Visagaliai statistiniai vidurkiai

Kazimieras Šliužas lzinios.lt 2015 12 28

Šią savaitę po kasmetinio tradicinio žygio į prekybos centrus liko nuosėdų. Lygiai prieš metus, laukiant dar nepajusto 3,45 karto brangesnio už litą euro, per automobilių spūstis buvo labai nelengva pasiekti kelionės tikslą – alpinančiomis kalėdinių kainų akcijomis gundančius centrus.

lzinios.lt

To, kas tų centrų viduje, šurmuliu irgi nepavadinsi. Dar prieš metus tysojusias keliasdešimtmetrines eiles prie kasų šiemet pakeitė 4–8 niekur neskubančių nusiteikusių švęsti lietuvaičių eilutės. Jose tik vienas kitas „akcinis“ pirkėjas, kurio krepšelyje – maišelis prėskučių, suvargusi silkutė ir dar kada kadais rašalu praminto gėralo puslitrinis plastikinis buteliukas, kuris ir po kitų metų vasario 1-osios vargu bau bebus 10 centų vertybė, nes dar nepatvirtintas taros debito ženklu.

Kitokios eilės mirga TV ekranuose transliuojamuose reportažuose iš Suvalkų (Lenkija), kur, kaip pripažįsta ir patys lenkų prekybininkai, du iš trijų pirkėjų – lietuviai.

 

Visada teisus Lietuvos statistikos departamentas toliau transliuoja vartotojams džiugias naujienas apie defliuojančias vartojimo kainas, barsto suasmenintus komentarus apie statistika suabejojančių žurnalistų neprofesionalumą ir toliau kuria 3 mėnesių – 2 metų statistines apžvalgas, kurios vargu ar dar kam beįdomios.

 

Jau ir drąsiausieji bankų finansų bei ekonomikos analitikai, gal tik išskyrus optimistinį Lietuvos banką, ganėtinai kritiškai vertina euro įvedimo poveikį vartojimo kainoms, kurias lemia vis dėlto ne tikrieji statistikų kasmet apžvelgiamų plataus vartojimo kainų pokyčiai, o dėl objektyvių priežasčių pingantys automobilių degalai. Būtent naftos ir degalų kainomis jau nežinia kelioliktus metus aiškindavo kainų brangimą gamybininkai ir prekybininkai. Degalai atpigo. Ir ką?

 

Pietinio pasienio gyventojai apsipirkti plūsta į Lenkiją, nes ten viskas beveik dvigubai pigiau, juolab kad ir nuvažiuoti jau pigiau. Pasirinkimas elementarus, juolab kad ir lietuviški statistikai, apklausų organizatoriai skelbia, jog ne mažiau kaip du trečdalius statistinio lietuvio išlaidų sudaro mokesčiai už komunalines paslaugas ir maistą.

 

Statistinis lietuvis – tai tas, kuris gauna vidutinį darbo užmokestį. Ką reiškia „vidutinis“ – jau gerai žino tas, kuris nestovi eilėje prie prekybos centro kasos, bet nežino tas, apie kurį kalba kai kurie bankų analitikai: „Net neįsivaizduojate, kiek žmonės turi pinigų. Bankų sąskaitose jau beveik 15 milijardų eurų santaupų. Pasižiūrėkite, kiek gatvėse naujų prabangių automobilių“. Gyvenimas gerėja.

 

Viena garbi banko ekonomikos analitikė grafiku pavaizdavo, kas atsitiks, kai iki 350 eurų bus padidintas minimalus darbo užmokestis.

 

Paprasta išvada: daugiau kaip pusė šalies gyventojų priklausys minimaliai uždirbančiųjų kategorijai.

 

O kur vidurinioji klasė – varančioji kiekvienos protingos valstybės jėga, vartotojai?

 

Statistika visada teisinga, bet negailestinga. Ja mielai tiki politikai, keliantys „minimalų“ keliolika eurų arba apie 8 eurus – pensijas. Puikus žingsnis prieš rinkimus.

 

Priešrinkiminiais metais tapo madingi ir Seimo narių pranešimai internete apie planuojamus „susitikimus su rinkėjais“. Tų susitikimų ataskaitų viešai – nematyti, nes ir tie „susitikimai“ – veikiausiai tik pranešimuose. Ir kam?

 

Gyvenu maždaug 40 tūkstančių gyventojų rinkimų apygardoje, kur buvo renkami ir partijų sąrašų, ir pavieniai atstovai. Visų jų kadencija lyg ir prie pabaigos, bet apie buvusius „susitikimus su rinkėjais“ negirdėjau.

 

Nenuostabu. Tautos išrinktiesiems yra daug svarbesnių valstybei ir jos ekonomikai reikalų: svarstyti apie draudimą rūkyti balkonuose, prekiauti degalinėse, keliais litais padidinti minimalią algą, buvusios krizės padarinius kompensuoti sau ir teisininkams, nors nei šių, nei anų anuomet gal nė nebuvo darbo vietose (juk ekonomiką gelbėjo kita kadencija), patvirtinti bent po kelias niekada neįgyvendinamas ir nuolat perkuriamas ilgalaikes energetikos strategijas, kartais numatytas iki 2060-ųjų, pasvarstyti ir užmiršti apie biurokratijos mažinimą.

 

Kitaip nevalia, nes valstybiniams darbams įpareigoja statistiniai vidurkiai.