Kova su terorizmu: ko iš tikrųjų nori Rusija?

lzinios.lt Francoise Thom 2015 12 09

Po juodosios lapkričio 13 dienos šoko Prancūzija atsidūrė panašioje būsenoje, kaip JAV po rugsėjo 11-osios. Buvo daug kas daroma, norėjosi pokyčių, apčiuopiamų rezultatų. Tačiau JAV įvykis mums leido viską apmąstyti. Priimti sprendimai buvo karšti, nepalikę vietos atsitraukimui, persigalvojimui, paveikti suprantamų emocingų postūmių, tačiau buvo ieškota priežasčių ir istorinių pamokų, klaidingų politinių sprendimų, kurie galėjo išjudinti tokią „seisminių drebėjimų“ grandinę.

lzinios.lt nuotr.

 

Po rugsėjo 11-osios amerikiečių neokonservatoriai pasiūlė George'o W. Busho administracijai įvairių panacėjos programų: reikėtų jėga demokratizuoti musulmoniškas šalis, nukenksminti keletą vietų, kuriose daugėja islamo teroristų. Vašingtonas pradėjo karą su Afganistanu ir Iraku. Kas buvo toliau, žinoma.

 

 

Prancūzijai po lapkričio 13-osios lyg išsigelbėjimas pasirodė koalicija su Rusija. Atsidūrus suirutėje, Maskvos propaganda mus apsupo iki neįsivaizduojamo lygio. Kremlius mums kartojo dieną ir naktį, kad be Rusijos nebus išspręstos Sirijos problemos, nebus susitvarkyta su ISIS; kad jei Prancūzija seks Maskvos pėdomis, ji nepasigailės; kad už įvykius atsakinga JAV, neva kaip islamo teroristų bendrininkė.

 

Tokį toną perima mūsų žiniasklaida. Ji kritikuoja mūsų politiką be jokio atodairos, tarsi apėmus totalinei amnezijai neprisimenamas Rusijos elgesys per pastaruosius 15 metų, pavojingai ignoruojami metodai, kuriuos šioje situacijoje naudoja Rusijos vadovai.

 

Kas yra „kova su terorizmu“ Kremliaus žmonėms? Būtina trumpam žvilgtelėti atgal. Kaip pamename, 1999 metais būta išpuolių Rusijos miestuose, kurie leido Vladimirui Putinui žaibiškai iškilti. Tie įvykiai paskatino Rusiją susikoncentruoti, užgniaužti demokratines jėgas ir su naujuoju prezidentu žingsniuoti į „kovą su terorizmu“. Šio karo dėka V. Putinas užsitikrino sau vietą valdžios viršūnėje.

 

Užsienio politikoje laukiami dividendai buvo taip pat ne mažesni. Mainais už paramą G. W. Busho administracijai kovoje su terorizmu V. Putinas tikėjosi, kad JAV nustos domėtis Europa ir leis Rusijai konstruoti savo imperiją. Dabar matome, kad „karas prieš terorizmą“ buvo iš anksto užsuktas siekiant realizuoti Rusijos vadovybės tikslus. Šiandien tai akivaizdu.

 

Rusijos propaganda mus įvardija „antihitlerine koalicija“. Iš tikrųjų analogija su 1930–45 metais gana ryški. „Antiteroristų frontas“ šiandien primena 1935 metais Kominterno sukurtą „antifašistinį frontą“. Dabar nuo 2014 metų turime naują neo-Kominterną, kuris kilo iš kraštutinių dešiniųjų partijų, „suverenistinių“ partijų ir Kremliaus palaikomų eurofobų.

 

„Antiteroristinis frontas“ leidžia plačiai veikti ir į Kremliaus orbitą patraukti dalį Europos, daugiausiai Prancūziją, taip, kaip „antifašistinis frontas“ leido komunistų partijoms išplėsti savo įtaką inteligentijai ir jos sąjungoms.

 

Kominterno metodai atsispindi Maskvos manieroje eksploatuoti terorizmo temą ne tik siekiant tiesioginių tikslų (kad Ukraina netaptų ES nare ir būtų panaikintos sankcijos Rusijai), bet ir nuteikti Europos tautas prieš jų šalių elitą, supriešinti Europos šalis, ypač tam išnaudojant migrantų problemą.

 

Maskva remiasi Europos demoralizacija. Ji tikisi reformuoti Vakarų Europos šalių politiką. Ji žino apie krizę, kurią sukėlė liberali demokratija. Maskva siekia, kad šalys savo noru atsisakytų savo laisvės ir į savo lovą priimtų putinizmą.

 

Mes taip pat nekvailiai. Suprantame, kad pagrindinis Putino Rusijos varžovas nėra islamo teroristai. Tai yra JAV. Rusija savo intervencija į Siriją siekė parodyti Europai, kad V. Putinas yra ryžtingesnis nei Baracas Obama ir kad Europa turi pasitikėti Rusija, jei nori būti garantuota dėl savo saugumo.

 

Ciniškai išnaudodamas lapkričio 13 dienos tragediją, Kremlius vertė Europą pripažinti, kad jos kelias klaidingas, kad atėjo momentas keisti kryptį ir pasirinkti Kremliaus liniją.

 

Nepamirškime, kad „antihitlerinės koalicijos“ kaina šiuo metu yra pusės Europos pavergimas. Mes suprantame, kad islamistai nori sunaikinti mūsų civilizaciją. Mūsų neapakino neapykanta ir nuolat iš Rusijos sklindantis melas, kadangi mes taip pat turime tikslą – siekiame likti laisvi.

 

Neturėkime iliuzijų – koalicija su Rusija, jei jai pavyks viską įgyvendinti, nesibaigs vien kariniu koloboravimu. Tai, ko tikisi Rusija, yra Europos Sąjungos žlugimas, NATO išformavimas, o taip pat – kad mutavusi Europos šalių politika taptų Kremliaus sąjungininke. Prancūzija šiandien turi savęs paklausti, ar ji nori būti Europos putinizacijos „viršila“.