Gediminas Kazėnas. Geriau paminklas lenkui nei lietuviui...

lzinios.lt 2016 08 19

Józefas Pilsudskis tiek lietuviams, tiek lenkams gerai pažįstamas. Galima tik pavydėti, kai atsiranda tokių asmenybių, kurios suvaidina lemiamą vaidmenį valstybės raidoje, o šio žmogaus nuopelnai Lenkijai yra neabejotini ir neginčijami. Tad nieko nuostabaus, kad tikriausiai kiekviename Lenkijos mieste ir miestelyje rasime J. Pilsudskio galvę ar aikštę, o neretai – ir paminklą ar bent paminklinę lentą.

Lenkijoje tuo metu J. Pilsudskį nemažai kas kritikavo kaip valstybės veikėją, tačiau dabar tokių beveik nerastume. Tiesa, kartkartėmis galima išgirsti tam tikrų nuo bendro vertinimo nukrypstančių nuomonių dėl J. Pilsudskio veiklos.

 

Pavyzdžiui, Lenkijos istoriko Zbigniewo Gluzos raginimą atsiprašyti Lietuvos už Vilniaus okupaciją 1920 metais arba kito lenkų istoriko Meteuszo Starońos teiginį, kad „Želigovskio maištas“ – iš esmės tokie pat „žalieji žmogeliukai“, kaip ir Vladimiro Putino panaudoti okupuojant Krymą. Tuo metu, kaip rašo autorius, diplomatiniuose salonuose net įsivyravo terminas „Želigovskio metodas“.

 

 

 

Šiaip ar taip, visi J. Pilsudskio „trūkumai“, kad ir kaip tai būtų kontroversiška, nublanksta prieš nuopelnus atkuriant Lenkijos valstybę, kurie pelnė jam lenkų tautos pagarbą, matyt, ilgiems amžiams. Kodėl lenkai šlovina J. Pilsudskį, visiškai suprantama, nes valstybės veikėjų vertinimo pagrindas yra ne jų asmeniniai bruožai, o darbai, tų darbų galutinis rezultatas tarnaujant tautai ir valstybei.

 

Taip svarstant gana keistos atrodo mūsų televizijos laidos, kuriose bandoma vienaip ar kitaip reabilituoti J. Pilsudskį tarp lietuvių kalbant apie jo „nuopelnus“ Lietuvos valstybingumui. J. Pilsudskio gerbėjai Lietuvoje mėgsta pabrėžti, kad jis laikė save lietuviu ir net mokėjo lietuviškai, o tuometinių Lenkijos tautininkų kritika šio veikėjo atžvilgiu tampa tam tikru atskaitos tašku, sušvelninančiu jo poelgius, ir vos ne pagrindiniu išteisinančiu argumentu. Dar dažnai primenama, kad be „stebuklo prie Vyslos“ Lietuvos sovietizacija būtų prasidėjusi 20 metų anksčiau.

 

Vakarų Europos valstybės perdėto dėkingumo J. Pilsudskiui nejaučia, nors istorikai teigia, jog šis veikėjas išgelbėjo ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją, o gal net dar toliau esančias šalis.

 

Kalbant apie Lietuvą, J. Pilsudskį galbūt galima bandyti bent iš dalies pateisinti – neva jis nesuprato lietuvių aspiracijų į savarankišką valstybę. Bet tai turbūt asmeninė žmogaus problema, juolab kad kai kurie istoriniai duomenys liudija, jog J. Pilsudskis nė nebandė to suprasti. Jis turėjo savo tvirtą nuostatą, kad Lietuvos valstybingumas neįmanomas, neva Lietuva tėra vien etnografinė kategorija. Įdomu tai, jog tuo laikotarpiu nemažai lietuvių, net nemokėjusių lietuviškai, sunkiau ar lengviau sugebėjo apsispręsti ir stoti į Lietuvos kūrėjų gretas.

 

Negalima nepaminėti Mykolo Romerio minčių, išdėstytų laiške J. Pilsudskiui po jo pasakytos garsiosios kalbos 1922 metais prijungiant Vilniaus kraštą prie Lenkijos. M. Romeris rašo: „Už savo veiksmus būsi atsakingas ne tik prieš Lenkijos, bet ir Lietuvos istoriją. Nors kalboje vadini save lietuviu, tačiau Tavo veiksmai yra lietuvių išdavystės aktas. Dviem dievams vienu metu tarnauti negalima. Suprantu, kad lenkai Tave smerkia už pirmą kalbos dalį, bet jie susitaiko su užkariavimu. Likdamas Lenkų Valstybės Vadovu, turi būti visiškas lenkas, tačiau jei tame ginče esi lietuvis, negali būti Lenkų Valstybės Vadovu. Taigi savo kalboje iš lietuvio pabaigoje tampi lenku.“

 

Čia pat M. Romeris priduria, kad supranta tragediją lietuvių lenkų (pagal dabartines kategorijas juos vadintume Lietuvos lenkais), kurie nėra nei išskirtinai lietuviai, nei išskirtinai lenkai, nes „pats juo esu“. Per tokius susikirtimus žmogus turi laikytis nuošalyje, o jei nori veiksmo – pripažinti vieną arba kitą požiūrį. Būtent dėl šios priežasties, kaip rašo M. Romeris, „esi didis kurdamas nepriklausomą Lenkiją, tačiau esi silpnas ir visuomet nugalėtas lietuviškuose reikaluose. Tavo rytų politika turėjo bankrutuoti. Lietuva Tave vertins ne pagal tavo kalbos pirmus žodžius, o pagal tavo veiksmus. (...) Lietuvos reikaluose neįsirašysi į didžiųjų herojų gretas, nes juk… Valenrodu nesi!“

 

Mėginant suprasti visumą kyla paradoksas – tas, kuris laiko save lietuviu, tampa Lietuvos skriaudiku, o tas, kuris visą gyvenimą save laikė lenku, tampa Lietuvos patriotu, užtarėju ir gynėju. Šiame laiške M. Romeris turbūt taikliausiai apibūdino lietuvių skausmą ir įvykių vertinimą. Jei jau imamasi vertinti, reikėtų turėti galvoje visumą, o ne selektyviai dėlioti faktus. Esmė – požiūrio atskaitos taškas ir galutinis rezultatas. Keistoka, kai per Lietuvos televiziją keliamas klausimas dėl paminklo J. Pilsudskiui, taip neva pasiunčiant draugiškumo signalą Lenkijai. Tai gana neįprastai atrodo mūsų laikų kontekste, kai stringame įamžinti Lietuvai tikrai nusipelniusias asmenybes.

 

Vietoj paminklo „lietuviui“ J. Pilsudskiui geriau pastatykime paminklą lenkui (didžiąja raide) Mykolui Romeriui!