V. LAndsbergis. Osetijos tragikomedija

lzinios.lt 2016 04 25

Maskvos apsisprendimas pasiimti užkariautą Gruzijos dalį – vadinamąją Pietų Osetiją – po prievartos fakto dar ir geografiškai, tam toliau keičiant Europos politinį žemėlapį, yra visai logiškas.

lzinios.lt nuotr.

„Putino karų“ epocha tęsiasi jau per pusantro dešimtmečio, liaudžiai reikia naujų pergalių, laimėjimų bent popieriuje. Be to, tęsiant aneksijų praktiką, Krymo atvejis nebeatrodys itin unikalus. Jungtinių Tautų vis tiek nebėra. „Mes sukursim naują tikrovę, kurią jūs turėsit pripažinti“, – metė ponas Sergejus Lavrovas 2008-aisiais, kai Rusija puolė Gruziją, ir su juo toliau glėbesčiuojamasi.

Gruzija toliau aneksuojama riekutėmis – po kilometrą kitą; laikas gal jau formuoti naują regimąjį žemėlapį. Žiūrėtojai baigia priprasti prie Krymo, pratinkim ir prie Karabacho. Juolab kad atsiranda talkininkų. Kažką sumąstė, kad ten vėl užsuko armėnų-azerų karą. O Rusijoje – nestygstanti pergalės reikmė.

Vargšams vado garbintojams reikia vis ko nors duoti, ne tik nuosmukį. Dėl to verta net pyktis su likusiu pasauliu, kol jis nebijo truputį pyktis – vis dar neatšaukia sankcijų už agresiją, – tuo pačiu sėkmingai plėtojant Kremliaus draugystę su Šiaurės Korėja, „Hezbollah“ ir europietiškais rudai raudonais ekstremistais. „Putino karų“ epocha pradeda ir žemėlapių perbraižymo epochą.

Čia galėjo būti daugiau lankstumo. Pavyzdžiui, sužaidus netikėtai maloninga pasiūla „rusiškajai“ Šiaurės Osetijai jungtis prie visiškai nepriklausomos (kaip žinote) Pietų Osetijos. Bet būtų reikėję, kuriant naują valstybę vieningą Osetiją, laikinai perbraižyti Rusijos Federacijos sieną Kaukaze, o tai – nemalonus precedentas net vienai dienai. (Vieną istorinę dieną, neliesdama Rusijos, nesiprašydama priimti, egzistavo nepriklausoma „Krymo Respublika“.) Todėl nutarta varyti tiesiai, praryti dviejų satelitų pripažintą Pietų Osetiją ir viskas. Pripažins ir prarijimą.

Pasitelkė tris pasamdytus ekspertus, ir jie neva „svarsto“. Pratina kažką pasaulyje prie idėjos, ima honorarus. Rašo vadui projektus apsimesdami, kad tai tik specų siūlymai. Teks Rusijos vadovybei norom nenorom atkreipti dėmesį. Jau pasakė avansu: jei tik pritars pietosetinai.

Užduotis aiški – priregistruoti Pietų Osetiją Maskvoje kaip „teisėtą“ Rusijos Federacijos dalį. Vyko antai visos Rusijos TV pokalbis su caru, kuris pats sau uždavė klausimą apie artėjančią Pietų Osetijos aneksiją ir viešai atsakė: „Aš dar galvoju.“ Tai pranešimas: aš jau galvoju, ir „neprieštaraučiau referendumui“. (Krymo triukas.) „Ekspertai“ juolab neprieštarauja, juk Rusija ir šiaip po okupacijos visiškai išlaiko Pietų Osetiją, jokių skiriamųjų linijų (nuo Rusijos) nėra, tik tas sumautas Jungtinių Tautų popiergalis. Mobili teritorija. Todėl neabejokim, sprendimai bus padaryti žengiant į koją su gyvenimu; tai jau nutarta, ir tėra laiko klausimas.

Data? Kai subręs mažasis būrelis paskutinių pietų osetinų ir prašysis į Rusiją su visa žeme, ir okupacinė ten dislokuota kariuomenė gaus įsakymą: balsuoti! Eis išsirikiavę ir net su orkestru. Šauks: Rasija! Tik prieš tai reikalinga dar viena sąlyga bei aplinkybė. Reikia, kad naudingi kvailiai Vakaruose pirmiau atšauktų finansines ir vizų sankcijas dėl Krymo aneksijos. Tada ir nauja, kitų svetimų žemių aneksija nuslys į dvigalvio aro gūžį kaip sviestu patepta.

Kas toliau? Galbūt nepriklausoma Latgala, toks iššūkis siūbuojančiai NATO. (Latgala galėtų siūlytis tapti NATO nare, kaip ir Katalonija, Škotija...) Bet ir čia reikia pirmiau atsikratyti visiems nusibostančių sankcijų, patvirtinti pirmąjį paragrafą, kad Kremlius visada teisus. O galvojantys apie kitokią ateitį turi rengtis.