Ma­no au­to­mo­bi­ly­je –

ma­no de­pu­ta­tai.

Ką jau kal­bė­ti apie Vla­di­mi­rą Vy­soc­kį.

„Ty, Zin, na hru­bost na­ry­va­ješ­sia“ (už­si­rau­si iki šiurkš­taus poel­gio) – čia pers­pė­ji­mas vi­soms įky­rioms opo­zi­ci­joms.

O štai Vla­di­mi­ras Vla­di­mi­ro­vi­čius tr...au­kia vi­są pa­sau­lį sa­vo dar­bų aikš­te­lė­je: „ma­nęs čia nė­ra“. Kaž­ko­dėl nie­kas ne­si­juo­kia.

Ne­pra­links­mi­na nė Vla­di­mi­ras Vol­fo­vi­čius, kai nu­siė­męs gal­vą už­si­de­da ant pe­čių He­lo­vi­no mo­liū­gą su akių sky­lė­mis ir kvie­čia bran­duo­li­nio ra­te­lio.

Ra­te­li­nin­kai ir be jo idė­jų brai­do krau­juo­se ar­ba ap­si­me­ta, kad krau­jo nė­ra, bet juo­ko ir­gi nė­ra.

Taip ir smun­ka kul­tū­ra bei ki­ta pro­duk­ci­ja pra­ra­dus hu­mo­ro jaus­mą. Taip­gi li­ku­tį gar­bės, ku­ri ne­pris­kir­ti­na prie ak­tua­lių ver­ty­bių. Hu­mo­ro la­biau­siai gai­la. Be jo pa­dė­tis da­ro­si tra­giš­ka.

Bet ra­te­liai su­ka­si, au­ga, ypač kai par­agi­na Vla­di­mi­ras Vei­kian­ty­sis.

Vei­kian­ty­sis – tai tas, ku­ris vei­kia, kol ki­ti ple­pa. Pats pa­si­gy­rė. Slėp­kis, ap­gir­tęs Vol­fo­vi­čiau, mie­gok sal­džiai, gel­mėj nu­liū­dęs Vy­soc­ki.

„Į ra­te­lį!„ – kvie­čia anas Vla­di­mi­ras pri­gim­ti­nai be juo­kų, par­agi­na kumš­čiu, ir tū­las ne­drįs­ta pa­si­ro­dy­ti ne­drau­giš­kas.

Iš­spjau­na net ko­ky­biš­ką mais­tą.

Tiek apie su­rū­gu­sią, ne­įdo­mią ho­mų sapenskų da­bar­tį.