R. Sadauskas-Kvietkevičius. Nė patys nepajutome, kaip virtome normalia valstybe

delfi.lt 2015 12 28

Myliu tarpušventį už jo ramybę ir banalumą, kai skubėti nustoja net ir visus metus iškart dviem telefonais vairuodami kalbėdavę viso pasaulio reikalų tvarkytojai, o pavargę po darbymečio Kalėdų seneliai, nusisegę dirbtines barzdas, prie baro užsisakinėja ketvirtą bokalą už pasibaigusius metus.

delfi.lt (Ž. Jurevičiaus nuotr.)

Geri buvo metai. Sotūs ir dosnūs visiems, kas norėjo gyventi kaip pasakoje – ilgai ir laimingai. Ir visai ne todėl, kad politikai būtų padarę kažką svarbaus ir visiems reikalingo, o kaip tik atvirkščiai – nepaisant visų jų nusišnekėjimų, klaidų ir skandalų. Nes visos jų klaidos buvo pernelyg menkos, kad sugebėtų sugriauti mūsų visų pastangas toliau kurti gražesnę Lietuvą, pradedant nuo savo kiemo ir žvelgiant tolyn iki pat horizonto, kur paskendusio rūke miško juosta susilieja su dangumi.

Nė patys nepajutome tos ribos, kada iš paaugliškai besiblaškančių nuo vieno kraštutinumo prie kito žmonių minios tapome brandžia europietiška visuomene, sugebančia susitelkti svarbiems darbams, užjausti kenčiančius ir didžiuotis daugiausiai nuveikusiais savo nariais. Net ir artėjančių 2016 m. Seimo rinkimų akivaizdoje atsispyrėme pagundai vieningai sutartus skirti šalies gynybinės galios stiprinimui pinigus ištaškyti vienadienėms pramogoms ir garsiausiai besiskundžiančiųjų pamaloninimui.

Metams baigiantis paaiškėjo, kad šaukimui atlikti karo tarnybą visiškai pakako savanorių, o po haubicų ir šarvuočių „Boxer“ dar pirksime kelis šimtus prieštankinių raketų sistemų „Javelin“. Vis tyliau skamba Rusijos propagandos kurstomi balsai, neva panorėjusi didžioji kaimynė mus per parą okupuotų, todėl neverta leisti pinigų ginklams. Ypač po to, kai NATO sąjungininkai pradėjo reguliariai lankytis mūsų poligonuose, o amerikiečių tankus iš arti pamatė ir pačiupinėjo ne vieno miestelio smalsuoliai.

Prieš metus aidėję graudūs verksmai dėl lito pakasynų ir gąsdinimai ryt – poryt žlugsiančiu euru išsikvėpė greičiau, negu parduotuvėse nustojome dairytis į dviem valiutomis surašytas kainas. Užuot skaičiavę, kas dėl tų kainų apvalinimo pabrango, o kas atpigo, ėmėme lygiuotis į europietiškas algas.

Šiemet tapo gėdinga rūkyti kontrabandines cigaretes, siūlyti kyšį kelių patruliams, agresyviai vairuoti ir nesusirinkti šiukšlių iškylaujant gamtoje. Aktyvioji visuomenės dalis vis mažiau toleruoja tai, ką ir anksčiau draudė įstatymai, bet leisdavo iš posovietinio turgaus paveldėta paprotinė teisė. Pasieniečių šūviai į kontrabandininkų automobilį ir Specialiųjų tyrimų tarnybos agentų atliktos kratos ligoninėse, Nacionalinės žemės tarnybos skyriuose, Druskininkų bei Utenos savivaldybėse, skandalingi žiniasklaidos tyrimai ir nuo jų prasidėjusių skandalų parlamentinis tyrimas pakeitė mus visus. Net ir tuos, kurie šiandien tebesivadovauja garsiuoju „vagia, bet ir miestui kažką daro“ principu, bet jau nebetiki, kad korupciniais ryšiais ir pavaldinių paklusnumu pagrįsti savivaldos pavyzdžiai ilgai sugebės priešintis visuomenės valiai apvalyti nuo jų Lietuvą.

Pokyčius lemia ne pasyvios, bijančios permainų daugumos sustabarėję stereotipai, o labiausiai girdimų visuomenės nuomonės lyderių viešai reiškiami įsitikinimai. Atstovaujamoji demokratija turi tokį privalumą prieš tiesioginę, kad gali būti priimami sprendimai, kuriems pasyvioji dauguma dar nėra pribrendusi. Jeigu kiekvieną sprendimą reikėtų tvirtinti referendume, tai šiandien Lietuvoje tebegaliotų mirties bausmė, smurtas artimoje aplinkoje būtų vadinamas šeimos vidaus reikalu, o homoseksualūs santykiai – kriminalizuoti. 39 metų druskininkietis, pirmosios šv. Kalėdų dienos vakarą savo 62 metų motiną smaugęs, trankęs kumščiais į galvą ir veidą bei it bušido ringe pakėlęs ir du kartus trenkęs ją į žemę, pagal anksčiau galiojusią tvarką galėtų būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu kitą rytą mama jo pagailėtų ir paprašytų pareigūnų nebausti.

Atsakinga ir pažangi žiniasklaida, sugebanti atskirti objektyvią informaciją nuo propagandos, nebijanti skelbti apie įtakingiausius ir turinčius galią priimti sprendimus asmenis tai, ko jie nenori viešumoje girdėti, šiemet padėjo mūsų visuomenei bręsti labiau už Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą drauge sudėjus. Tokių nuomonių lyderių kaip Rimvydas Valatka, Vladimiras Laučius, Andrius Užkalnis, Algis Ramanauskas ir Andrius Tapinas poveikis Lietuvai seniai pralenkė aukščiausių šalies vadovų įtaką. Jie sugrąžino žodžiui galią keisti pasaulį.

Tiesa, pernokęs tikėjimas žodžio, sustabarėjusio į šūkį, galia gali įgauti absurdiškų formų. Mano nuomone, pats kvailiausias besibaigiančių 2015-ųjų sumanymas, baigiantis metams buvo paskelbtas kompozitoriaus ir muzikos prodiuserio Laimono Žiulpos: „...tuo pačiu metu ir visame pasaulyje agresijai bei karui nepritariantys ir taikioje visuomenėje gyventi norintys žmonės sustos akimirkai, vienas kitą apkabins ir savo gimtąja kalba garsiai ištars žodį TAIKA".

Juokingiausia, kad organizatorius viliasi: „Birželio 1 d. mes padarome akciją, pasaulyje nustoja karas ir daugiau nereikės organizuoti tokių akcijų“. Kurgi ne, pasakiau ir prisnigo.

Iškart prisiminiau teletabių „Apsikabinkime!" ir tą beprasmišką pseudoekologinę akciją, kai valandai gesinote šviesas. Klimato kaitos tai nesustabdė, bet organizatoriai ir dalyviai turėjo progą pasijusti planetos gelbėtojais. Dabar jie jau pasiruošę patikėti, kad ginklu priversti visą pasaulį gyventi pagal radikalų islamą arba rusų pasaulio vizijas pasiryžę fanatikai pamatys, kokie mes, vieni kitus apsikabinę, esame taikūs bei mieli, ir iškart atsivers į gėrio bei taikos pusę. Gal geriau ponas L. Žiulpa toliau rašytų trijų natų daineles apie meilę ir gėlytes savo popatlikėjams ir nedarytų gėdos Lietuvai, bandydamas įtraukti į tokias akcijas visą pasaulį.