergalės ir jo pažado atkurti Amerikos didybę europiečių nervai neišlaikė. Kas yra D. Trumpo tipo amerikietis – turtingas, stiprus, pasitikintis savimi, sėdintis susikėlęs kojas ant stalo ir prabangiausią europinės virtuvės patiekalą gausiai pagardinantis ketčiupu – europiečiai gerai atsimena. Tokie amerikiečiai išsilaipino pas juos 1944-aisiais ir pasikišo po geltonos odos kariškų batų padais ne tik Vokietiją, bet ir visą Europą. Tokiais amerikiečiais europiečiai ilgai ir uoliai stengėsi atsikratyti, ypač pasibaigus Šaltajam karui, kai Rusija iš priešės vėl tapo sąjungininke. Ir po aštuonerių B. Obamos kadencijos metų jau manė beatsikratą.

 

D. Trumpo kritiškas požiūris į Transatlantinės prekybos sutartį su ES, į dabarties poreikiams nebeatliepiantį NATO, kaip ir jo palankus požiūris į tai, kad dalis valstybių, šiuo metu esančių po Amerikos atominiu skėčiu, galėtų pačios įgyti branduolinį ginklą tik paskatino Europos elito transatlantinį separatizmą. Ypač po to, kai D. Trumpas nevyniodamas žodžių į vatą pasakė visiems akivaizdžią tiesą – ES de facto virto Vokietijos dominuojamu projektu, o A. Merkel – faktine Europos vadove.

 

Nors europinės politikos kuluaruose seniai sklandantis neformalus ES po „Brexit“ apibūdinimas „MerkelReichas“ ištartas nebuvo, bet visi suprato, ką turėjo galvoje D. Trumpas, statydamas A. Merkel į vieną gretą su V. Putinu, o paskui atnaujindamas Ypatingąją partnerystę su Britanija ir sukurdamas tokį patį geopolitinį trikampį, koks jau buvo susiformavęs Antrojo pasaulinio karo pradžioje – vienoje viršūnėje JAV ir Britanija, kitose dvejose – Vokietijos jėga suvienyta Europą ir tuo metu paktą su Hitleriu sudariusi Stalino Sovietų Sąjunga.

 

Europa nori tapti supervalstybe

D. Trumpo paramą jau įvykusiam „Brexit“ ES lyderiai veikiausiai patyliukais netgi būtų sveikinę, bet juos ne juokais išgąsdino naujosios JAV administracijos palankus požiūris europines partijas, pasisakančias už Tautų Europos, bet ne Vokietijos ir Prancūzijos dominuojamos Europos federacijos idėją.

 

Europos liberalų lyderis G. Verhofstadtas prieš tris savaites pasakė tiesiai – „D. Trumpas – tai pavojus Europos Sąjungai“. Įkandin jo Vašingtone viešinti ES užsienio reikalų ir saugumo pareigūnė Federica Mogherini isteriškai pareikalavo iš D. Trumpo „nesikišti į Europos vidaus reikalus“, jai antrino ES Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas (dar vienas A. Merkel protežė), įvardijęs D. Trumpą viena „globalinių grėsmių“ Europai.

 

Tapo visiškai akivaizdu, kad europiečiams, bent jau dabartiniam, liberaliam ES elitui, siekiančiam sukurti Europoje savotišką „Ketvirtąjį Reichą“, kuriame, kaip Karolio Didžiojo laikais, dominuotų vokiečių ir prancūzų sąjunga, savo karinę ir ekonominę galią atkurinėti ėmusi Amerika yra ne geopolitinė sąjungininkė, bet geopolitinė varžovė, o gal ir priešė. Skirtingai nuo Rusijos, kuriai panaikinti sankcijas ir atkurti po Krymo užgrobimo nutrūkusią strateginę partnerystę pastaruoju metu ragina vis daugiau Europos politikų.

 

Lenkija prieštarauja. O Lietuva?

Pažymėtinas solidaus Vokietijos dienraščio „Frankfurter Allgeimeine Zeitung“ klausimas įtakingiausiam Lenkijos politikui Jaroslawu Kazcynskiui, užduotas A. Merkel vizto į Varšuvą vasario 8-osios išvakarėse: „Ar silpstant Amerikos atominiam skėčiui, Europa neturėtų pati tapti branduoline supervalstybe?“

J. Kaczynskis išsisuko, kaip tikras aukščiausios lygos politikas: „Labai sveikinčiau tokį sprendimą, bet jis pareikalautų didžiulių išlaidų, o pinigų tam nėra. Todėl esu labiau linkęs pasisakyti už gerų santykių su Amerika palaikymą ir Europos Sąjungos pertvarką.“

 

Tiek klausime, tiek atsakyme yra didžiulės potekstės. Sensacinga jau tai, kad vokiečiai kelia klausimą dėl branduolinio ginklo įsigijimo ar sukūrimo. Analogiška amerikiečių idėja Šaltojo karo metais buvo NATO viduje europiečių nugesinta su siaubu, prieš buvo ir patys vokiečiai. Išeitų, dabar Vokietija jau atsikračiusi istorinių kompleksų ir vėl mato save pasauline galybe? Antra, jei Europa sukuria savo branduolines pajėgas, tai kam jos bus pavaldžios? Kas bus tas Europos politikas, kuris turės išskirtinę teisę nuspausti raudoną mygtuką? Kaip jis bus renkamas?

 

Tam, kad sukurti prielaidas Europos branduolinių pajėgų atsiradimui, reikia pirma sukurti vieningą Europos valstybę, vieną Europos Vyriausybę, Europos karines pajėgas – tai yra, sukurti Jungtines Europos Valstybes, apie kurias kalbėti pradėta prieš šimtmetį ir kurios būtų pagrindinės politinės, karinės į ekonominės konkurentės Jungtinės Amerikos Valstybėms.

 

Ar Lenkija, esanti viena penkių pagrindinių ES šalių, neformalia Vidurio Rytų Europos lydere ir, tuo pat metu, geriausia ir stipriausia Amerikos sąjungininke Europoje, tam pasirengus? J. Kaczynskio atsakymas aiškus – ne, Lenkija neketina paremti Europos supervalstybės idėjos, vietoje to siūlydama atsisakyti Lisabonos sutarties ir grįžti prie Tautų Europos – kaip siūlo ir D. Trumpas.

 

Ką prasidėjus skilimui tarp „senosios Europos“, kurią įkūnija ES, ir Amerikos bei ją remiančios „naujosios Europos“, kurią įkūnija NATO, rinksis Lietuva? Atsakymo į šį klausimą šiandien tikriausiai neturi nei vienas mūsų politikas. Aišku, laiko atsakymui rasti dar yra, bet apie jį jau reikia pradėti galvoti.