Algimantas Zolubas. Žmogau, kur buvo tavo protas?

2016 11 24

Žmogus kaip trandis į obuolį graužiasi į Žemę, išnaudodamas jam naudingas iškasenas, naftą, palikdamas Žemei nematomas ir matomas neužgydomas žaizdas. Iš Žemės atmosferos ima deguonį ir, naudodamas jį pramonei bei transportui, pavertęs kenksmingais teršalais, išmeta į atmosferą. Panašiai elgiamasi su vandeniu.

A. Zolubas

Už nemeilę Žemei jinai priešinasi, atsilygina nemeile žmogui – ozono skylėmis, sausromis, liūtimis. Žinoma, kad yra velnio apsėstųjų žmonių. Tačiau yra ir mokslo apsėstieji, kurie mąsto tik apie medžiaginę naudą, pamiršdami gautos trumpalaikės naudos pasekmes.

Gamta taip pat kuria, atsinaujina, tačiau nepalieka žalingų atliekų, jos sukurti produktai vėl virsta žeme, deguonimi, švariu vandeniu naudingais atsinaujinimui. Žmogus po savo veiklos palieka tokias kenksmingas atliekas, kurios tūkstantmečius gali nuodyti gyvenamąją aplinka (pav., atominio kuro atliekos, įvairūs nuodingi, ilgai nesuirstantys cheminiai junginiai).

Keičiasi klimatas, nes žmogus jau išniekino Žemę, jau teršia ir Kosmosą.

Į „Raudonąją knygą“ vis sparčiau įrašomi augalai ir gyvūnai. Artėja metas į „Raudonąją knygą“ įsirašyti protaujančiam žmogui (homo sapiens). Apokalipsė nebėra tik pranašystė, sveika nuojauta, o jau ir moksliškai įrodoma pasaulio pabaiga. Kaip gi tu, žmogau, protavai, kad pats renkiesi kelią į „Raudonąją knygą“?

Dievas Adomą ir Ievą išvarė iš rojaus už nuskintą obuolį nuo uždrausto pažinimo medžio, tačiau davė kitą obuolį – Žemę. Pastarąjį žmogus apgraužė ir išniekino...

Adventas. Laukiame šv. Kalėdų. Dėkodami Aukščiausiajam už duotą Žemę, linkėkime ramybės žmonėms, melskime Aukščiausiąjį apšviesti jų protus, kad duotų ramybę Žemei.