Pokalbis su Gabrieliumi Landsbergiu. Apie Lietuvos viziją ir asmeninius iššūkius

bernardinai.lt 2015-05-27

Naująjį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį kalbina Rasa Baškienė.

Į mūsų politinę padangę įsiveržėte kaip supernova, tikėsimės – netrumpam. Į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų gretas įsitraukęs prieš nepilnus pusantrų metų prieš metus laimėjote Europos Parlamento nario mandatą, balandžio mėnesį - partijos pirmininko rinkimus, sukėlusius didžiulį visuomenės susidomėjimą. Išties stulbinama karjera, verčianti peržvelgti nusistovėjusius stereotipus. Kaip galite tą paaiškinti? Ar nemanote, kad, aplenkdamas senus partiečius, galite, švelniai tariant, nebūti itin mėgstamas dėl to pačioje partijoje?

Norėčiau pasidžiaugti dėmesiu, kurį Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai gavo pirmininko rinkimų kampanijos metu. Visas tas šurmulys, žiniasklaidos dėmesys, diskusijos buvo naudingi visiems. Galime didžiuotis, kad esame vienintelė partija, savo viduje tiesiogiai renkanti pirmininką. Tai yra proga pasitikrinti savo idėjų stiprumą arba galimybę diskutuoti, kita vertus – siunčiame žinią žmonėms, kad esame partija, kuri nuoširdžiai tiki demokratija, kuri ne uždaruose kabinetuose susitaria dėl savo vadovų. Tą darome atvirai, kartais net ir skaudžiai ar sudėtingai save pasitikriname prieš kitus - nacionalinius- rinkimus.

Aš visuomet tikėjau, kad vadovavimas partijai yra komandinis darbas. Dar prieš apsispręsdamas eiti į rinkimus sakiau, kad tikiuosi ir prašysiu kuo didesnio žmonių skaičiaus įsitraukti į partijos veiklą. Partija yra bendruomenė, ir nesvarbu, ar tu esi jaunas, tik baigęs mokyklą Šilutėje prie partijos prisijungęs partietis, ar pirmųjų vyriausybių narys – visų pasiūlymai turi būti išgirsti, idėjos – išklausytos. Tai iš tiesų labai gerai veikia, nes žmonės reikšdavo nepasitenkinimą, jei anksčiau jie nesijausdavo šios partijos nariais. Jie sakydavo: „ Mes svarbūs tik per rinkimus...“

 Dar rinkimų metu pradėję kalbėti apie programos rašymą, apie idėjas, telkimą sulaukėme nepaprastai daug entuziazmo. Europos Parlamente matome, kad didžiosios valstybės, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, atstovaujančios didžiuliam skaičiui savo piliečių, galėtų savo idėjas pristatyti kaip savo, nekreipdamos dėmesio į mažesniąsias, tačiau nuolatinė įtrauktis – tai, kad Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir kitos valstybės jaučiasi procesų dalimi ir yra girdimos, į jų balsą atsižvelgiama, rodo, kad ir Europos Sąjungoje turime draugišką bendruomenę. Joje girdimas ir Lietuvos žodis Europos Sąjungos ir Rusijos santykiuose. Vokietija galėtų pati surašyti dokumentą, Prancūzija – pasiūlyti patylėti, ir ką galėtume pasakyti? Esame tokie maži, kad ir mūsų balso nebereikia?

Kita vertus, neišgirstas balsas kuria nepasitenkinimą, ir ta bloga emocija rutuliojasi ir gali virsti blogais dalykais. Tuo tarpu, jei mes esame išgirsti, į mūsų nuomonę atsižvelgiama, tai tik sustiprina bendruomenę. Aš tuo tikiu, manau, kad tai yra svarbiausias dalykas mūsų partijai – sustiprėjusi ir atvira bendruomenė.

Kalbant apie partijos senbuvius tikiuosi, kad ryšiai išliks geri ir ateityje, o išskirtinė patyrusių partijos narių patirtis, kuria, tikiuosi, jie sutiks dalintis, lems tai, kad būsime patikimais bendrakeleiviais. Kita vertus, neseniai paskelbti neblogi partijos reitingai parodė, kad savo atsinaujinimu sudominome visuomenę. Suderinus tą atsinaujinimą ir patirtį, labai džiaugiuosi, kad Irena Degutienė sutiko būti mano pirmąja pavaduotoja – mes tik dar stipriau judėsime į priekį ir atstovausime Lietuvos žmonėms.

Dar rinkimų kampanijos įkarštyje vienas pagrindinių klausimų buvo apie tai, kaip sugebėsite vadovauti partijai iš Briuselio. Sakėte, kad vesite partiją į LR Seimo rinkimus, tad kyla pagrįstas klausimas: ar negaila bus palikti labai sėkmingai pradėtų darbų ir grįžti į lietuviškąją padangę? Ar galvojate apie tai, kad kada nors, kai partijos pirmininko kėdė atiteks Jūsų įpėdiniui, vėl galėsite grįžti prie europinių reikalų?

Dabar artimiausi žingsniai būtų užbaigti darbus Europos Parlamente. Gana greitai bus balsuojama dėl Europos Sąjungos ir Rusijos santykių ataskaitos, liks keli kiti svarbesni etapai, skirti Ukrainos klausimams, tačiau akivaizdu, kad mano pagrindinis laikas Lietuvoje bus skirtas partijai ir ateinantiems Seimo rinkimams.

Partijos suvažiavime (TS-LKD ataskaitinis-rinkiminis suvažiavimas įvyko gegužės 9 d. – Aut.pastaba) pristatėme keturias rezoliucijas, susijusias su svarbiausiomis sritimis, kurios taps pamatu mūsų rinkimų programai. Mūsų vizija yra išsilavinusi Lietuva, kurioje didelis dėmesys turi būti skirtas švietimui, kuris mums užtikrins ne tik ekonominę gerovę, bet ir orumą socialine bei dvasine prasme. Tik išsilavinusi ir vienas kitą gerbiančių žmonių visuomenė bus ta tikroji vakarietiška visuomenė, į kurią mes jau ilgai einame ir kurią ketiname pasiekti.

Kuo skirsitės nuo buvusio partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus? Kokios naujovės laukia partijos? Jau rinkimų kampanijos metu buvote kaltinamas liberalių vertybių propagavimu, tad ką pasiūlysite rinkėjams, svarstantiems rinktis tarp smarkų pagreitį įgaunančių liberalų ir TS-LKD? Kokią Lietuvos viziją pasiūlysite?

Na, juokaujama, kad ryškiausi skirtumai yra fiziniai – kalbant apie plaukus... Kalbant rimtai, norėčiau akcentuoti, kad Andrius Kubilius stovėjo ypač svarbių Lietuvos nepriklausomybę įtvirtinančių darbų priešakyje. Jis pristatė kažkada daugumai sunkiai suprantamą „Rusijos sulaikymo strategiją“. Daug kas į tai žiūrėjo skeptiškai, o dabar apie ją kalba visos, net ir populistinės partijos. Idėjinė lyderystė jau kadaise buvo A. Kubiliaus vedamos partijos rankose. Jis pristatė energetinės nepriklausomybės idėją – paskutinį nepriklausomybės įtvirtinimo etapą.  Įstoję į Europos Sąjungą ir NATO tapome saugesnės bendruomenės dalimi, o energetinės nepriklausomybės užtikrinimas, atsijungiant nuo „Gazpromo“ vamzdžio bei politinės Rusijos įtakos, buvo būtent A. Kubiliaus idėjinės lyderystės rezultatas. Keliu sau klausimą apie tai, koks turėtų būti kitas mūsų žingsnis. Manau, kad turėtume kalbėti apie socialiai jautrią bendruomenę, atsigręždami į žmogų. Socialdemokratai nuolat kalba, kad jiems svarbiausia yra žmogus, tačiau kai reikėjo gelbėti žmones, nukritusius su lėktuvu į pavasarinę šaltą jūrą, pasirodė, kad svarbiau yra šventė Marijampolėje, pasikviečiant į ją tuos pačius sraigtasparnius, kurie turėjo gelbėti žmones.

Akivaizdu, kad stinga nuoširdaus dėmesio žmogui: tiek vienišai mamai, turinčiai suderinti darbą ir tinkamą priežiūrą savo vaikui, tiek keliuose darbuose dirbančiai jaunai šeimai, įsipareigojusiai  grąžinti paskolą bankui, tiek senoliui kur nors Ignalinoje, kurio abu vaikai emigravę ir kuris sunkiai benueina iki vaistinės. Kol kas nė viena politinė partija nesugebėjo pasakyti, ką iš tiesų tai reiškia. Rūpinimasis žmogumi turi būti nuoširdus. Žmogus turi jausti, kad niekas jam nepasakys, jog svarbiau vykti į Marijampolę švęsti savo rinkimų šventės, nei viską metus rūpintis pagalbos dviem skęstantiems žmonėms užtikrinimu. Nelaimėn patekusio žmogaus  dukrai turi būti nuoširdžiai paaiškinta, kas vyksta, o ne vien remtis 2006 metų dokumentu, kuriame parašyta, kad „kriziniais atvejais komunikacija su artimaisiais yra reikalinga“. Man tokie dalykai yra absurdiški. Imdami kiekvieną visuomenės ląstelę turime žiūrėti, kokią pagalbą valstybė turi užtikrinti: tiek krizinėms šeimoms, tiek senoliams. Socialdemokratų vyriausybė rūpinasi išimtinai išmokų didinimu, tačiau tikrai ne visada geriausias kelias, o žmonių poreikiai gerokai platesni. Vienkiemyje gyvenantis senolis turi turėti mygtuką, kurį paspaudus jam į pagalbą atskubės policija. Žmonės turi jaustis bendruomenės dalimi, jie turi žinoti, kad jie mums rūpi.

Kitas dalykas – mano minėta idėjinė lyderystė. Džiaugiuosi mūsų ir liberalų bendradarbiavimu Vilniaus savivaldybėje, tačiau vis dėlto manau, kad esame tie, kurie pristato idėjas ir būdus, kaip jas įgyvendinti: tiek kalbant apie energetinę nepriklausomybę, tiek apie švietimą, tiek apie socialinę apsaugą. Žmonės gali atsirinkti, už ką balsuoti, nes vien šypsenų nepakanka.

Rudenį, kai pristatysime savo 2016 metų rinkimų programos  gaires, aiškiai bus matomas skirtumas tarp mūsų ir kitų partijų. Bus matyti, kuri partija tik kyla ant vienadienės bangos, o kuri partija pristato ir siūlo idėjomis grįstą tarnystę. Bus aišku, kad būtent ši komanda, šie žmonės teikia konkrečių pasiūlymų. Mes nesiūlome katės maiše, žmonėms yra aišku, kad partija, buvusi prie nepriklausomybės ištakų, prie euroatlantinio pasirinkimo, energetinės nepriklausomybės, siūlo tęsti darbą Lietuvai, aišku, jei žmonės suteiks jai pasitikėjimą.  Idėjos negali būti lozungais. Jei pasakei, kad padarysi, turi pasakyti, kaip tai įgyvendinsi.

Mano Lietuvos vizija remiasi trimis kryptimis:  tai išsilavinusi, klestinti ir saugi valstybė. Klestinti  ne vien BVP skaičiais. Svarbus žmonių jausmas, kad jie priklauso bendruomenei, kurioje nėra atskirties tarp valdžios ir žmonių.

Ne valdžia yra Lietuva, o kiekvienas mūsų pilietis. Taip pat ir saugumas. Matome, kas vyksta Ukrainoje, ir nežinome, kas vyks toliau. Nerimauju, kad, aprimus situacijai Ukrainoje, baigsis ir daugelio pasiryžimas skirti gynybai 2 procentus savo BVP. Savo partnerius turime užtikrinti, kad mūsų nuostatos nesikeis, liksime ištikimi savo įsipareigojimams.

TS-LKD suvažiavime savo kalboje didžiausią dėmesį skyrėte švietimui, o Jūsų senelis prof. Vytautas Landsbergis pasiūlė partijoje įkurti bendruomenę „ ne pagal lytį ar batų numerį, bet bendruomenę ‚Be patyčių‘ “. Mūsų visuomenė nuo vaikystės iki senatvės yra persmelkta patyčių kultūra, tad gal reikėtų pradėti mūsų partijai jau savo viduje telktis kovai su šiuo reiškiniu?

Pats klausimas jau suponuoja atsakymą – neįmanoma nepritarti tokiai iniciatyvai. Tokios bendruomenės įkūrimą matau kaip vieningos partijos įvaizdį. Mūsų partijoje gausu frakcijų, bendruomenių, gal ir gerai, kad esame įvairių srovių, susiliejančių į vieną upę, partija, tačiau kyla klausimas: o kas mus sieja? Manau, kad profesorius V. Landsbergis tą ir turėjo galvoje, kalbėdamas apie mus vienijančią idėją. Į patyčių reiškinį žiūriu ne kaip į kovą su juo, bet kaip pagarbos žmogui ugdymą. Kalbėdamas su vaikais tu gali sakyti: „Nesityčiok“, bet gali sakyti : „Gerbk“. Kai jus gerbiu, negaliu tyčiotis iš jūsų. Kai jums sunku, aš jums padėsiu, kai nelaimė ištiks – pagelbėsiu, kai jūs džiaugsitės – aš džiaugsiuosi kartu. Nesityčioti yra per mažai. Turi gerbti žmones ir jų prigimtinį orumą.

Kaip mes galėtume mokyklose jau nuo pirmos klasės suolo įdiegti pagarbą KITAM?

Iš savo keturių vaikų auklėjimo patirties galiu pastebėti, kad to reikia siekti akcentuojant tam tikrus dalykus kiekviename žingsnyje, nesitenkinant, tarkim, vienos valandos pamoka per savaitę mokykloje. Man suprantama iš Vakarų atėjusi „Nulinės tolerancijos patyčioms“ erdvė. Mokyklos dalina lipdukus su šiuo šūkiu. Tai reiškia, kad nebus pateisinamas joks nepagarbus elgesys.

O kas yra pagarba? Pagarba yra pagalba, dėmesys, užuojauta. Mano šešiametė dukra, bakstelėta vyresniojo brolio, sako: „Tai yra nepagarbus elgesys!” Gal ir keista tą išgirsti iš šešiamečio vaiko lūpų, tačiau ši frazė formuoja tam tikrą nuostatą, kuri taps esmine ašimi jai sulaukus dešimties ar penkiolikos metų. Reikia ne tik stabdyti patyčias, bet gerbti vienam kitą. Mūsų partijai labai artima ši krikščioniška pagarba, nes turime gausų dvasinį lobyną, iš kurio galime jos semtis.

Savo inauguracinėje kalboje suvažiavime minėjau iki graudumo prasmingą pavyzdį apie tai, kaip policininkai skubėjo gelbėti springstančio vaiko. Tokius pavyzdžius nuolat matydavome Vakaruose ar Amerikoje. Logika pagrįsta tuo, kad valstybė, kariuomenė, bendruomenė yra už tave. Norėčiau, kad ir mano vaiką taip gelbėtų ir pats norėčiau gelbėti kitus. Žmonės, kurie žinos, kad mūsų valstybėje nelaimės atveju nebus palikti vieni, kažin ar norės emigruoti.

Prieš dešimt metų patyčios Lietuvoje net nebuvo tema. Sakydavo: „Ai, tyčiojasi, trenk atgal!” Ar ne todėl Lietuvoje besižudančių paauglių skaičius vienas didžiausių pasaulyje? Tai, kad dabar jau kalbame apie patyčias kaip apie reiškinį, yra pasiekta grupelės žmonių – nevyriausybinių organizacijų darbuotojų  pastangų dėka. Iš nevyriausybinių organizacijų ši iniciatyva ateina pas politikus ir tampa valstybės interesų dalimi. Valstybė turi žengti žingsnį ir imtis iniciatyvos.

Turite gausią ir gražią šeimą. Kaip sekasi dalinti save partijai ir šeimai?

Sunkus klausimas (juokiasi). Turiu pripažinti, kad visą laiką, kurio turiu nedaug, stengiuosi atiduoti namams. Kelionės į Briuselį ir darbas Lietuvoje jo palieka nedaug, tačiau vienas sprendimų, turint mintyje, kad vaikai jau nemaži, o vyresnėlis jau keturiolikmetis ir priklauso Jaunųjų konservatorių lygai, yra galimybė juos pasiimti vykstant į partijos skyrius. Jie sėdi kur nors kamputyje, klausosi, apie ką kalbama, o grįžtant namo pasako savo nuomonę, pavyzdžiui: „To būčiau nesakęs.“ Aš džiaugiuosi, kad jiems įdomu, man tai yra kartu praleistas laikas. Aišku, žmonai krenta didžiausias krūvis, anksčiau galėdavau vaikus paimti iš darželio ar kitaip jai talkinti, tačiau ji mane palaiko.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės Jums!