V. Landsbergis: pasaulyje – daugybė Fluxus dalykų

lzinios.lt Rasa Pakalkienė 2016 09 06

Kartais apie profesorių Vytautą Landsbergį, kai šis ką nors parašo ar pasako, nuskamba replika: „Na, tai – kaip Fluxus.“ Tokia reakcija – tarsi įvertinimas už kūrybingumą ir žaismingumą.

lzinios.lt     R. Pakalkienės nuotr.

Per Vilniuje vykusią tarptautinę muzikologų ir filosofų konferenciją „Apie esmę ir kontekstą“ Nacionalinėje dailės galerijoje surengtas susitikimas su pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovu, politiku, meno, muzikos ir kultūros istoriku, profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Kalbinamas menotyros mokslų daktarės, muzikologės Vitos Gruodytės, jis dalijosi mintimis apie muziką, pasaulinį menininkų judėjimą Fluxus, politiką ir kitomis temomis.

Neįprastas formatas

Prisimindamas sovietmetį V. Landsbergis kalbėjo: „Buvo tokios sąvokos, kaip ezopinė kalba poezijoje, literatūroje. Visi žinojome, apie ką ezopiškai pasakoma. Muzikologija tokia nebuvo. Man patiko, pasakyčiau, netiesioginė muzikologija arba rašyti neįprasto formato – mažus – straipsnius ar kelių eilučių. Išleidau keletą tokių straipsnių serijų „Literatūroje ir mene“ prieš pabaigą laikotarpio, kurį pavadinčiau priešrevoliuciniu. Kai prasidėjo revoliucinis laikotarpis, kurį laiką mažiau dėmesio skyriau vienokiai ar kitokiai muzikologijai. Maži straipsniai buvo galbūt paradoksalūs, keisti, juos išspausdindavo, neišmesdavo. Minčių užrašydavau ir eilėmis. Buvo įdomu rašyti apie reiškinius, apie tai, kas dedasi pasaulyje, Lietuvoje, muzikoje.“

„Muzika visada man buvo brangi ir įdomi kaip gyvenimas, – teigė profesorius. – Muzika yra komunikacija, ryšys tarp žmonių, kurį priimi ir atpažįsti kaip tiesą. Muzika yra širdies tiesa.“ Pasak V. Landsbergio, muzikologai gali nagrinėti, kaip atlikėjai tą tiesą išreiškia. Tačiau tai daro retai. „Muzikologai apsimeta, kad natos arba žinios apie natas yra muzika“, – kalbėjo jis ir linkėjo, kad muzikologija būtų mažiau specifinė, girdėtų gyvenimą ir jame – muziką.

Visą gyvenimą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą tyrinėjęs ir grojęs V. Landsbergis sakė manąs, kad joje vis dar galima ką nors atrasti, jog šio menininko kūryba pati kviečia tai daryti. Ji autentiška, nebanali, kartais žaisminga, stilizuota. Ir neišsemiama. Profesoriaus teigimu, M. K. Čiurlionis bus prisimenamas ir jo kūryba bus šaltinis, kol bus gyvybinga lietuvių kultūra, kol ji apskritai egzistuos.

Gyvenimo džiaugsmas

Vakaro vedėjos V. Gruodytės paprašytas papasakoti apie santykį su Jurgiu Mačiūnu ir menininkų judėjimu Fluxus, V. Landsbergis prisiminė: „Nesileisdamas į biografines detales, kaip mes su Jurgiu ėjome į mokyklą, priminsiu, kad vėliau, po daugelio metų, pradėjome susirašinėti. Jis man atsiuntė savo veiklos idėjų ir pavyzdžių. Labai praplėtė mano akiratį, labai sudomino. Kai kas man atrodė ginčytina. Tačiau tai – visai nesvarbu. Jis man paaiškino, kad aš nieko nesuprantu. Tada pradėjau suvokti.“

Profesorius jungiamuoju tokios kūrybos dalyku vadino džiaugsmą. Sakė, kad J. Mačiūnas mokėjo džiaugtis gyvenimu, turėjo optimizmo dovaną. „Žinau iš laiškų ir iš to, ką pasakojo jį pažinę žmones, – teigė V. Landsbergis. – Po karo, po vaikystės metų mudu niekada nebesimatėme. Tačiau lengvai susitikome dvasiškai – tada, kai pradėjome susirašinėti. Aš verčiausi, kaip man atrodė, rimtesniais dalykais, o jis žaidė.“

Profesorius pažymėjo J. Mačiūno gyvybingumą ir tikėjimą savo misija. „Jis man darėsi vis labiau suprantamas, galėjau būti patenkintas, kad esu dar ne visai apkiautęs, galiu bent per distanciją būti kartu su jais, pasidžiaugti jų gudrybėmis, išradingumu. Kartais nusiųsdavau kokį nors savo projektą, kurį jie atlikdavo“, – apie ryšį su Fluxus menininkais sakė V. Landsbergis. Neslėpė, kad buvo neramu, kas dėl to gali būti jam, gyvenančiam Sovietų Sąjungoje. Tačiau nieko blogo nenutiko.

Profesorius lygino požiūrį gyvenimą ir teigė, kad J. Mačiūnas ir koks nors susiraukęs, nusiminęs, kampe sėdintys ir į viską spjaudantis niurzglys yra visiškos priešingybės. Pasakojo, kad jo bičiulis Fluxus menininkas galėjo nieko neturėti, net traumuotas gulėti ligoninėje ant operacinio stalo ir klausti atėjusio draugo, ar tas atsinešė kamerą, kad nufotografuotų tokį „vaizdelį“. „Tai kūrybingas žmogus, mokantis įvertinti situaciją“, – apie J. Mačiūną sakė V. Landsbergis. Ir tvirtino, kad pasaulyje yra daugybė Fluxus dalykų. Teigė, jog vaikai tai gerai suvokia, tarkime, sugeba iš nieko pasidaryti žaislus. Kaip pavyzdį dar pacitavo žymų indų poetą Rabindranatą Tagorę, rašiusį, kad jie iš suvytusių lapų daro laivus ir leidžia juos plaukti virš didžiųjų gelmių.

Išskyrus kvailybę

Muzikologės V. Gruodytės klausiamas, ar politika – rimtas dalykas, V. Landsbergis sakė: „Viskas yra rimta, išskyrus kvailybę.“ Tada pridūrė, kad ir politikoje būna kvailybių.

Profesoriaus nuomone, politika yra valstybės reikalai, rūpinimasis, siūlymai, pastangos dirbti, varžybos, kas padarys geriau, net vienas kitą pastumdamas. „Galbūt tai neišvengiama, nes žmonės turi ambicijų, yra individai, – kalbėjo jis. – Jie susimeta į grupeles ar į gaujas, pasivadina partijomis ir dėl kažko kovoja. Tai irgi vadinama politika.“

Galiausiai V. Landsbergis apibendrino, kad politika yra valstybės kūryba: kaip kad galima kurti muziką, galima kurti ir valstybę, dėlioti vienas kitą papildančius akordus, motyvus.