Rytai-Vakarai Iš karo zonos pasitraukęs Ukrainos rusas: jiems to neatleisiu

lrytas.lt 2015-05-11

„Man pasisekė labiau, nes nereikia su ištiesta ranka laukti paaukoto maisto, nes išvengiau gyvenimo perkeltųjų iš karo zonos žmonių stovykloje. Abu su žmona radome darbą, nuomojamės butą ir galime pasirūpinti savo dukromis“, – regis, be jokios nuoskaudos apie savo naująjį gyvenimą pasakoja Eduardas Leontjevas. Jis yra vienas iš daugiau nei milijono ukrainiečių, palikusių savo namus dėl karo.

Teisininko darbą Kijeve suradęs vyras nesiskundžia savo naujuoju gyvenimu, kurį buvo priverstas susikurti įpusėjęs penktą dešimtį. Bet pasikeičia paklaustas apie netolimą praeitį: „Niekada negalėsiu ten sugrįžti.“

Jo gimtinė Horlivka – palyginti nedidelis apie 300 tūkst. gyventojų kadaise turėjęs angliakasių ir chemijos pramonės miestas šalia Donecko praėjusią vasarą tapo kruvinų mūšių lauku.

Nors karo pabaigos dar nematyti, o Horlivka priklauso Rusijos remiamų separatistų valdomai vadinamajai Donecko liaudies respublikai, daugelis pabėgėlių kuria parvykimo planus.

Istorinio Donbaso, apimančio Donecko bei Luhansko sritis, atkūrimo planus jau kuria ir Ukrainos vyriausybė, ir tarptautinės šalį remiančios organizacijos. Tačiau etninio Ukrainos ruso E.Leontjevo nuomonės tai nekeičia.

– Net jeigu bus atkurta įstatymo valdžia, tvarka, ramybė, aš vis tiek ten nebegrįšiu.

– Nebėra kur?

– Namas, kuriame gyvenome, liko sveikas. Bet didžiausia žala – ne susprogdinti pastatai. Didžiausia žala padaryta žmonių santykiams, socializacijos sistemai. Tiesiog sugriauti ryšiai su artimaisiais, giminaičiais. Negalėsime atleisti už tai, ką jie padarė su savo gyvenimu ir su mumis.

Mano tėvai, kaip ir didžioji dauguma Donecko regiono žmonių, po Antrojo pasaulinio karo persikėlė čia iš Rusijos, statė Donbasą. Tereikėjo mėnesio sugriauti viską, ką mes kūrėme daug dešimtmečių.

Kalbu apie savitą bendruomenę, apie tam tikrą gerovės sistemą, kuri nebuvo tobula, kūrėsi problemiškai išgyvendama sudėtingus pokyčius – Sovietų Sąjungos griūtį, pirmuosius Ukrainos nepriklausomybės dešimtmečius, pirmosios Oranžinės revoliucijos nusivylimus ir susitaikymą su jais.

Kalbu apie didžiausio nusivylimo laikus atėjus V.Janukovyčiui, kai jo aplinka iš pradžių regioną pertvarkė ekonomiškai, politiškai,  o galiausiai – pagal savo asmeninius ar oligarchinius poreikius.

– Kam jūs negalite atleisti – valdžią pernai pavasarį jūsų mieste užgrobusiems separatistams ar Euromaidano aktyvistams, teritorinio šalies vientisumo siekiančiai Ukrainos valdžiai?

– Dabar aš kalbu ne apie teroristus ir jų sukeltą karą. Kalbu apie artimus, gerai pažįstamus žmones. Apie bendradarbius, draugus, kaimynus, pedagogus tų mokyklų, kuriose mokėsi mano vaikai. Apie vietos valdžios, įstaigų, teisėsaugos darbuotojus.

– Nuvylė, kad jums artimi žmonės pasuko su separatistais?

– Nuvylė – ne tas žodis. Tas pasirengimas paklusti jėgos teisei, žmogui su ginklu, kuris ir socialiai, ir kultūriškai yra daug primityvesnis, liečia giliau. Negaliu pamiršti buvusių bičiulių, bėgiojančių su Ukrainos patriotų sąrašais, ieškančių vis naujų vardų. Nenoriu to sakyti, bet jie peržengė ribą, kuri skiria žmogų nuo gyvulio.

Entuziastingai griebdamiesi mistinių, propagandos primestų ideologinių konstrukcijų, jie pradėjo artėti prie būsenos, kuri būdinga gyvuliams. Kai žmogus negali įvertinti savo veiksmų pasekmių, negali susieti rezultato ir priežasties, kai savo veiksmų pasekmes perkelia kitiems, jis praranda žmogui būdingas savybes.

– Kiek, jūsų akimis, tokių žmonių buvo Horlivkoje ir aplinkui?

– Daug. Mokesčių tarnyboje, kur dirbo mano žmona, tokių buvo tikriausiai 9 iš 10. Manančių kaip aš Horlivkoje buvo ne daugiau nei ketvirtadalis. Dalis tų, kurie išvyko, yra tokie pat separatistai.

Pirmoji pabėgėlių banga net ir neslėpė savo pažiūrų, nevengė primesti savo pasaulėjautos ir pažiūrų. Net ir tie žmonės, kurie suteikė persikėlusiems pagalbą, namus, net ir jie patyrė jų neapykantą.

Dabar daugelis elgiasi kitaip. Prisitaikė, kai kas gal pradėjo matyti tai, kas akivaizdu, – rusai, ukrainiečiai, kitų tautybių žmonės parodė, kad mes iš tiesų esame nacija, kuri turi savo vertybes, gali gintis ir nekentės nei moralinės, nei fizinės prievartos.

– Esate etninis rusas ir pilietis valstybės, kurioje kariauja Rusija. Ką tai jums reiškia?

– Man gėda. Esu rusų etnoso atstovas, bet negaliu sutikti su tuo, kas daroma rusų vardu. Aš vis dar negaliu atplėšti ar atskirti savęs nuo to, kas esu, bet norėčiau atsikratyti jausenos, jog esu rusas.

Aš patiriu vidinį konfliktą, vyksta tam tikras pervertinimo procesas. Istorijos, perskaitytų knygų, to, ko mus mokė. Dabar atsirado galimybė kitu aspektu pažvelgti į daugelį dalykų, į daugybę įvykių, kuriuos vertinome iš tam tikrų nustatytų pozicijų.

Aš jau pasirengęs identifikuoti tą poziciją kaip rusišką šovinizmą. Turime realią galimybę pažvelgti į istorinius faktus iš kitos pusės, plačiau.

Buvo labai daug klausimų, kuriuos vertinant pagal oficialią tarybinę doktriną nebuvo įmanoma rasti atsakymų. Arba atsakymai, kuriuos duodavo oficialusis kursas, neatskleisdavo tikrosios įvykių esmės ir jų priežasčių.

Matant, kaip Rusijos Federacija elgiasi su Ukraina, tampa aišku tai, kas anksčiau buvo nutylėta.