Svarbu
Registracija
A. Tapinas. O kas iš to ūsuotiems ministerijų ir geležinkelių bebrams?
delfi.lt 2016 08 16
Iš karto sutarkim dėl terminų – „ūsuotas bebras“ nėra mano sugalvotas terminas, bet jis plačiai paplitęs interneto erdvėje, o aš jį išgirdau iš vienos mielos socialinių tinklų raganos.
delfi.lt A. Ufarto nuotr.
„Ūsuotas bebras“ labai plati sąvoka – juo labai sėkmingai gali būti ne tik vyras, bet ir moteris, ne tik ministerijos klerkas švytinčia nuo išsėdėjimo kostiuminių kelnių sėdyne, bet ir žmogus, dirbantis valstybės valdomoje įmonėje ar Seime.
„Ūsuotas bebras“ arba lotyniškai „Castor moustaccium“ (čia pats sugalvojau) yra plintanti invazinė rūšis, kuri Lietuvoje gyvena dar nuo carinės Rusijos laikų, bet nuo 2012 metų pastebima itin sparti jos reaklimatizacija valstybės tarnyboje.
Vienas pirmųjų ją identifikavo Vincas Kudirka. Jo paviečio viršininkas Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas nežinojo, nei kas ta administracija, nei kas tas pavietis, bet tik turėjo rūpintis, kaip kuo daugiau išgriebti šlamančių.
Atpažinti ūsuotąjį bebrą dabartinėje Lietuvoje nėra sudėtinga – jo metodai nėra pasikeitę. Ilgametė ištikimybė partijai ir pageidautina senais gerais laikais užimta kokio nors sekretoriaus ar CK instruktoriaus vieta garantuoja aukštą postą ministerijoje, o ten žaidimo taisyklės labai paprastos – venk viešumos ir daryk tai, kam buvai paskirtas.
Tik nesuklyskim – ūsuotieji bebrai nėra kvaili. Jie tiksliai žino, ką ir kodėl turi veikti dirbdami viceministrais. Ir nuo žodžių junginio „tarnauti Lietuvai“ jiems ima geraširdiškai krutėti ūsai.
Mano pažįstamų rate sukasi labai daug jaunų žmonių, kurie tikrai myli Lietuvą ir nori padaryti jai kažką gero. Padovanoti savo laiką, gebėjimus ir idėjas. Ir jie ateina į ministeriją pas ūsuotą bebrą, kuris išklauso jų ir pasako sakralinę frazę „o kas man iš to“? Penki žodžiai, bet juose slypi visa didžioji valstybės tarnybos yda. Neįtikėtina, kiek kartų esu girdėjęs tokias istorijas.
Bebrai netarnauja valstybei, bebrai tarnauja sau ir saviems. Bebrai užsiėmę, jie vykdo zadanijas, koordinuoja pinigų įsisavinimą ir skaičiuoja partinėms kasos skirtus procenčiukus.Aš turiu pažįstamų užsienyje, kurie yra pasiruošę grįžti ir atiduoti savo tarptautinio lygio žinias valstybei. Bet jie grįžta, susiduria su savo dalies norinčiu ūsuotuoju bebru, apsisuka ant kulno ir ironiškai šypsodamiesi išvažiuoja Vilniaus tarptautinio oro uosto kryptimi.
Klasikinio ūsuotojo bebro pavyzdžio toli ieškoti nereikia – Aplinkos viceministras Algirdas Genevičius, 62 metų „Tvarkos ir teisingumo“ skyriaus pirmininkas, neslepiantis, kad moka tik rusų kalbą. Ką girdėjome apie jo darbus iki viceministrui įsiveliant į šių metų prekybos poveikiu skandalą? Nieko. O ir neturėjome girdėti, ne to jis čia atėjo. Juk partijos lyderis Rolandas Paksas pats įvertino, kad „partijai gėdos nepadarys“.
Ir nedaro. Štai pernai rugpjūtį jis lankosi Tauragėje. Ne šiaip, o jį pakviečia Tauragės atliekų tvarkymo centro direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Komskis, laimingo atsitiktinumo dėka esantis viceministro partiečio Kęsto Komskio sūnus. Viceministras duoda pylos centro direktoriui už blogą darbą, pokšt ir po dviejų savaičių direktoriumi be konkurso jau tampa pats Kęstutis Komskis.
Vien tik rusų kalba susikalbėti gali ir nuo 2014 metų žemės ūkio viceministru dirbantis socialdemokratas Albinas Ežerskis. Bet kam reikalingos užsienio kalbos valstybės tarnyboje, jei nuo 1990 metų priklausai partijai?
Ūsuotiesiems bebrams būdinga ir panieka naujosioms technologijoms – į susitikimą jie paprastai ateina paprašę, kad padėjėjos atspausdintų ir susegtų gautus elektroninius laiškus. Bet vis dėlto į šilčiausią bebrų ekosistemos vietą – premjero (arba Praimo, kaip jį pagarbiai išlenkę nugaras vadina bebrai) patarėjus ir padėjėjus patenka tik tie, kurie įveikę prigimtį įvaldė technologijas ir tuos feisbukus.
Čia randame ir Praimo padėjėją Juozą Brigmaną, kuris laikosi „socildemoktarinių“ vertybių.
Ūsuotieji bebrai labai jautrūs – štai ir dabar jie pulkais bursis prie šio straipsnio komentarų, kraipys galvas, reikš didelį nepasitenkinimą taikomais epitetais ir skaičiuos, kiek gi sumokėjo politiniai oponentai. Pabrėžtina, kad nepasitenkinimas bus reiškiamas išskirtinai nuo 8 iki 17 valandos su pietų pertrauka tarp 12 ir 1, nes tikrai jau savo laisvu laiku tokiomis nesąmonėmis bebrai neužsiiminės.
Būna, kad ir bebrams nepasiseka. Štai sąžinės neturinti Vilniaus tarybos narė Aušra Maldeikienė taip užsisėdo ant vos 23 metus „Grindai“ vadovavusio Algimanto Vilūno, kad šiam teko trauktis ir nerimastingai dairytis, kas gi ranką išties.
Šis ruduo ypatingas ūsuotiesiems bebrams, perfrazuojant Steinbeką – tai mūsų nerimo ruduo. Maža kas ten gali nutikti spalio 9 dieną. Bet būkite ramūs, mielieji bebrai, jūsų partijos jumis pasirūpins. Nuo vasaros pradžios valstybės valdomos įmonės jau yra bombarduojamos prašymais, nurodymais ir zadanijomis atrasti darbo vietą teisingiems žmonėms, jeigu spalį nepaeitų. Progresyvesni, jaunesni ar mažiau patyrę vadovai vaikšto susiėmę už galvų, o vyresnieji gelžbetoniniai vadovai atlaidžiai šypsosi dailydkos šypsenomis, jie čia jau ne pirmas dešimtmetis ir puikiai žino, kaip ir kur.
„Lietuvos geležinkeliai“ yra turbūt puikiausias ūsuotųjų bebrų draustinio pavyzdys. Nėra tokių aplinkybių, kurios sutrukdytų jų vadovams apsaugoti ir apginti bičiulius bebrus.
Vienas iš ūsuotųjų bebrų pradininkų, geležinis Algirdo Brazausko patarėjas, medžioklių draugas ir kancleris socialdemokratas Antanas Zenonas Kaminskas po karjeros vyriausybėje 2006 metais nusileido į „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pavaduotojo postą. 2009 metais prasidėjus pertvarkoms ponas Antanas Zenonas buvo tyliai perkeltas į kitą draustinio vietą ir iki šiol vadovauja „Rail Baltica“ direkcijai ir po septynių katorgiško darbo metų pagaliau pasiekė svaiginantį proveržį – dabar iš Kauno traukiniu važiuodami vidutiniu 50 km/h greičiu penkias valandas galime pasiekti Baltstogę.