Skauda taip, kad išsipjautum širdį: Bažnyčia kaip karo lauko ligoninė

bernardinai.lt 2017 02 13

„Išsiskyrusieji yra visateisiai Bažnyčios nariai, o dažnai jaučiasi atitolę, atbaidyti ir todėl atsitraukia. Mūsų uždavinys, kad jie Bažnyčioje jaustųsi kaip namuose“, – sako tėvas Antanas Saulaitis SJ, prieš 16 metų su Elvyra Kučinskaite bei Rasa Bieliauskaite įkūręs centrą „Bendrakeleiviai“.

bernardinai.lt E. Levin nuotr.

Pasak jėzuito, iki 1953 metų buvo juridinis pagrindas, pagal kurį išsiskirti reikšdavo būti ekskomunikuotam: „Tačiau visi žinome, kad mūsų popiežius Pranciškus Bažnyčią prilygina karo lauko ligoninei. Kaip mums įprastos ligoninės tarnauja nelaimei ištikus, Bažnyčia juolab ištiesia ranką kiekvienam, kad ir kokia būtų jo nelaimė ar padėtis.“

Ar ištiesiame mes vieni kitiems ranką Bažnyčioje? Kun. A. Saulaičio nuomone, stengiamės, bet yra sunku: „Viena iš priežasčių, kad būdami dideli Bažnyčios veikėjai ar uolūs tikintieji galvojame, jog kiti žmonės žemesni, prastesni, ko nors neverti. Tačiau tai netiesa.“

 

Keltis ir eiti toliau

Kaip pažymi kunigas, sulaužę priesaiką, duotą Dievo akivaizdoje, ar net ne Bažnyčioje sudarę santuoką žmonės jaučiasi nusidėję ir atsitraukia, užuot sudėtingoje situacijoje artėję prie Dievo, tada būtų žiūrima, kaip galima praeitį palikti Jo rankose, išgydyti žaizdas ir eiti toliau.

 

Pakartotinę santuoką sukūrę tikintieji prasitaria nežinantys, ką daryti, kai reikia lydėti vaiką Pirmosios Komunijos, kurios jie ir patys dažnai jaučiasi neverti. Arba kitas pavyzdys – grįžusios į tėviškę dukters tėvai paprašo neiti kryžium ant krūtinės sudėjus rankas palaiminimo vietoje Komunijos: „Mieste kaip nori daryk, o miestelyje, kur visi viską žino, žmonių nejuokink.“

 

„Mes, dėkingi žmonėms, kurie dėl kokios nors priežasties negali priimti Komunijos, bet ateina sukryžiavę rankas palaiminimo. Tai ženklas, kad dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir kažkiek pasitiki. Dažnai, kai žmogus taip daro, aš jį peržegnoju ir pašnabždu, kad mums reikėtų pasikalbėti. Tada ramiai išsiaiškiname apie sakramentus ir kokia pagalba galima, pvz., Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ ar parapijose“, – komentavo tėvas Antanas.

 

Kai kas Bažnyčioje net nedrįsta kalbėti apie skyrybas. Tačiau, kun. A. Saulaičiui tai tas pats, kaip nuėjus pas daktarą nesakyti, kuo sergi, ir tegu jis atspėja. „Man atrodo, popiežiaus minima Bažnyčios ir ligoninės paralelė mums galėtų padėti teisingai žiūrėti į žmones, kurie neša sunkią naštą, nors ji ir nėra fizinė“, – mano jėzuitas.

 

Patys save pasmerkia

Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ savanoriaujanti Rita pati asmeniškai gali paliudyti – skyrybų pradžioje būna momentų, kai norisi išsipjauti širdį ir padėti ją į lentyną, kad neskaudėtų. Palaikymo reikia ir vėliau.

 

„Kai ištinka skyrybos, visų pirma skauda tau, paskui tavo vaikams, artimiesiems, kurie tave myli, kuriems tu rūpi. Nesvarbu, bažnytinė ar ne bažnytinė santuoka buvo, dauguma patys save labai pasmerkia. Niekas tuokdamasis neplanuoja tokios baigties. Todėl turi įveikti skausmą, kuris greit nepraeina“, – sakė Rita.

 

Skyrybos paliečia ne tik porą, jų vaikus, bet ir artimuosius, kurie tą skausmą priima kaip savo. Pažįstu šeimų, kuriose seneliai negali kitiems žiūrėti į akis, nes jų vaikai išsiskyrė.

 

„Skyrybos dažnai atima ir draugus, arba jų ratas kardinaliai pasikeičia. Todėl išsiskyrusiųjų savigalbos grupės tampa ypač svarbios“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.

 

Jos pačios pažintis su „Bendrakeleiviais“ prasidėjo krizinėje skyrybų grupėje. „Ten taip subtiliai prisiliečia prie kiekvieno, nesvarbu, kokiai konfesijai priklausytų ar nepriklausytų. Ir mane labai švelniai priėmė kaip asmenį, kuriam reikia paramos. Anksčiau nebuvau patyrusi, kokia gali būti svarbi pagalba žmogaus, kuris supranta tavo skausmą“, – kalbėjo Rita.

 

Žmogiškumo mokykla

Noras padėti kitiems, išgyvenantiems skyrybų krizę, jai kilo apsigydžius savas žaizdas. Vis dėlto, pamačiusi skelbimą, kad renkami žmonės, norintys vesti išsiskyrusiųjų savigalbos grupes, ji registruotis neskubėjo. Parašė nedrąsų laiškelį „Bendrakeleiviams“, o apsisprendė tik gavusi padrąsinimą, kad po patirties perdavimo seminarų neprivalu imtis sielovadois darbo.

 

„Iš tiesų, juk gali po truputį link to artėti. Dabar, kai pamatu, išgirstu apie žmones, savo aplinkoje patyrusius tokią nelaimę, kaip skyrybos, galiu jautriau, drąsiau su jais kalbėti. Ir tai man daug”, – sako bendrakeleivė.

 

Jei tau nerūpi žmonės, Ritos nuomone, pagalbos neišmoksi: „Tačiau jei žmonės iš principo rūpi, „Bendrakeleivių” mokymai pasitarnauja tiesiog kaip žmogiškumo mokymai – plačiąja prasme. Tu supranti ir išmoksti tinkamiausiu būdu prisiliesti prie sužeistos širdies.“

 

Tai, ką pasakoja Rita, bus galima patirti jau vasario 24 dieną. Pirmasis Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai” patirties perdavimo seminaras „Mokomės lydėti išsiskyrusiųjų savigalbos grupes“ rengiamas Guronių rekolekcijų namuose.

 

Užsiėmimai vyks keturis savaitgalius, juos ves psichologė, Vilniaus universiteto doc. Rasa Bieliauskaitė, kun. A. Saulaitis, s. Judita Stankūnaitė SJE, „Bendrakeleivių” išėjimo iš skyrybų krizės grupes vedančios palydėtojos Daiva Beliūnienė, Živilė Ratavičiūtė.

Daugiau informacijos http://www.bendrakeleiviai.lt/index.php?page=seminarai-norintiems-lydeti-issiskyrusiuju-grupes

 

Reikia ir visko, ir nieko

Ko reikia, kad prie parapijos suburtum išsiskyrusiųjų savigalbos grupę? Pasak tėvo A. Saulaičio, ir visko, ir nieko. Reikia žmogaus, kuriam tai tiek rūpėtų, kad turėtų laiko ir jėgų suburti keletą kitų talkininkų.

 

„Normaliame pasaulyje maždaug kas ketvirta parapija turi išsiskyrusiųjų grupę – priklauso nuo poreikio. Nesvarbu, ar būtų anoniminiai alkoholikai, ar žmonės netekę vaikų, nukentėję dėl savižudybės ar kitais sudėtingais atvejais, visose savigalbos grupėse svarbiausia žmogiškumas. Nereikia būti pirmos rūšies psichiatru, gydytoju ar teologu, kad būtum brolis ar sesuo tiems, kurie ateina“, – akivaizdu tėvui Antanui.

 

Ar vienas žmogus galėtų sėkmingai dirbti su išsiskyrusiais ir kodėl „Bendrakeleiviai“ rekomenduoja į mokymus atvykti iš parapijos bent dviems?

 

Pasak kun. A. Saulaičio, labai lengva nusiminti, jei paskelbi, kad ateinantį pirmadienį ar penktadienį renkamės ir nesulauki parapijiečių. O kai dviese, galima pasitarti, kaip daryti, vienas kitą pavaduoti, kad galėtų grupė vykti nuolat: „Suserga vaikai, ir negali ateiti vesti grupės, bet gal kitas žmogus gali. Visada geriau turėti mažytę komandą – du ar tris bendrakeleivius“.

 

Kaip pridūrė bandomajame seminare „Mokomės lydėti išsiskyrusiųjų savigalbos grupes“ dalyvavusi Rita, ir jam pasibaigus gali konsultuotis su bendrakeleiviais, kurie turi daugiau patirties. „Tu tampi kaip vienos didelės „Bendrakeleivių“ šeimos nariu. Todėl jeigu matote savo aplinkoje žmonių, kurie galėtų ir norėtų burti išsiskyrusiųjų savigalbos grupę, pasakykite: „Man atrodo, tau patiktų ir tiktų“. Padrąsinkit ir kitus, nebūtinai save“, – kvietė Rita.

 

Tekstas parengtas pagal „Marijos radijo“ aktualijų laidą „Išsiskyrusieji bažnyčioje“.