Svarbu
Registracija
Skirtingi Nepriklausomybės akto signatarų likimai
lzinios.lt 2016 02 11 Vytautas Plečkaitis
Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18 –22 d. vykusi Lietuvių konferencija į Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Nepriklausomybės Aktą, išrinko visuomeniškai aktyvius, išsilavinusius, įvairių politinių pažiūrų tautinio judėjimo dalyvius, kuriuos ne gėda pavadinti XX a. pradžios lietuvių tautos elitu. Savo išskirtinumą Tarybos nariai įrodė darbais, nuveiktais kuriamai Lietuvos valstybei.
lzinios.lt Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
Taryboje iš dvidešimties narių šeši buvo iš Suvalkijos, labiausiai ūkiškai ir socialiai pažengusios Lietuvos dalies. Aštuoni krikščionys demokratai, du socialdemokratai, vienas socialistas liaudininkas demokratas, (vėliau– valstietis liaudininkas), du tautininkai, septyni nepartiniai. Anot Petro Klimo, „daugumas nepartinių buvo kairiųjų pažiūrų, todėl buvo išlaikyta pusiausvyra tarp kairiųjų ir dešiniųjų“. (Petras Klimas. „Iš mano atsiminimų“. V., 1990).
Nepriklausomybės Akto signatarų likimai buvo skirtingi. Iš dvidešimties garbingų vyrų – du NKVD buvo sušaudyti (vienas jų – tremtyje), dar keturi (be sušaudyto Pr. Dovydaičio) ištremti į Sibirą: iš jų du ten mirė. Šeši rado prieglobstį emigracijoje, aštuoni sulaukė savo gyvenimo pabaigos Lietuvoje.
Pirmasis iš signatarų dėl sunkios ligos palikęs šį pasaulį 1926 m. buvo vienintelis pagal tikėjimą ne katalikas, o evangelikas reformatas Jokūbas Šernas, sulaukęs vos 38-erių. Pagal išsilavinimą teisininkas, anksti įsitraukęs į tautinį judėjimą, „Lietuvos žinių“ redaktorius, „Ryto“ gimnazijos mokytojas, Lietuvos Tarybos prezidiumo sekretorius, ministras be portfelio M. Sleževičiaus vyriausybėje. Palaidotas Nemunėlio Radviliškyje.
1927 m. vasario 16 d., būdamas 76-erių, iš gyvenimo pasitraukė Jonas Basanavičius. Pirmojo laikraščio, skirto Didžiajai Lietuvai, „Aušra“ leidėjas, Tarybos pirmininkas, išrinktas specialiai tam posėdžiui, perskaitė ir pirmasis pasirašė Vasario 16 d. Aktą. Visi kiti signatarai pasirašė po jo abėcėlės tvarka. J. Basanavičius buvo vyriausias iš signatarų, didžiausią autoritetą turinti amenybė visoje Lietuvoje. Taryboje palaikė A. Smetonos politinę liniją. Jam mirus Lietuvos valdžia šalyje paskelbė penkių dienų gedulą, o jo karstas laidotuvių dieną buvo vežamas per visą Vilnių iš Katedros į Rasų kapines. Kuklus jo paminklas Rasų kapinėse sovietmečiu tapo kultiniu objektu, prie kurio rinkdavosi patriotiškai nusiteikusi ir drąsesnė lietuvių dalis.
Po metų – 1928 m. mirė kunigas Alfonsas Petrulis, spaudos darbuotojas, lietuviškų mokyklų kūrėjas, už lietuvišką veiklą kalintas Vilniuje, išgyvenęs vos 55-erius metus. Palaidotas Musninkuose Širvintų rajone.
Paskutinę 1932 metų dieną – gruodžio 31-ąją, būdamas 70-ties, tragiškai baigė gyvenimą – nusišovė Kaune – kairiųjų pažiūrų bajoras iš Žemaitijos Stanislovas Narutavičius. Teisininkas, aktyvus visuomenininkas, savivaldos kūrėjas, įsteigęs Telšiuose berniukų ir mergaičių gimnazijas. Palaidotas Alsėdžiuose. Jaunesnysis jo brolis Gabrielius, susiejęs savo gyvenimą su Lenkija, 1922 m. buvo Lenkų seimo išrinktas prezidentu ir fanatiško, tautininkams simpatizuojančio dailininko E. Niewiadomskio po kelių dienų nušautas Varšuvoje dailės galerijos atidarymo metu. Galima prisiminti, kad ir vienas iš Kovo 11-os ios Akto signatarų, – pats jauniausias, panašiu būdu kaip St. Narutavičius baigė savo gyvenimą.
Po metų, 1933-aisiais, mirė penktasis signataras Saliamonas Banaitis. Jis buvo žinomas Lietuvos spaustuvininkas ir leidėjas, romantinių monarchistinių pažiūrų asmenybė, kėlė LDK atkūrimo idėją. Vykstant kovoms su bolševikais ir bermontininkais 1919 m. organizavo 120 vyrų būrį iš Suvalkijos, nes pats iš ten buvo kilęs ir atvedė jį į Kauną, prijungdamas prie Lietuvos kariuomenės. Mirė Kaune, ten ir palaidotas.
Demokratų partijos steigėjas, Lietuvos Valstiečių sąjungos organizatorius, buvęs finansų ir vidaus reikalų ministras M. Sleževičiaus vyriausybėse ir ilgametis Kauno burmistras bei advokatas, socialistas liaudininkas demokratas Jonas Vileišis mirė Kaune 1942 m. birželio 1-ąją. Norėjo būti palaidotas Vilniuje, už kurio priklausymą Lietuvai jis kovojo nuo pat 1900-ųjų, kai apsigyveno senojoje Lietuvos sostinėje. Jo valia palaikai ilsisi Rasų kapinėse Vileišių koplyčioje.
Tais pačiais metais su gyvenimu atsisveikino iš žemaičių bajorų kilęs signataras Jonas Smilgevičius. Nepriklausomoje Lietuvoje sėkmingai ūkininkavęs, steigęs akcines bendroves, įkūręs Lietuvos kredito banką. Palaidotas Užventyje.
Karo metais iš gyvenimo pasitraukė krikščioniškos socialinės politikos puoselėtojas, pirmųjų vaikų darželių, bibliotekų, mokyklų, senelių namų steigėjas Lietuvoje, Steigiamojo Seimo vicepirmininkas, I ir II Seimo narys, vienas Krikščionių demokratų partijos lyderių, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Iš Suvalkijos kilęs vyskupas 1943 m. palaidotas Telšiuose.
Keturi iš dvidešimties signatarų nepriklausomoje Lietuvoje rinkosi diplomato kelią, tapo Lietuvos ambasadoriais užsienyje. Tai – Jurgis Šaulys, Kazimieras Bizauskas, Petras Klimas, Donatas Malinauskas.
Pirmuoju oficialiu Lietuvos valstybės pasiuntiniu tapo Lietuvos Valstybės Tarybos vicepirmininkas, vienas aktyviausių signatarų šalia A.Smetonos, S. Kairio ir P. Klimo, Dr.Jurgis Šaulys, Berno universitete apsigynęs daktaro laipsnį finansų srityje. Jis buvo paskirtas pirmosios A. Voldemaro vyriausybės pirmuoju pasiuntiniu Vokietijoje. Anot JAV istoriko E. Senno, J. Šaulys buvo „labai svarbi figūra Lietuvos užsienio tarnyboje“, laikytinas pirmuoju Lietuvos valstybės diplomatu. J. Šaulys buvo vienas Demokratų partijos kūrėjų, varpininkas, redagavęs ne vieną leidinį, žinomas publicistas, bibliografas, „Lietuvos žinių“ redaktorius. Du kartus dirbo pasiuntiniu Vokietijoje, pasiuntiniu Italijoje ir prie Šventojo Sosto, taip pat Lenkijoje, Šveicarijoje. J. Šaulys buvo vienintelis iš signatarų diplomatų, išvengęs sovietinio režimo represijų. 1940 m. negrįžo į Lietuvą, o pasiliko Šveicarijoje. Mirė itališkai kalbančio šveicarų Tičino kantono Lugano mieste, ten ir palaidotas.
Jauniausias iš pasirašiusiųjų Aktą, 25-erių teisininkas Kazimieras Bizauskas buvo aktyvus Krikščionių demokratų partijos politikas, literatas, išrinktas į Steigiamąjį Seimą, K. Griniaus vyriausybės švietimo ministras. Dirbo Lietuvos atstovu Vatikane, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Latvijoje, paskutinių dviejų Lietuvos vyriausybių vicepirmininkas, aktyvus prezidento A. Smetonos oponentas. Sovietams okupavus Lietuvą, K. Bizauskas NKVD buvo suimtas, kalintas, prasidėjus karui išgabentas į Rusiją, sušaudytas 1941 m. birželio 26 d. Baltarusijos teritorijoje.
Suvalkijoje, netoli Kalvarijos gimęs Petras Klimas baigė teisę Maskvos universitete, pagarsėjo kaip istorikas, buvo vienas aktyviausių Tarybos narių, „Lietuvos aido“ pirmasis redaktorius. Savo diplomatinę karjerą P. Klimas pradėjo pirmoje A. Voldemaro vyriausybėje tapdamas užsienio reikalų viceministru. Dalyvavo Taikos konferencijoje Paryžiuje ir derybose su Sovietų Rusija, dirbo Lietuvos atstovu Italijoje, o 1925–1940 pasiuntiniu Prancūzijoje. Vokiečiams okupavus Prancūziją, P. Klimas kurį laiką gyveno šalies pietuose, o 1943 m. rugsėjį vokiečių buvo suimtas ir kalinamas, 1944 m. kovą atgabentas į Lietuvą ir paleistas. Artėjant rusų kariuomenei, nepasitraukė į Vakarus, o liko Lietuvoje. Sovietinės valdžios buvo suimtas ir ištremtas. Po Stalino mirties, 1954 m. grįžo į Lietuvą, gyveno ir mirė 77-erių Kaune, parašė vertingų atsiminimų.
Bajorų kilmės pasiturintis dvarininkas, aktyvus kovotojas už lietuvybę, „Dvylikos apaštalų“ draugijos Vilniuje steigėjas signataras Donatas Malinauskas, aukštuosius agronomijos mokslus baigęs Čekijoje, buvo iškili asmenybė, mėgusi nesuvaržytą griežtomis taisyklėmis laisvą gyvenimą, kurio jis neatsisakė ir vykdydamas Lietuvos atstovo pareigas užsienyje. Gal todėl vos metus išbuvo laikinuoju reikalų patikėtiniu Čekoslovakijoje ir tik daugiau kaip pusmetį Estijoje. Dirbo URM Kaune. 1939 m. nusipirko dvarą Alvite, ir ten ūkininkavo, kol sovietinė valdžia jo nekonfiskavo, o jį patį, sunkiai bevaikščiojantį, išvežė į Altajaus kraštą, kur jis 1942 m. mirė. Palaikai perlaidoti Onuškio bažnyčios šventoriuje.
Tremtyje mirė ir kunigas, metus buvęs premjeru, tautininkas Vladas Mironas. Jis buvo sovietų suimtas, kalintas, vėliau paleistas. Tikėdamas, kad okupantai daugiau jo nelies, po karo liko Vilniuje ir čia klebonavo iki 1947 m. Vėl NKVD suimtas, nes nepavyko padaryti jo skundiku ir ištremtas. Mirė Vladimiro kalėjime.
Kitas prieškario premjeras, baigęs teisės studijas Maskvos universitete, buvęs trumpiausio (30 dienų) ministrų kabineto pirmininkas, Ateitininkų vadas, mokslininkas Pranas Dovydaitis buvo NKVD suimtas 1941 m. birželio 14 d., ištremtas prie Uralo, 1942 m. nuteistas sušaudyti.
Tremties neišvengė antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas, iš bežemių ūkininkų daugiavaikės šeimos (buvo 12-tas vaikas) kilęs Aleksandras Stulginskis. Vienas Krikščionių demokratų partijos lyderių, neretai Taryboje oponavęs A. Smetonai, Steigiamojo Seimo narys, vicepremjeras P. Dovydaičio kabinete. Po 1926 m. perversmo pasitraukė iš politinio gyvenimo ir ėmėsi ūkininkavimo Jokūbavo dvare, netoli Kretingos. 1941 m. birželį buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. 1956 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Vytėnuose, mirė Kaune, sulaukęs 84-erių.
Penki signatarai išvengė sovietų represijų, pasitraukę į Vakarus. Pirmasis jų buvo prezidentas A. Smetona, palikęs Lietuvą 1940 m. birželio 15 dieną, kai sovietinės armijos daliniai įsiveržė į Lietuvą. Signataras tautininkas A. Smetona 1919 m. Valstybės Tarybos buvo išrinktas pirmuoju prezidentu ir juo buvo vienerius metus. Būdamas opozicijoje, dažnai kritikavo valdančiųjų krikščionių demokratų ir kairiųjų partijų koalicijos politiką. Buvo vienas 1926 m. perversmo organizatorių, padaręs galą parlamentinei Respublikai ir be rinkimų valdęs Lietuvą beveik 14 metų. Keletą mėnesių praleidęs Vokietijoje ir Šveicarijoje, 1940 m. pabaigoje per Pietų Ameriką išvyko į JAV ir čia gaisro metu tragiškai žuvo 1944 m., būdamas 70-ties.
Tuoj po A. Smetonos į Vokietiją 1940 m. liepos 3-ąją pasitraukė signataras Jonas Vailokaitis, gabus verslininkas, bankininkas, Steigiamojo Seimo atstovas, bene turtingiausias Lietuvos žmogus, kartu su broliu Juozu turėjęs daugybę sklypų ir ne vieną įmonę. 15 proc. viso jų įmonių pelno Vailokaičiai skyrė labdarai ir studentijai remti. Deja, mūsiškėje Lietuvoje tokių Vailokaičių nėra. Mirė Vokietijoje 1944 m.
Priklausęs aktyviausių signatarų grupei, visų prieškario demokratiškai rinktų Seimų narys, socialdemokratų lyderis, inžinierius Steponas Kairys (tikroji pavardė – Tumasonis, o išvykus į JAV – Kaminskas) karo metais su žmona priglaudęs ir išgelbėjęs žydaitę, paskelbtas Pasaulio teisuoliu. 1926 m. perversmo metu trumpai suimtas ir kalintas, 1929 m. tautininkų režimo įkalintas dviems savaitėms už opozicinius straipsnius „Socialdemokrate“. Nacių okupacijos metais – 1943-aisiais – buvo išrinktas VLIK-o pirmininku, 1944 m. persikėlė į Vokietiją, paskui – į JAV. Ten mirė, sulaukęs 85-erių.
Amerikoje savo gyvenimą baigė ir kitas socialdemokratas, teisininkas bei literatūros istorikas Mykolas Biržiška. Jaunystėje būsimas signataras kalėjo už veiklą prieš carizmą, Vilniuje buvo suimtas V. Kapsuko vyriausybės, vėliau kalintas lenkų valdžios, nepriklausomybės metais profesoriavo Kauno universitete, išrinktas Mokslų Akademijos prezidentu, 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus, mirė Los Andžele, būdamas 80-ties.
Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, žemaitis iš Švėkšnos valsčiaus, anot diplomato A.Geručio – kito signataro Jurgio Šaulio pusbrolis, buvo vienas Krikščionių demokratų partijos kūrėjų. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir 1945 m. rugsėjį atvyko į Šveicarijos itališkąjį Tičino kantono Lugano miestą pas Jurgį Šaulį. Jam padedant, apsigyveno Lugane šv. Brigitos vienuolyne. K. Šaulys dažnai lankė Jurgį Šaulį, budėjo prie jo mirties valandą. Kazimieras Šaulys mirė sulaukęs net 92 metų, gyveno ilgiausiai iš visų signatarų. Buvo palaidotas vienuolyno kapinaitėse, bet jas naikinant, Kazimiero Šaulio palaikai perkelti į Romą. Lugane Šv. Brigitos vienuolyne Lietuvos Garbės konsulo Šveicarijoje Gintauto Bertašiaus dėka įrengtas K. Šaulio atminimo kampelis.