R. Sadauskas. Draudimų fanatikai apylaisvę šalį gali paversti policine valstybe

delfi.lt 2016 06 06

Seimo kadencijai artėjant prie pabaigos mūsų išrinkti politikai darosi panašūs į ką tik atsivertusius į blaivybę, veganizmą arba kokią naują religiją fanatikus, lupančius iš rankų savo artimiesiems alaus bokalą ar mėsišką užkandį.

delfi.lt   I. Sadauskienės nuotr.

Poreikis ką nors uždrausti tiesiog sklando ore ir jau beveik neišvengiamai apkartins mūsų gyvenimą artimiausiu metu.

 

 

Pažįstu ne vieną dėl kokių nors priežasčių vienų ar kitų maisto produktų nevalgantį žmogų ir gerbiu jų pasirinkimą. Bet tik tol, kol jie nepradeda baksnoti pirštu man į lėkštę ir pasakoti apie mano kepsnio patirtas kančias. Tą patį dėsnį taikau ir alkoholio vartojimui. Praeito amžiaus pabaigoje nusprendžiau jo visiškai atsisakyti, bet tai nesuteikia man jokios teisės bandyti primesti mano asmeninio pasirinkimo aplinkiniams, gėdinant kiekvieną draugą, nusprendusį pietų patiekalą užgerti ne tyru šaltinio vandeniu, o šaltu alumi.

 

Tačiau kartais žmogaus galvoje įvyksta kažkoks perversmas. Lyg visai neseniai jis ar ji dar šėlo vakarėliuose iki paryčių, svaiginosi viskuo, kas dega, išskyrus beržines malkas, eksperimentuodavo lovoje su visomis gyvybės formomis, kurias galima įžiūrėti be mikroskopo, bet staiga atrado priežastį viso to atsisakyti. Nebūtų bėdos, jei tokie žmonės, tarsi pirmųjų krikščionybės amžių atsiskyrėliai, praktikuotų savo askezę sunkiai privažiuojamose vietovėse. Ar bent jau drauge su naujais įpročiais priimtų tylos įžadus. O jei ir tai neįmanoma, tai bent nesiveržtų į politiką.

 

Norėčiau pasiūlyti mums visiems susitarti: ką nors uždrausti, kriminalizuoti arba papildomai apmokestinti siūlyti galima tik tuomet, kai sugalvojate, kokį draudimą, bausmę ar mokestį reikia panaikinti, kad bendras jų skaičius nesikeistų. Pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministras Juras Požela, pasiūlęs bausti neblaivių asmenų vairuojamų automobilių keleivius, drauge turėtų teikti įstatymų pataisas, panaikinančias administracinę atsakomybę už alkoholio vartojimą viešoje vietoje. Ar bent baudos už ėjimą per gatvę, degant raudonam šviesoforo signalui, sumažinimą. O tada jau Seimo nariai tegul sprendžia, kuris draudimas labiau reikalingas.

 

Panašiai kaip dalis dabartinių pensininkų ilgisi vėlyvojo sovietmečio, kai vagystės iš valdiško mėsos kombinato arba sanatorijos valgyklos paprotinėje teisėje buvo toleruojamos kaip "mokėjimas gyventi", dabartinių keturiasdešimtmečių karta po truputį pradeda ilgėtis pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio, kai atrodė, kad mūsų laisvė neturi jokių ribų. Kai sovietiniai draudimai jau negaliojo, o nauji dar nebuvo parašyti, visi kažkuo prekiavo ir niekas nemokėjo mokesčių, o atsivėręs pasaulis atrodė bekraštis ir kupinas neatrastų paslapčių. Žinau, kad tas svaiginantis neribotos laisvės patyrimas daugiau niekada nepasikartos, o daugelis neatradusiųjų savyje turginio verslumo geno jį prisimins kaip skurdo ir suirutės metą, kai griuvo jiems įprasta pasaulio tvarka.

 

Vis dėlto laisvės negali būti per daug ir net dabar, kai visi ar beveik visi tapome socialiai atsakingais, politkorektiškais ir kiek nuobodokais europiečiais, galime apsiginti nuo valdžios noro viską reguliuoti, apmokestinti ir reglamentuoti. Ne politikai turi mums nustatinėti, kas tai yra šeima ir paskui reikalauti, kad atitiktumėte jų įrašytą į Konstituciją apibrėžimą, o mūsų kasdien kuriama šeimos formų įvairovė turėtų padiktuoti įstatymų formuluotes.

 

Vos tik susigundysite gražiai surašytomis draudimų, baudimų ir suvaržymų programomis, atiduosite savo balsus tų draudimų sumanytojams ir propaguotojams, jie ketverius metus įgis teisę ir pareigą siaurinti jūsų laisvę, kaišioti nosis po lova ir ten ieškoti nugertų butelių arba pasislėpusio ne tos lyties partnerio. Draudimų fanatikai neturi saiko ir niekada nesustoja. Per ketverius metus jie gali apylaisvę šalį paversti policine valstybe.

 

Prieš rinkimus valdančioji dauguma daug kalba apie mokesčių mažinimą. Bet dauguma jos pasiūlymų sumanyti taip, kad įsigaliotų jau kitoje Seimo kadencijoje. Tokiu būdu įsiteikti rinkėjams jiems pavyks dabar, o sumažinimų pasekmes valstybės biudžetui pajus jau nauja valdžia.

 

Už ką beketintumėte balsuoti, reikalaukite iš politikų aiškių atsakymų ar po rinkimų jie nesugalvos apkrauti visų mūsų naujais mokesčiais. Nes nekilnojamojo turto ir automobilių apmokestinimo idėjos seniai tūno kai kurių valdančiosios daugumos ir opozicijos partijų galvose ir programose. Tik prieš rinkimus jie nedrįsta tais mokesčiais jūsų gąsdinti, bet kitais metais būtinai juos prisimins.

 

Nemanykite, jog nekilnojamojo turto mokesčius mokės tik dvarus pakrantėse ir draustiniuose pasistatę turtuoliai. Kad šio mokesčio administravimas atsipirktų ir būtų surinkta bent šiek tiek valstybės ar savivaldybių biudžetus papildančios pinigų sumos, jį mokėsime visi. O jeigu savo buto ar namo neturite, bet jį nuomojatės, tai galite neabejoti, kad būsto šeimininkai tą naštą perkels ant jūsų sprando.

 

Kartą įvestas automobilių mokestis, kaip rodo Vakarų Europos šalių patirtis, iš pradžių buvęs nedidelis, turi įprotį augti. Naujų automobilių pardavėjams gal ir būtų smagu mokestinėmis priemonėmis priversti mane utilizuoti nė neketinančią subyrėti komfortišką 13 metų senumo šeimos transporto priemonę ir iki ausų įsiskolinti bankams lizingu įsigyjant naują superekologišką hibridą.

 

Tačiau mano senukas "Peugeot 607" ir panašaus amžiaus jūsų automobiliai išmaitina vietinį smulkų jų remonto verslą ir patikimai kasdien nugabena mus visus iš namų užmiestyje į darbą. Visi drauge turime aiškiai susitarti ar norime naujų mokesčių, draudimų ir valstybės kišimosi į privatų gyvenimą, ar daugiau laisvės ir asmeninės atsakomybės už savo veiksmų pasekmes.