Skausmingos tapatybės paieškos: ar tikrai baltarusiai „vagia“ Lietuvos istoriją?

lzinios.lt 2017 02 14

Kodėl pykstame ant baltarusių, kad jie savinasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, o su ukrainiečiais tuo klausimu puikiai sutariame? Anot istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Edmundo Gimžausko, ukrainiečiai seniai suformulavo ir įtvirtino savo valstybingumo idėją ir tautos identitetą, o tuo metu baltarusiai šios idėjos dar tik ieško. O ieškodami savo identiteto pasiduoda pagundai imti savintis Lietuvos valstybės istoriją.

– Istorijos savinimosi arba vagystės sąvoka jau įsitvirtino lietuvių sąmonėje. Ne paslaptis, dažniausiai tuo kaltiname kaimynus baltarusius. Tačiau ar apskritai ši sąvoka yra tikroviška? Kaip galima pavogti istoriją?

 

– Žiūrint apie kokį lygmenį kalbame. Tarkime, buitiniame, mėgėjiškame lygmenyje tai nesunku. Tačiau jei žvelgsime plačiau, į politinį – visuomeninį lygmenį, tai jau būtų daug sudėtingiau. Tikrai ne paslaptis, kad Baltarusių požiūris į LDK istoriją yra, pavadinkime, specifinis.

 

Lietuviai LDK politinės ir kultūrinės raidos paveldą vertina, kaip mūsų valstybingumo idėjos pagrindą arba bent jau kaip sudedamąją šios idėjos dalį. Čia galėtume prisiminti truputį primirštą baltarusių istoriką Viačeslavą Nosevičių, kuris viename iš savo darbų teigė, kad norint vertinti valstybės istoriją, istorikai turi atsižvelgti į valstybės idėją, kuri gali daug paaiškinti apie valstybės raidą ir netgi jos ateitį. V. Nosevičius kaip tik pažymėjo, kad šiuolaikinei baltarusių tautai kaip tik ir trūksta tokios valstybinės idėjos.

 

Ne tik istorikai, bet ir politologai šiandien bando atsakyti į sudėtingą klausimą: kas gi iš tiesų per fenomenas yra dabartinė baltarusių valstybė?

 

– Kalbame apie tautos tapatybės paieškas?

– V. Nosevičius iškėlė teoriją, kad baltarusiai susiformavo išskirtinumo principu. Esą kaimynai „susirankiojo“ visą erdvę aplinkui, o likusioje erdvėje kaip tik ir susiformavo baltarusiai. Bet pačios valstybės idėjos jiems trūksta.

 

Pavyzdžiui ukrainiečių idėja yra kazokų valstybė, iš kurios jie save kildina, teigdami, kad 1918 metais, kad ir labai trumpam, tačiau atgimė būtent ta kazokų valstybė. Taigi ir ukrainiečių valstybė yra tos idėjos tesėja. Anot ukrainiečių istorikų, jų tauta užgimė XVII amžiuje, kovose prieš turkus ir kazokų sukilimuose. Ši idėja pasirodė pakankamai patvari ir gyvuoja ligi šiolei.

 

Baltrusiams tokios idėjos trūko. Tais pačiais 1918 metais, kurdami savo valstybę jie susidūrė su dilema: kaip vertinti jų artimus kaimynus – lietuvius ir jų valstybingumą? Su ukrainiečiais baltarusiams taip ir nepavyko susitarti dėl sienos, o štai su lietuviais jie pamėgino iškart derėtis ne dėl sienos, o dėl bendros valstybės. Naujosios baltarusių valstybės kūrėjai savo sienas „brėžė“ pagal etnografinį Karskio žemėlapį, vadinasi, jiems turėtų priklausyti ir Vilnius. Puikiai suvokdami, kad lietuvių pretenzijos į savo istorinę sostinę yra ne mažiau rimtos, baltarusiai ieškojo kito būdo, o būtent – bendros su lietuviais valstybės.

– Kaip baltarusiai įsivaizdavo tokią bendrą valstybę?

– Jie ėmėsi spausti Lietuvos tarybą (kuriai tuo metu taip pat reikėjo sąjungininkų) derėtis dėl bendros valstybės modelio. Vienas iš siūlomų variantų buvo kurti naująją valstybę LDK pagrindu. Sunkiu jaunai Lietuvos valstybei laikotarpiu, 1918 – 1920 metais, lietuviai mėgino ieškoti kompromisų santykiuose su baltarusiais, bet tęstinumo bendros valstybės idėja neturėjo. 1920 metais Lietuva sudarė taikos sutartį su sovietų Rusija ir šia sutartimi nužymėtos sienos visiškai neatitiko baltarusių vilčių. Pasidarė visiškai aiškus ir lietuvių požiūris į tai, kokios valstybės nori jie – etninės lietuvių valstybės.

 

– Skamba, lyg baltarusiai visiškai natūraliai savo valstybę kildino iš LDK ir taip pat natūraliai žvelgė ir bendros su lietuviais valstybės projektą.

 

– Baltarusijos Liaudies Respublikos kūrėjai 1918 metais „popieriuje“ deklaravo valstybės sukūrimą, tačiau patys suvokė, kad jiems trūksta visus baltarusius suvienyti galinčios idėjos. Tuo pat metu jie matė, kad lietuviai tokią idėją turi. Tiesą sakant baltarusiai nelabai turėjo iš ko rinktis, taigi, jie pamėgino „prisiplakti“ prie lietuvių idėjos.

 

Lietuviai į šį projektą žiūrėjo su tam tikra atsarga: puikiai suprasta, kad daug gausesni baltarusiai ilgainiui gali absorbuoti lietuvius. O ir baltarusiai neslėpė, kad jie bendrą valstybę įsivaizdavo, kaip daugiausiai baltarusišką.

 

– Kada baltarusiai ima akcentuoti LDK istoriją, kaip jų valstybingumo idėją?

– Žymus baltarusių visuomenės veikėjas Vaclovas Lastauskis LDK adoracijos idėjas skleidė dar 1910 metais. Beje, darė tai ne kur nors kitur, o Vilniuje. Čia jis parašė ir išleido veikalą apie baltarusių tautos istoriją ir nurodė jos Aukso amžių – XV – XVI amžių LDK laikotarpį. Šis laikotarpis akcentuotas ir kaip geriausi laikai baltarusių tautai: Pranciškus Skorina išleido pirmąją spausdintą knygą baltarusių kalba. Žinoma, ir kanceliarinę LDK kalbą imta vadinti baltarusių. Atkreipkime dėmesį, kad V. Lastauskio laikais baltarusiai dar „nekliudė“ Mindaugo laikų Lietuvos.

 

– Koks šiais laikais yra baltarusių istorikų požiūris į LDK?

– Kaip jau minėjau, jei toks savinimasis vyksta buitiniame – kultūriniame lygmenyje, didelės bėdos nėra. Problemos prasideda tada, kai LDK palikimą mėginama išnaudoti politiniais tikslais. Prieš 10 – 20 metų Baltarusijoje buvo gana paplitusi mintis savintis net ir LDK susikūrimo istoriją. Esą ir Mindaugas ir kiti valdovai buvo baltarusiais. Šios teorijos šalininkai užsimojo savintis patį Lietuvos vardą. Anot jų, buvo baltarusiška Lietuva, o „likusi lietuviška“ jos dalis – Žemaitija. Manau, kad tokios įžvalgos taip pat kyla iš minėto valstybinės idėjos neturėjimo.

 

Visgi ši istorinė kryptis nėra vyraujanti dabartinėje Baltarusijoje. Oficialus valstybės požiūris į LDK istoriją kitoks. Šiuo metu „oficialiajame“ Baltarusijos istorijos moksle galima išskirti dvi stovyklas – Minsko ir Balstogės. Pastaroji mokykla yra labiau vakarietiška, panašesnė į mūsų istorijos mokslą. Todėl ir mūsų istorikai lengviau randa bendrą kalbą su šios stovyklos atstovais. O ir išpuolių prieš Lietuvą šie istorikai nerengia, bendraujame normaliai.

 

Minsko istorikų stovykla laikosi kitokio požiūrio. Nors šiuos istorikus taip pat galime drąsiai vadinti rimtais mokslininkais, tačiau jie vengia plačių, apibendrinančių studijų apie LDK. Manau, kad ir čia ta pati priežastis – valstybinės idėjos nebuvimas. Žvelgiant į Minsko istorikų darbą susidaro įspūdis, kad tos idėjos jie ėmėsi ieškoti ne LDK, o Antrojo pasaulinio karo laikotarpyje, baltarusiu partizanų judėjime. Atrodo, kad tokia idėja dabartinei Baltarusijos vadovybei yra ne tik patraukli, bet ir patogi, leidžianti išvengti konfliktų su kaimyninių šalių istorikais. Be to, ir visuomenėje dar gyva atmintis apie tuos laikus. Visa senesnė istorija kryptingai akcentuojama labai mažai.

 

– Tokia Minsko istorikų pozicija mums turėtų tikti? Ignoruodami senesnių laikų istoriją jie nustoja savintis LDK?

– Tam tikra prasme tokia jų pozicija gali būti laikoma mums parankia. Nors Baltarusijos prezidentas ir vadinamas „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“, sugyvename ganėtinai ramiai.

 

– Teko girdėti ir apie dar vieną stovyklą, tvirtinančią, kad baltarusiai yra ne slavai, o baltai ir savintis jiems nieko nereikia, jiems tiesiog reikia „būti“ lietuviais.

– Tokius istorikus greičiausiai derėtų laikyti marginaline grupe. Jie matyt gali remtis išskirtinai tik archeologine medžiaga, kuri galėtų patvirtinti, kad dabartinės Baltarusijos teritorija tikrai priklauso baltiškajam arealui. Šia prasme jie teisūs. Iš tiesų jie gali sėkmingai ieškoti „kraujo ryšio“ tarp mūsų tautų. Bet tokių istorikų tikrai nėra daug.

 

– Sakote, kad Minsko mokykla valstybės idėjos ieško Antrojo pasaulinio karo laikuose, bet juk negali būti taip, kad jie visiškai netyrinėtų LDK epochos?

– Negali sakyti, kad netiria visiškai, bet daro tai sekančiu būdu: pasirenkama itin siaura specifinė tema ir parašomas kelių puslapių mokslinis straipsnis, nepateikiantis jokių gilesnių išvadų. Tiriant šį laikotarpių, baltarusių istorikai nekelia apibendrinančių ir sintezuojančių įžvalgų.

 

Žinoma, tokia istorinių tyrimų praktika netenkina visų baltarusių istorikų. Būta mėginimų kurti trečią istorikų mokyklą Gardine, kuri būtų lyg ir tarpininku tarp Minsko ir Balstogės mokyklų. Iniciatyvą iškėlė jaunas istorikas Aliaksandras Smolenčiukas, dažnai apsilankantis ir Vilniuje, bendraujantis su lietuvių istorikais. Kiek žinau jiems pavyko išleisti keletą solidesnių veikalų, tačiau vėliau susidūrė su valdžios spaudimu. Alternatyvus Minskui istorikų centras pasirodė Baltarusijoje nepageidaujamas.

 

– Tenka bendrauti su pažįstamais ir Ukrainoje ir Baltarusijoje. Į akis krenta tas skirtumas, kad ukrainiečiai viena vertus sako, kad LDK istorija mums bendra, bet visada akcentuoja, kad kažką kartu nuveikė „jie“ ir „mes“, t.y. save jie aiškiai atskiria nuo lietuvių. Koks yra baltarusių požiūris?

– Tenka pastebėti, kad baltarusiai dažniau yra linkę išstumti iš LDK istorijos lietuvius. Jie mėgsta akcentuoti baltarusiškąją LDK istorijos sudedamąją – kalbėti ne apie Vytauto laikus, o apie Oršos mūšį. Jo laimėtoją Konstantiną Ostrogiškį vaizduoja, vos ne kaip svarbiausią LDK politinį veikėją. Sudaromas įspūdis, kad viskas, kas tuo metu nutiko svarbaus – nutiko baltarusiškose žemėse, o kas tuo metu vyko Vilniuje – nutylima.

 

Ukrainiečių požiūris į LDK kitoks. Jie mėgsta pažymėti, kad Liublino Seimo sprendimu ukrainietiškos vaivadijos buvo prievarta atplėštos nuo LDK. Po to sekęs Lenkijos valdymas sunkus priespaudos laikotarpis, galiausiai atvedęs prie Bogdano Chmelnickio sukilimo. Tuo metu LDK laikotarpis vertinamas itin teigiamai, kaip geriausias kazokams laikas. Didžiojo kunigaikščio vietininkai buvo gana savarankiški, Vilnius į ukrainietiškų žemių valdymą kišosi mažai ir ukrainiečių gyvenimo būdo nekeitė. Susiformavo „gero“ lietuvio valdovo stereotipas.

 

– Kiek šie klausimai bebūtų nutylimi, visgi tenka konstatuoti, kad požiūrio skirtumų problema, bendraujant su baltarusių istorikais egzistuoja. O kaip lietuvių istorikai sutaria su kolegomis ukrainiečiais?

– Sutariame puikiai. Tiesiogiai pats su jais nebendrauju – ne ta tyrimų sritis, tačiau niekada nesu girdėjęs, kad bendraujant su ukrainiečių mokslininkais būtų kilę bet kokių nesutarimų. Be to, ukrainiečius turbūt galima pavadinti objektyviausiais LDK istorijos vertintojais tarp visų mūsų kaimynų.

 

– Ar galime daryti išvadą, kad su ukrainiečiais bendrą istorijos laikotarpį vertiname vienodai būtent dėl to, kad jie turi savo valstybingumo idėją, atrado savo identitetą kazokuose. Tuo metu santykiuose su baltarusiais kliūva tai, kad dar tik ieško tokios idėjos?

 

– Iki šiol vis dar vyksta skaudžios baltarusių tapatybės paieškos. Kokia linkme jos pakryps, nulems mūsų santykius ateityje. Turime patys sau atsakyti į klausimą, kokio sutarimo norime? O gal abi puses tenkina status quo? Kol kas sunku įsivaizduoti, kad artimiausiu metu būtų suformuotas vieningas požiūris į mūsų bendrą istoriją. Turime dabartinę – „įšaldytų nesutarimų“ – situaciją. Nepavadinsi, kad situacija konfliktinė, tačiau nusistovėjo skirtingos nuomonės. Tam tikras bendradarbiavimas egzistuoja ir dabar. Pavyzdžiui, bendromis jėgomis leidžiame Lietuvos metriką. Dirbame savo darbą, susitinkame su kolegomis baltarusiais konferencijose. Štai taip pragmatiškai ir bendraujame.