R. Sadauskas-Kvietkevičius. Apginkluoti savanorius ir šaulius bijo tik ketinantieji kolaboruoti su okupantais

delfi.lt 2015 12 21

Ryškiai žaliuojanti žolė paskutinėmis Advento dienomis ir iš toli ataidinti jau dabar pradėjusių švęsti nekantruolių vakarėlio muzika šiemet manęs neerzina. Senstu arba tiesiog apsipratau gyventi šiame sudėtingame pasaulyje, kur nebeliko jokios prasmės apsimesti šventesniu už popiežių ar bandyti primesti savo skonį ir pažiūras gamtai arba kaimynui.

delfi.lt  KAM nuotr.

„Ginklas namuose nepridės nei patriotizmo, nei kovinio pasirengimo, nei savanorių galimybės ginti tėvynę. O štai pavojaus tikimybę padidinti gali,"- pareiškė seimo narys Mečislovas Zasčiurinskas ir priminė Pakaunės savanorių išėjimą į mišką.

Negi mūsų valdžia savų patriotų bijo labiau, negu Rusijos grėsmės?

O juk ranką prie vietos, kur turėtų būti širdis, pridėję turėtumėm pripažinti, kad pagrįstai bijo. Pabandykite įsivaizduoti tokią visai hipotetinę situaciją, kad mūsų šalį, nepaisant visų NATO garantijų, okupavo didelė kaimyninė šalis, grasinanti panaudoti branduolinį ginklą, jeigu tik mūsų sąjungininkai atskubės mums į pagalbą. Kol Vakarų šalys tariasi, ką daryti toliau, okupantai neabejotinai bandytų suformuoti kažkokią vietinės valdžios iškamšą, kuri įteisintų jų buvimą čia ir padėtų perimti šalies kontrolę.

Galima surankioti ją iš atvirai prorusiškai nusiteikusių paleckių, subotinų ir Vakarų Lietuvos pseudožemaičių, bet vaizdelis bus itin graudus, todėl tektų pamaišyti bent kiek žinomų visai Lietuvai žmonių, kurie jau būtų spėję patikėti, jog niekas vaduoti mūsų neatskubės, todėl belieka prisitaikyti. Kažkas gal net idealistiškai teisinsis prieš savo sąžinę, jog tokiu būdu aukojasi tik norėdami išsaugoti nesugriautą Lietuvą ir apginti jos žmones nuo represijų, išlaikyti kultūros tęstinumą. Pamenate, juk jie ir aną kartą sakė dirbę Lietuvai.

Nemandagiai pavadinę juos kolaborantais, teisiškai būsime neapsirikę. Todėl mūsų valstybės institucijos turėtų teisę ir pareigą už tokį kolaboravimą juos suimti ir teisti. O kadangi policijos nuovados ir teismai būtų jau užimti okupantų, reguliariosios kariuomenės daliniai išsklaidyti, tai šį nemalonų darbą galėtų atlikti tik ginklus savo namuose laikę ir į nedideles grupes susibūrę savanoriai. Praleisdami kai kuriuos okupacijos sąlygomis neįmanomus įgyvendinti Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus ir iškart pereidami prie bausmės vykdymo sušaudant.

XX a. tai gan ilgą laiką daugmaž sėkmingai darė Lietuvos partizanai. Bent jau Dzūkijos tarpumiškių kaimuose okupantams išties nelengva buvo rasti sutinkančių tapti kuriamų kolchozų pirmininkais arba savivaldybių administracijų darbuotojais. Kolaboruoti buvo gėda ir pavojinga iki pat Stalino valdymo laikotarpio pabaigos, o dainos apie brolius, kurie ateis iš miško ir nutarkuos sėdimąją nusikaltusiam bendradarbiavimu su okupantais asmeniui, tebedainuojamos iki šiol.

Nepasitikėjimas savanoriais ir šauliais jau pačioje mūsų atkurtos Nepriklausomybės pradžioje visai ne atsitiktinai buvo būdingas politikams, turintiems labai aiškias sąsajas su sovietmečio partiniu elitu. Patriotiškai nusiteikusios ginkluotos jėgos buvimas buvo suprantamas kaip grėsmė demokratijai, nes vis vaidenosi 1926-ųjų perversmo šmėkla. Taip pamažu Lietuvos šaulių sąjunga virto miestelių šventoriuose per šventes vėliavas nešiojančių senolių būreliu, o Savanorių pajėgos – nereikalingu priedu prie profesionalios kariuomenės.

Nuo 2014 m. įvykių Ukrainoje prasidėjęs visuomenės domėjimasis karyba ir galimybėmis netampant profesionaliais kariais laisvalaikiu išmokti ginti Lietuvą, buvo puiki proga įvairių partijų politikams pademonstruoti, kad ir jiems tai rūpi. Pirmieji tai suprato liberalai, paskubėję dalintis interneto socialiniuose tinkluose vaizdais, kaip jie duoda šaulių priesaiką ir dalyvauja pratybose. Labiausiai dėl tokio jų vaidmens sutriko artimiausi sąjungininkai iš TS-LKD, ketvirtį amžiaus manę turintys išskirtinę liaudyje ne itin populiaraus militaristinio patriotizmo monopoliją. Televiziniuose projektuose kario uniformą spėjo pasimatuoti net ir vienas kitas jaunesnis socialdemokratas, o mėlynėmis per pratybas padabintų Seimo konservatorės Agnės Bilotaitės kojų nuotrauka Feisbuke populiarumu nurungė visus kačiukų vaizdus.

Pakanka bent pusę valandos pažiūrėti Vladimiro Putino režimo kontroliuojamų televizijos kanalų propagandinių laidų arba paskaitinėti, ką tenykščių naujienų portalų komentaruose apie mus svaičioja komentatoriai, kad patikėtumėm, jog greta Gruzijos, Ukrainos, Sirijos ir Turkijos, jau seniai esame lyg kažkokiu antriniu neapykantos taikiniu. Ilgą laiką ugdytą neapykantą mums transformuoti į visos liaudies troškimą šaltąjį karą paversti karštu būtų visiškai paprasta. Gerokai paprasčiau už netikėtą turkų įpriešinimą. Todėl kalbėti, kad tokios potencialaus agresoriaus atgrasymo priemonės, kaip ilgam partizaniniam karui pasiruošę, apmokyti ir gerai apginkluoti šauliai bei savanoriai, mums visai nereikia, galėtų tik labai siaurą akiratį turintis politikas. Arba sąmoningai talkinantis svetimiesiems.

Prasidėjus Rusijos agresijai Kryme ir Rytų Ukrainoje iš Maidano revoliucijos aktyvistų paskubomis susibūrę prastai ginkluoti savanorių batalionai buvo vienintele jėga, sugebėjusia stabdyti okupantus tuo metu, kai reguliariosios kariuomenės daliniai palikdavo jiems tankus ir artilerijos sistemas. Mūsų kariuomenė, žinoma, yra gerokai labiau motyvuota ginti savo šalį bendradarbiaudama su NATO sąjungininkais, tačiau sudėtingesnio konflikto metu, priešui užėmus bent dalį mūsų teritorijos, ilgalaikį pasipriešinimą geriausiai gali užtikrinti savo gimtąsias vietoves puikiai pažįstantys partizaninio karo pagrindų apmokyti šauliai ir savanoriai.

Gyventojų namuose pagal visus saugumo standartus laikomi šaunamieji ginklai kelia ne ką daugiau pavojaus, negu mano daržinėje pavasario laukianti benzininė vejapjovė ir grandininis pjūklas. O jeigu pagriebęs pastarąjį kada nors sumanysiu pamėgdžioti savo mėgiamo siaubo filmo „Texas Chainsaw" scenarijų, tai gal visiems būtų geriau, jeigu mane kuo greičiau sustabdytų ginkluotas kaimynas.