Latvijos rusai Maskvos vilionėms lengvai nepasiduoda

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 2015-04-07 06:00
"Nepiliečio pasas" - tokį dokumentą galimą gauti tik Latvijoje. twimg.com nuotrauka
Pi­lie­ty­bės ne­tu­rin­tiems Lat­vi­jos ru­sams at­sto­vau­jan­čios ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vas ne­se­niai krei­pė­si pa­gal­bos į Ru­si­jos Dū­mą. Tai tik vie­nas iš nau­jau­sių ban­dy­mų stip­rin­ti Mask­vos ir šio­je Bal­ti­jos vals­ty­bė­je gy­ve­nan­čių ru­sų san­ty­kius. To­kia ten­den­ci­ja, tu­rint ome­ny­je hib­ri­di­nį Vla­di­mi­ro Pu­ti­no ka­rą Ukrai­no­je, ke­lia ne­ri­mą, ta­čiau dėl su­sis­kal­džiu­sios Lat­vi­jos ru­sų bend­ruo­me­nės ji ga­li ir ne­duo­ti Krem­liaus no­ri­mų re­zul­ta­tų.

Per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų dau­gy­bė ru­sų ga­vo Lat­vi­jos pa­sus, bet net ir ne­tu­rin­tie­ji ša­lies pi­lie­ty­bės yra iš­ti­ki­mi Ry­gai. Jie ir pa­tys pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė­je, ir no­ri, kad čia aug­tų jų vai­kai. Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je Lie­tu­vo­je ir Lat­vi­jo­je at­lik­ta apk­lau­sa at­sklei­dė, jog dau­gu­ma šio­se vals­ty­bė­se įsi­kū­ru­sių ru­sų ger­bia „is­to­ri­nės tė­vy­nės“, kaip pa­tys ją api­bū­di­na, kul­tū­rą ir lai­ko sa­ve bend­ruo­me­ne, ta­čiau na­mais va­di­na ša­lis, ku­rio­se gy­ve­na. Nors toks mąs­ty­mas daž­nes­nis tarp jau­ni­mo, gi­mu­sio Lie­tu­vo­je ar Lat­vi­jo­je, taip ma­no ir ne vie­nas Ru­si­jo­je gi­męs žmo­gus, ne­tu­rin­tis tų vals­ty­bių pi­lie­ty­bės. Dau­gu­ma jų ti­ki­no, kad ne­iš­vyk­tų iš Lie­tu­vos ar Lat­vi­jos, net jei Ru­si­jo­je jiems bū­tų už­ti­krin­tas eko­no­mi­nis sau­gu­mas.

Ta­čiau Mask­vos par­ei­gū­nai kar­tu su ke­liais Lat­vi­jos ru­sų ak­ty­vis­tais jau ku­rį lai­ką sie­kia ša­ly­je, ypač Lat­ga­los re­gio­ne, ku­ria­me gy­ve­na di­de­lė ru­sų bend­ruo­me­nė, di­din­ti įtam­pą tarp skir­tin­gų et­ni­nių gru­pių. Saei­mos Sau­gu­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kė Sol­vi­ta Abol­ti­na ko­vo pra­džio­je pa­skel­bė, kad apie 100 ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų, vei­kian­čių Lat­vi­jo­je ir gau­nan­čių fi­nan­sa­vi­mą iš Mask­vos, iš tie­sų rū­pi­na­si ne tau­ti­nių ma­žu­mų, kaip pa­čios nu­ro­do, kul­tū­ros bei tra­di­ci­jų plė­tra. Pa­sak pir­mi­nin­kės, šių or­ga­ni­za­ci­jų veiks­mai yra prieš­iš­ki ofi­cia­liai Lat­vi­jos po­li­ti­kai ir ne­prik­lau­so­my­bei, to­dėl tu­rė­tų bū­ti lai­ko­mi ki­ši­mu­si į vals­ty­bės vi­daus rei­ka­lus. S. Abol­ti­na ypač ne­ri­mau­ja dėl to, kad pa­na­šūs pro­ce­sai bu­vo pa­ste­bė­ti ir Ukrai­no­je bei Gru­zi­jo­je prieš įsi­ver­žiant į šias ša­lis Ru­si­jos ka­riuo­me­nei.

 

Pra­šo Mask­vos pagalbos

Da­bar Ru­si­jos vy­riau­sy­bės pa­stan­gos įga­vo ofi­cia­les­nę ir to­dėl dar grės­min­ges­nę for­mą. Prieš po­rą sa­vai­čių Ru­si­jos Dū­ma su­ren­gė aps­kri­to­jo sta­lo dis­ku­si­ją dėl prob­le­mų, su ku­rio­mis Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je su­si­du­ria šių ša­lių pi­lie­ty­bės ne­tu­rin­tys ru­sai. Per su­si­ti­ki­mą Ale­xan­de­ris Ga­po­nen­ka, Lat­vi­jos ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Neats­to­vau­ja­mų­jų par­la­men­tas“ va­do­vas, pa­pra­šė Mask­vos par­amos. „Mums rei­kia pa­gal­bos ko­vo­jant, - sa­kė or­ga­ni­za­ci­jos at­sto­vas, kreip­da­ma­sis į Dū­mos už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ką Alek­se­jų Puš­ko­vą. – Ga­li­me triukš­mau­ti ir šū­kau­ti, ta­čiau mums rei­ka­lin­ga ir tei­si­nė pa­gal­ba. Pri­im­tu­me ją su ma­lo­nu­mu.“

Ru­si­jos vy­riau­sy­bė nu­spren­dė su­telk­ti dė­me­sį bū­tent į pi­lie­ty­bės ne­tu­rin­čius Lat­vi­jos ru­sus. Ne vien dėl to, kad Krem­lius ma­no, jog jie sim­pa­ti­zuo­ja Mask­vai, bet ir to­dėl, kad Va­ka­rų pa­sau­ly­je ma­žai kas su­pran­ta, ką reiš­kia bū­ti ne­pi­lie­čiu, ir dar ma­žiau kas pa­lai­ko to­kios gy­ven­to­jų ka­te­go­ri­jos eg­zis­ta­vi­mą.

Nors Mask­vos ar­gu­men­tai tam prieš­ta­rau­ja, 1940-1991 me­tais Lie­tu­va, Lat­vi­ja, Es­ti­ja bu­vo oku­puo­tos, ir jos, rem­da­mo­si tarp­tau­ti­nė­mis tei­sės nor­mo­mis, ne­pri­va­lė­jo su­teik­ti pi­lie­ty­bės as­me­nims, ku­riuos į te­ri­to­ri­jas at­kė­lė oku­pan­tė, t. y. So­vie­tų Są­jun­ga. Jei­gu tarp­tau­ti­nė­je tei­sė­je šis pri­nci­pas ne­veik­tų, bet ku­ri vals­ty­bė oku­pan­tė ga­lė­tų pa­pras­čiau­siai įkel­ti daug sa­vo gy­ven­to­jų į užim­tas te­ri­to­ri­jas ir taip pa­keis­ti jų de­mog­ra­fi­nę bei po­li­ti­nę pa­dė­tį, o pa­skui, rem­da­ma­si „de­mo­kra­ti­niais“ pri­nci­pais, tvir­tin­ti, kad oku­pa­ci­ja bu­vo tei­sė­ta ir tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė pri­va­lo ją pri­pa­žin­ti bei gerb­ti.

Vis dėl­to ne­prik­lau­so­my­bę at­kū­ru­sios Bal­ti­jos ša­lys su­da­rė ga­li­my­bę as­me­nims, ku­riuos į jų te­ri­to­ri­jas per­kė­lė So­vie­tų Są­jun­ga, gau­ti pi­lie­ty­bę, nors ir ne­pri­va­lė­jo to da­ry­ti. Tik kiek­vie­na vals­ty­bė pa­si­rin­ko skir­tin­gas pro­ce­dū­ras. Be to, ru­sų bend­ruo­me­nėms, net tiems jų na­riams, ku­rie ne­tu­ri pi­lie­ty­bės, čia pri­pa­žįs­ta­mos vi­sos tau­ti­nių ma­žu­mų tei­sės. Tai­gi nie­ko nuo­sta­baus, kad dau­ge­lis Lat­vi­jos ne­pi­lie­čių pyks­ta ant Ry­gos daug ma­žiau ne­gu no­rė­tų Krem­lius. Ne vien dėl lo­ja­lu­mo Ry­gai, bet ir dėl di­de­lio su­sis­kal­dy­mo ru­sa­kal­bių bend­ruo­me­nė­je.

Ideo­lo­gi­nė krizė

Mask­vai tai ke­lia vie­ną rim­tą prob­le­mą, ku­rią sa­vo straips­ny­je „Ar ru­sų bend­ruo­me­nė Lat­vi­jo­je pa­jė­gi iš­bris­ti iš ideo­lo­gi­nės kri­zės?“ ap­ta­ria Vik­to­ras Guš­či­nas, Lat­vi­jos vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų ta­ry­bos koor­di­na­to­rius.

Daug et­ni­nių Lat­vi­jos ru­sų pa­lai­kė ša­lį, kai ši sie­kė at­kur­ti sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę. Tuo­met jie ti­kė­jo­si, kad po­so­vie­ti­nė vy­riau­sy­bė Ry­go­je pa­pras­čiau­siai įteiks at­gi­mu­sios vals­ty­bės pa­sus vi­siems gy­ven­to­jams. Ta­čiau taip ne­įvy­ko, nes lat­viai aiš­kiai su­vo­kė, kad bu­vo oku­puo­ti, o jų ša­lis - ne vie­na iš so­vie­ti­nių res­pub­li­kų, sa­va­no­riš­kai pri­si­jun­gu­sių prie so­cia­lis­ti­nių vals­ty­bių blo­ko.

Ru­sa­kal­biai (daug pla­tes­nė ka­te­go­ri­ja žmo­nių nei Lat­vi­jos pi­lie­ty­bės ne­tu­rin­tys ru­sai) kė­lė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, kai val­džia ėmė už­da­ri­nė­ti mo­kyk­las, ku­rio­se bu­vo dės­to­ma ru­siš­kai, ir ne­pri­ta­rė tam, kad vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me vis daž­niau gir­dė­ti lat­vių kal­ba. Pa­sak V. Guš­či­no, šias ten­den­ci­jas ru­sa­kal­biai ver­ti­no kaip grės­mę jų bend­ruo­me­nei. Ta­čiau Ry­gos po­li­ti­kos kryp­ties jiems pa­keis­ti ne­pa­vy­ko. Nuo 2012-ųjų re­fe­ren­du­mo dėl vals­ty­bi­nės Lat­vi­jos kal­bos vie­šu­mo­je dau­giau ne­bu­vo ke­lia­ma jo­kia idė­ja, ga­lin­ti su­vie­ny­ti ša­lies ru­sa­kal­bių bend­ruo­me­nę. Au­to­riaus nuo­mo­ne, šian­dien rei­kė­tų kal­bė­ti apie ideo­lo­gi­nę ru­sų ju­dė­ji­mo Lat­vi­jo­je kri­zę, ku­rios ne­su­vo­kia net pa­tys bend­ruo­me­nės na­riai.

V. Guš­či­nas iš­ski­ria ke­lias tos kri­zės prie­žas­tis. Vi­sų pir­ma, ru­siš­kos or­ga­ni­za­ci­jos ne­veiks­min­gai at­sto­vau­ja ru­sa­kal­bių in­te­re­sams, o tai ve­da prie apa­ti­jos ir ne­tvar­kos pa­čio­se įstai­go­se. To­dėl pa­dė­ti­mi Lat­vi­jo­je itin ne­pa­ten­kin­ti ru­sai ne­be­sis­ten­gia ge­rin­ti sa­vo si­tua­ci­jos ša­ly­je ir pa­pras­čiau­siai emig­ruo­ja. Be to, ru­sa­kal­bių bend­ruo­me­nė ir jos in­te­re­sams at­sto­vau­jan­čios po­li­ti­nės jė­gos iki šiol ne­si­lai­ko vie­nos nuo­mo­nės, ar Lat­vi­ja bu­vo oku­puo­ta, ar ne. Daug et­ni­nių ru­sų pa­lai­ko Ry­gos, o ne Mask­vos įvy­kių ver­si­ją, ta­čiau vis tiek ti­ki, kad Lat­vi­jos vy­riau­sy­bė sie­kia su­kur­ti ne­ona­cių vals­ty­bę, ku­rio­je bū­tų vie­tos tik vie­nai tau­tai.

Par­en­gė MIL­DA BARONAITĖ