Baltarusijos opozicija Vilniuje: Lukašenka tebėra ant Maskvos pavadžio, tačiau kovoja dėl jo ilgio

alfa.lt 2016 11 15

Pastaraisiais metais garsiau girdimoms kalboms apie tai, kad Baltarusijos politinis režimas tolsta nuo Maskvos kontrolės, baltarusių opozicijos atstovai turi paprastą atsakymą ir beda pirštu į Ukrainą. Matydamas, kad ir tarp broliškomis laikytų šalių įmanomas karas, Aleksandras Lukašenka nebesijaučia tiek pat saugus, kiek anksčiau, tačiau esminė jo strategija – laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, išsaugant sistemos stabilumą – išlieka nedaug pakitusi.

Penktadienį Rytų Europos studijų centre vykusioje diskusijoje „Rusijos ir Baltarusijos santykiai: ar tikrai Minskas gręžiasi nuo Maskvos?“ dalyvavo pagrindinių Baltarusijos opozicijos partijų atstovai bei politikos analitikas, ekonomistas ir Maskvos Aukštesniosios ekonomikos mokyklos dėstytojas Dmitrijus Bolkunecas, greta jų galima buvo pamatyti ir Lietuvos akademikų, politikų bei gynybos ekspertų.

Lukašenka atsikratė prigijusios etiketės

D. Bolkunecas dalijosi įžvalgomis, kad Ukrainos krizė stipriai paveikė tarptautinę bendruomenę, išsklaidydama iliuzijas apie Vladimirą Putiną ir atitraukdama akis nuo Baltarusijos. Briuselyje ar Vašingtone A. Lukašenka jau nebevadinamas paskutiniu ir vieninteliu diktatoriumi Europoje, nors pačioje Baltarusijoje niekas nepasikeitė. Ir tai, kad derybos dėl konflikto sprendimo tarp Ukrainos, Rusijos ir Vakarų Europos lyderių vyko Minske, yra pakankamai simboliška.

Svarstymus, kad Baltarusijos ateities horizonte galimas Ukrainos scenarijus, D. Bolkunecas atmetė ir teigė, kad tam paprasčiausiai nėra būtinybės – Baltarusija ekonomiškai labai stipriai priklausoma nuo Rusijos tiek energetikos ištekliais, tiek nuo didžiosios kaimynės investicijų, be to, ši yra pagrindinė baltarusiškų eksporto prekių realizacijos rinka. Tačiau greitu metu problema jai gali būti tai, kad Rusija modernizuoja savo žemės ūkį, vis labiau geba savais resursais užtikrinti vidinę paklausą, tad baltarusiška produkcija ateityje, tikėtina, taps vis mažiau reikšminga ir paklausi.

„Baltarusija ne tiek nusisuka į Vakarus, kiek išeina iš izoliacijos, normalizuoja santykius, ji turi platesnes galimybes kalbėtis su Vakarais ir kaimynais, taip pat ir Lietuva“, – renginyje kalbėjo analitikas. Maskva į tai gali žiūrėti su įtarumu, trinčių tarpusavio santykiuose yra, tačiau kol išlaikomi priklausomybės svertai, nėra pagrindo ką nors keisti. Režimo pasikeitimas Baltarusijoje didžiajai kaimynei būtų kontrproduktyvus, o aktyvus ir akivaizdus kišimasis į tokį procesą būtų sutiktas labai nepalankiai. Jis priminė, kad tarptautinėse organizacijose Baltarusija visada palaiko Rusiją, ši naudojasi ja kaip lobistiniu placdarmu santykiuose su Vakarais. Pasak Rusijoje gyvenančio D. Bolkuneco, Baltarusija Putinui apskritai yra toli gražu ne pirmaeilės reikšmės interesų zona.

Tačiau tikėtis politinės sistemos transformacijos būtų naivu, balansavimas tarp Vakarų ir Rusijos tebėra aiškus pragmatinis prezidento ir jo aplinkos interesas. Be to, kaip teigė pašnekovas, A. Lukašenka yra linkęs išlaikyti visus komunikacijos su užsieniu kanalus vienose, t. y. savo, rankose. „Lukašenkai nereikalinga jokia demokratizacija, jo tikslas yra gauti pinigų, nesvarbu, iš kurio šaltinio. Taip pat jis bijo bandymų tarpininkauti jo santykiams su Maskva“, – kalbėjo D. Bolkunecas. Šioje vietoje jis pasidalijo asmenine patirtimi, su kokiu priešiškumu režimas sutinka bandymus inicijuoti dvišalių santykių pliuralizmą.

„Kur pasisuksi – aplink visur Rusija“

Paklaustas, kaip Baltarusija, turint omenyje jos dvišalės gynybos sutartį su Rusija, reaguotų, jei įvyktų karinis susidūrimas tarp pastarosios ir NATO, svečias iš Maskvos užtikrintai atmetė tokio konflikto tikimybę. „Baltarusija nėra strateginis placdarmas (Rusijai – aut. past.), nes yra Kaliningradas, Pskovas, Brianskas, Lukašenka neprieštarauja jų buvimui. Baltarusijai jokios grėsmės bazės nekelia.“

Tačiau ne visi konferencijos dalyviai sutiko, kad Baltarusija turi saugumo garantijas. „Donbaso scenarijus Baltarusijoje yra visiškai realus“, – taip sakė 2010 m. į Baltarusijos prezidento postą kandidatavęs Vitalijus Rymaševskis. Jis argumentavo, kad „kalbėti apie dviejų šalių santykius nacionalinio intereso paradigmoje nėra teisinga, nes abi yra autoritariškos valstybės“. Politikas atkreipė dėmesį į tai, kad Rusija per pastaruosius trejus metus stiprina nevyriausybines organizacijas Baltarusijos viduje, kurios palaiko tezę, kad Baltarusijos kaip valstybės, o baltarusių kaip tautos nėra. Į tai reaguodamas režimas bando gintis nedideliais žingsneliais. Tad grėsmė nepriklausomybei yra, nes anksčiau ar vėliau Rusijos laukia politinis, socialinis ir ekonominis kolapsas, o tokiais laikais autoritariškas režimas yra pavojingas aplinkinėms šalims. Prarasti Baltarusiją, pasak jo, Putinui reikštų prarasti valdžią ir statusą – tai prieštarautų režimo logikai ir dvasiai.

Panašiai dėstė ir Anatolijus Liabedzka, Baltarusijoje atstovaujantis opozicinei Jungtinei piliečių partijai ir 2004 m. buvęs vienu iš žmonių, kurie buvo pirmosiose protestų prieš režimą gretose ir fiziškai nukentėjęs. Pasak jo, „visiškai akivaizdu kas, Baltarusijos ir Rusijos santykiuose yra ant pavadėlio, ir šiuo metu Lukašenka kovoja dėl pavadėlio ilgio, nes metas tam tinkamas“. Ukrainos įvykiai, pasak A. Liabedzkos, išgąsdino Lukašenką: „Dar visai neseniai jis nebūtų pamanęs, kad tokie dalykai gali vykti tarp „brolių“, pasirodo, gali. O (Lukašenkos – red. past.) strategija buvo per pastaruosius 20 metų didinti Rusijos vaidmenį Baltarusijoje“. Jis antrino išsakytai minčiai, kad Rusija pradėjo sistemiškai dirbti su sau palankia pilietine visuomene Baltarusijoje, kas anksčiau nebuvo daroma, tad Kremlius vienaip ar kitaip investuoja į ateitį. Pasisakę diskusijos dalyviai sutarė dėl to, kad Lukašenka ne tik nesukūrė ekonomiškai savarankiškos Baltarusijos, tačiau ir užleido svarbias informacinės erdvės pozicijas Rusijos įtakai. Kaip renginyje sakė Rusijos ekspertas dr. Laurynas Jonavičius, tokiame kontekste sudėtinga formuluoti, kad Baltarusija sukasi į Vakarus, kai jos atveju kur bepasisuksi, aplink vis viena yra Rusija.