Marksizmas Vilniaus krašto neišgelbės

lzinios.lt 2016 12 15

Pastarosiomis savaitėmis vėl suintensyvėjo diskusijos dėl Vilniaus krašto ekonominės padėties. Jas išprovokavo Seime svarstytas Pietryčių Lietuvos regiono plėtros fondo įstatymas. Nors jis buvo atmestas, verta atkreipti dėmesį į vieną populiarų ir diskusijose dėl Vilniaus krašto ekonominės gerovės dažnai pateikiamą argumentą, kurį viešojoje erdvėje galima aptikti jau daug metų.

Esą pagrindinė Vilniaus krašto problema – jo socialinė atskirtis ir ekonominis atsilikimas. Vilniaus krašte politiškai dominuojanti Lietuvos lenkų rinkimų akcija– Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) dėl politinės konkurencijos stokos nesirūpina gyventojų ekonomine gerove.

Kad LLRA-KŠS išlaikytų savo elektoratą, ji kuria dirbtines tautines problemas (asmenvardžiai, gatvių pavadinimų lentelės, švietimas) ir jas eskaluoja. Todėl norint išspręsti Vilniaus krašto problemas, nereikia tenkinti tautinių mažumų teisinių ir kitų reikalavimų, susijusių su jų tautine tapatybe ir kultūra. Reikia pagerinti Vilniaus krašto ekonominę situaciją. Esą gavę darbo, pradėję daugiau uždirbti, atsikratę socialinės priklausomybės nuo LLRA-KŠS valdomų savivaldybių Lietuvos lenkai kaipmat praregės ir supras, kad nepasitenkinimas tautinių mažumų padėtimi Lietuvoje tėra iliuzijos. Neva jiems taps aišku, kad jų esminės problemos yra socialinės ir ekonominės, o tautinių mažumų padėtis Lietuvoje yra fantastiška.

Palyginti lengvai galima įžvelgti, kad tokia logika visiškai atitinka marksistinį mąstymą, paremtą visų dalykų aiškinimu ekonominiu determinizmu. Anot jo, esminis dalykas visuomenės gyvenime – gamybiniai santykiai ir klasių kova, nuo kurių priklauso idėjinis „antstatas“, įteisinantis gamybos ir kapitalo valdytojų dominuojamą padėtį. Norint pakeisti idėjinį „antstatą“ reikia perskirstyti gamybos ir kapitalo nuosavybės teises visuomenėje.

Vilniaus krašto atveju galioja tas pats. Lietuvos lenkų „noras“ turėti originalius asmenvardžius, dvikalbes gatvių lenteles ar kokybišką švietimą lenkų kalba traktuojamas kaip esminių Vilniaus krašto kapitalo savininkų, Valdemaro Tomaševskio ir jo aplinkos žmonių, dominavimo Vilniaus krašto ekonomikoje pasekmė. Todėl Lietuvos lenkų problemas reikia „išspręsti“ perskirstant Vilniaus krašto kapitalą ir perdėliojant gamybinius santykius (pritraukiant investicijų, didinant valstybės išlaidas regione, plėtojant privatų verslą ir t. t.). Tai padarius, Lietuvos lenkai iškart pamirš minėtas problemas ir lietuvių bei lenkų santykiai taps puikūs.

Deja, manyti, kad toks sudėtingas dalykas kaip tautinė tapatybė priklauso vien nuo ekonomikos yra pernelyg paprasta ir naivu. Tai nereiškia, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp tapatybės ir ekonominės gerovės. Tačiau reikia pridėti daugybę kitų dalykų: religiją, kultūrą, mentalitetą, švietimo sistemą, istorijos suvokimą ir t. t. Atrodytų, kad tai akivaizdu, bet Vilniaus krašto ekonominiai gelbėtojai nežinia kodėl pamiršo šį elementarų dalyką.

Šmaikščiausia, jog dabartinė diskusija beveik atkartoja tarpukariu Vilniaus krašte vykusią diskusiją dėl to, ką Lenkijos valdžiai daryti su tuo metu ten gausiai gyvenusiais baltarusiais. Kaip vienas argumentų taip pat būdavo pateikiamas ekonominis determinizmas – esą pradėję geriau materialiai gyventi baltarusiai taps lenkais ir taip bus išspręsta jų „problema“. Gerą atsakymą taip mąstantiesiems pateikė garsus vilnietis Józefas Mackiewiczius: „Bolševikų laikais valstiečiai ir darbininkai kaip visuma parodė daugiau savigarbos negu lenkų inteligentų masė. Jei jau reikėtų kalbėti apie bjaurų mūsų inteligentijos puslapį valdant bolševikams, nedaryčiau didelio skirtumo tarp šių dviejų grupių. Iš tiesų valstietis yra toks pats žmogus, lygiai toks pat žmogus. Nėra nieko klaidingesnio pasaulyje už įsitikinimą, kad galima jam užkimšti burną materialinėmis gėrybėmis, tuo pat metu mindant jo orumą, papročius, kalbą ar kitaip engiant. Materialinę gerovę lydi ir moralinės aspiracijos“ (Józef Mackiewicz. „Tiesa akių nebado“, iš lenkų kalbos vertė Jonas Malinauskas, Vilnius, „Naujasis Židinys-Aidai“, 2015 m., p.125).

Juk Lietuvos istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kurie neigia tiesioginį ryšį tarp tapatybės ir ekonominės padėties arba rodo priešingai: ekonominės gerovės didėjimas lemia ne tautinės tapatybės nykimą, bet dar stipresnį jos demonstravimą ir vystymąsi. Pavyzdžiui, XIX amžiaus pradžioje Suvalkijoje įvedus Napoleono kodeksą, o XIX amžiaus viduryje visoje Lietuvoje panaikinus baudžiavą, ekonomiškai praturtėjusių Lietuvos valstiečių atžalos ne tik neištirpo tuometėje rusų ir jų kultūros jūroje, bet ilgainiui sukūrė modernią lietuvių tapatybę ir Lietuvos valstybę.

Tad gerinant Vilniaus krašto ekonominę situaciją nereikia turėti iliuzijų, kad taip pavyks išspręsti visas jo problemas. Be abejo, Vilniaus krašto ekonominė padėtis yra labai bloga ir tai didelė problema. Galbūt net minėtas Pietryčių Lietuvos regiono plėtros fondo įstatymas ją pagerintų. Tačiau naivu tikėtis, kad fondas bei panašios priemonės, skirtos ekonomikai, išspręs ir tautines problemas. Tam reikia daugybės kitų dalykų.