Ingrida Šimonytė. Laisvės dienos proga

bernardinai.lt 2016 09 01

Kiekviena mūsų Laisvę pažyminti diena turi savo turinį ir nuotaiką. Sausio 13-ąją su švelniu liūdesiu ir amžinu dėkingumu prisimename Laisvės gynėjus. Vasario 16-ąją tarsi prisiliečiame prie apsamanojusio valstybingumo akmens, kuris, jeigu galėtų, mums daug papasakotų apie XX amžiaus pradžios didžiavyrius. Kovo 11-ąją, kurią dauguma mūsų atsimena kaip iš jaudulio ir vilties sprogstančių širdžių dieną, jau išmokome švęsti, ne vien minėti. 

bernardinai.lt

Diena, kuri kalendoriuje pažymėta kaip Laisvės diena, žymi datą, kai Lietuvos teritoriją paliko okupacinė sovietinė kariuomenė. Daugiau nei penkiasdešimtmetį prieš tai Tėvynės žemę raižė svetima karinė technika ir mindžiojo svetimas nekviesto įsibrovėlio batas.

 

Ir nors tas batas prieš 23 metus iškeliavo kartu su jį avinčiuoju, pėdsakas liko. Pėdsakas, kurį taip sunkiai sekasi ištrinti ir kuris taip trukdo džiaugtis Laisve.

 

Tai ką ta sovietų kariuomenė pamiršo susikrauti į savo gruzovikus ir išsivežti? O gal netgi sąmoningai paliko, kad nuolat galėtų virpinti širdis klausimu: „Negi Jums su mumis nebuvo geriau?” Cirkui išvažiavus, keli prasti klounai, deja, bet dar užsiliko. 

 

Klounas Baimė, dėl kurio piktų pokštų taip sunku prisiimti atsakomybę, kuri neatsiejama nuo Laisvės. Atrodo, jau išmokome ne tik laisvai išsakyti savo mintis, troškimus ir siekius, bet ir laisvai piktintis, reikšti savo nuomonę ir nepasitenkinimą, ypač anoniminiuose komentaruose ir netikruose profiliuose. Tuo požiūriu laisve naudotis mokame. Tačiau kartu vis dar per dažnai bijome imtis atsakomybės už save, už savo bendruomenę, už tai, kad būtų kitaip. „Nieko negali padaryti”, „čia tokia sistema”, „nėra prasmės veikti, nes viskas nuspręsta už mus” – tą patį sako ir plačioji dabartinės Rusijos visuomenė. Bet ar tai nėra patogiai pasyvi pozicija, kai gali, bet tiesiog nenori imtis iniciatyvos ir kovoti už savo poziciją profesinėje sąjungoje, daugiabučio bendrijoje, kokioje nors asociacijoje, nes baisu, nes visada mokė „tik neišsišok”, „tik būk kaip kiti”, „kam mums tos problemos”, „tegul kiti kovoja”?

 

Klounas Nepasitikėjimas, kuris verčia mus nepasitikėti kitu, nors to kito net nepažįstame. Kuris lyg vėžys ėda mūsų visuomeninį gyvenimą, verslo ir net asmeninius santykius. Suprantama, kad represijos tikslingai išskynė iš bendruomenių autoritetą turinčius žmones, kurie galėjo megzti ir stiprinti bendruomenės ryšius, būti patikimais ir nešališkais arbitrais nesutarimų atveju. Žinoma, pasitikėjimas sunkiai atsiranda plynoj vietoj, tačiau šio klouno sėjamas nepasitikėjimas niekuo ir nuolat kartojami pokštai „visi vagiai”, „nežiopsok – apvogs” nejuokingi ir niekur neveda. Ne veltui sėkmingiausios pasaulio šalys yra būtent tos, kur pasitikėjimas kitais bendruomenės nariais (ne savo šeimos ratu) yra didelis. Tad kažkas tiesiog turi būti pirmas ir suteikti kitiems šansą įrodyti, jog jie yra verti pasitikėjimo.  

 

Klounas Paniatkė ir jo brolis Zadanije, skiepijantys nuolankumą pagal principą „mums dar su jais gyventi” ir santykius „tu viršininkas, aš durnius, bet jeigu aš viršininkas, tai tada durnius esi tu”. Kai viešųjų paslaugų vartotojai nedrįsta būti kritiški tų paslaugų teikėjų atžvilgiu, o pačios mažiausios inspekcijos-direkcijos viršininkutis gali jaustis Dievu, nes jis turi tau reikalingo antspaudo galią. Kai tas pats viršininkutis, dar neseniai Romos imperatoriaus balsu kalbėjęs su tavimi, ištirpsta į balutę, gavęs „aukščiau stovinčio” nurodymą, net jeigu ir abejotino teisėtumo.

 

Klounas Korupcija, tebesantis aukščiausios prabos dabartinės Rusijos eksporto preke, dėl kurio mažos (ar didelės) dovanėlės tiek imančiųjų, tiek ir duodančiųjų laikomos tepalu, sutepančiu antraip girgždančius įvairių visuomeninių santykių krumpliaračius. Kai netinkamas viešo asmens elgesys piktina ne tuo, kad „jis paėmė”, o tuo, kad „man nedavė”.

 

Klounas Ūsuotas bebras, užsitvenkęs užtvankas įvairiose už valstybės teikiamų paslaugų kokybę atsakingose vietose, kompromituoja Laisvę, nes jis tik vaidina, kad tarnauja, o iš tiesų nuolat kontempliuoja, kas jam, jo broliams ir jo padermei iš to ir kaip užkirsti kelią protingesniems ir skaidresniems įgyvendinti žmonių taip laukiamus pokyčius. Kuris išveja iš šalies čia norinčius ateiti investuotojus, galinčius pasiūlyti kitą kultūrą, išgraužia iš valstybės tarnybos gabiausius ir labiausiai norinčius keisti, nes jie, nepažįstami su klounu Zadanija, tiesiog negali taip dirbti. 

 

Laisvėje gyventi yra sunkiau nei nelaisvėje, nes dažnai reikia daryti pasirinkimus ir prisiimti už juos atsakomybę. Nelaisvėje, jeigu elgiesi kaip lieptas, gali tikėtis gauti pasrėbti buzos per langelį reguliariai nustatytu laiku ir tai suteikia gyvenimui pamėkliško bet tikrumo. Laisvėje turi tuo rūpintis pats, ir tai ne visada lengva. O daug lengviau tai  daryti būtų, jeigu sovietinio cirko klounai paliktų mūsų Tėvynę taip, kaip prieš 23 metus ją paliko sovietinė armija.

 

Džiugina, kad vis dažniau girdime apie nepaprastas paprastų žmonių iniciatyvas, suburiančias žmones, padedančius tiems, kuriems likimas buvo mažiau dosnus ar tiesiog kuriančius gražesnę ir geresnę aplinką visiems, o tokias iniciatyvas palaiko ir remia žmonių rinkti nebe ūsuoti ir ne bebrai. Džiugina, kad kai iškyla fizinė grėsmė mūsų laisvei, pasirenkame  teisingai, nes dar atmenam, ką reiškia gyventi su tuo batu ant mūsų žemės ir ta buza per langelį. 

 

Todėl privalome visi ir toliau dėti visas įmanomas pastangas, kad Lietuvoje nebeliktų paliktiems klounams plojančių žiūrovų. Tam, kad kiekvienas pagaliau galėtų suprasti, ką jam duoda Laisvė.