Kaip ginsis demokratija?

Arvydas ANUŠAUSKAS

lzinios.lt 2015-04-02 06:00
Straips­nis skir­tas tiems, ku­rie ma­no, jog Lie­tu­va yra de­mo­kra­ti­nė vals­ty­bė. Taip, ne­to­bu­la, su trū­ku­mais, ta­čiau de­mo­kra­ti­nė ir lais­va. Straips­nio ga­li ne­skai­ty­ti ir tie, ku­rie ne­ski­ria Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) ir KGB, emig­ra­ci­jos ir de­por­ta­ci­jos, par­ti­jų pliu­ra­liz­mo ir vien­par­ti­nio to­ta­li­ta­ri­nio val­dy­mo. Taip ra­šy­da­mas la­bai są­mo­nin­gai sie­kiu su­tau­py­ti mi­nė­tai au­di­to­ri­jai lai­ko - ga­lės jį pa­nau­do­ti ra­šy­da­ma ko­men­ta­rus. Vis tiek tai jos pa­grin­di­nis dar­bas. Kar­tais mo­ka­mas, kar­tais - ne.

Prieš ke­lias sa­vai­tes, dar iki gar­sių­jų kra­tų pas or­ga­ni­zuo­tų gru­pių „ko­vai“ su Lie­tu­vos vals­ty­be na­rius, pa­skel­biau, kad Ru­si­jai są­mo­nin­gai tal­ki­na ke­lias­de­šimt žmo­nių. Įvai­riais bū­dais, dėl įvai­rių mo­ty­vų. Kaip sa­ko­ma ir VSD apž­val­go­je - jų ideo­lo­gi­nis va­kuu­mas lei­džia įtrauk­ti įvai­rių pa­žiū­rų žmo­nes. Ta­čiau dėl įvar­di­ji­mo „ke­lias­de­šimt“ su­lau­kiau pliūps­nio gra­si­ni­mų elek­tro­ni­niu pa­štu ir so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. „Ke­lias­de­šimt“ ne­si­ruo­šė taiks­ty­tis su to­kiu ma­žy­bi­niu apib­rė­ži­mu ir rei­ka­la­vo su­ras­ti žo­dį „tūks­tan­čiai“, grū­mo­da­mi bū­si­mu Si­bi­ru ir lin­kė­da­mi ne­pa­mirš­ti ve­žio­tis kas­tu­vo, ku­rio ga­li ir pri­reik­ti... Ta­čiau vi­sas šis skur­dus žo­dy­nas bu­vo im­por­tuo­tas iš tų pa­čių ke­lių de­šim­čių ak­ty­vių Lugandono ir Vla­di­mi­ro Pu­ti­no po­li­ti­kos gar­bin­to­jų...

Da­bar pa­skel­bus ka­ri­nės ir ci­vi­li­nės žval­gy­bos bei kontrž­val­gy­bos par­eng­tą grės­mių na­cio­na­li­niam sau­gu­mui ver­ti­ni­mą ga­li­ma kal­bė­ti ir at­vi­riau, ir aiš­kiau. Juk Ru­si­jai per­nai pra­dė­jus at­vi­rai lau­žy­ti tarp­tau­ti­nius su­si­ta­ri­mus, siun­čiant ka­riuo­me­nę į Ukrai­ną ir nuo­lat de­mons­truo­jant mi­li­ta­ris­ti­nį po­ten­cia­lą Ka­li­ning­ra­do sri­ty­je, Lie­tu­vo­je iš kar­to pa­si­gir­do bam­bė­ji­mas apie pre­zi­den­tės kurs­to­mą ka­rą, Lie­tu­vos mi­li­ta­ri­za­vi­mą ir, kas bai­siau­sia - šauk­ti­nių grą­ži­ni­mą į ka­riuo­me­nės struk­tū­rą. Čia jau ne­kal­bė­siu apie prie­žas­ti­nius ry­šius ar ele­men­ta­rią lo­gi­ką, ta­čiau pa­grin­di­nę iš­va­dą ka­ri­nė žval­gy­ba aiš­kiai įvar­di­jo - Ru­si­jos veiks­mai kar­di­na­liai kei­čia jos kai­my­nių sau­gu­mo ap­lin­ką. Nau­do­ti ne­kon­ven­ci­nes prie­mo­nes ga­li ryž­tis ir prieš NA­TO vals­ty­bę.

Ru­si­jos me­sia­niz­mas taip pat aki­vaiz­džiai įgi­jo nau­ją tu­ri­nį. Tai ne tik „ru­sų pa­sau­lio“ ta­ria­mas gy­ni­mas (ar­ba jo su­nai­ki­ni­mas, jei to rei­ka­lau­ja geo­po­li­ti­niai in­te­re­sai - tai ir at­si­ti­ko Vi­du­ri­nės Azi­jos vals­ty­bė­se), bet ir izo­lia­vi­ma­sis nuo pa­sau­lio - ku­riant iš­ori­nės grės­mės ir „sa­vos“ ci­vi­li­za­ci­jos gy­ni­mo iliu­zi­ją. Tai lei­džia įtvir­tin­ti an­ti­va­ka­rie­tiš­ku­mą kaip ru­sų ta­pa­ty­bės da­lį ir kon­so­li­duo­ti vi­suo­me­nę. Vi­di­nė po­li­ti­nė opo­zi­ci­ja Ru­si­jo­je be­veik izo­liuo­ta ir su­nai­kin­ta, tad ag­re­sy­vių iš­puo­lių prieš kai­my­nes įta­ka vi­daus po­li­ti­niam sta­bi­lu­mui yra mi­ni­ma­li. Pa­ga­liau, toks di­džia­vals­ty­bi­nis me­sia­niz­mas lei­džia su­si­tai­ky­ti su eko­no­mi­niais su­nku­mais, ku­rie sie­ja­mi ne su ko­rum­puo­ta val­dy­mo sis­te­ma ir jos ag­re­sy­vu­mo pa­sek­mė­mis, bet su Va­ka­rų „eks­pan­si­ja“. Tuo pa­čiu me­tu Ru­si­ja kai­my­nėms vals­ty­bėms (ir Lie­tu­vai) pra­dė­jo tai­ky­ti vi­są komp­lek­są prie­mo­nių: nuo eko­no­mi­nių, ener­ge­ti­nių iki in­for­ma­ci­nių, ne­ga­ty­vios et­ni­nės įtam­pos kurs­ty­mo bei ka­ri­nio spau­di­mo. Tai, ma­tyt, tu­rė­jo pa­dė­ti sie­kiant pa­veik­ti ir Lie­tu­vo­je pri­ima­mus po­li­ti­nius spren­di­mus (pa­vyz­džiui, dėl ener­ge­ti­nės inf­ras­truk­tū­ros kū­ri­mo). Ži­no­ma, ky­la klau­si­mas, ar ne­bū­tų pa­vei­kę, jei ne pri­nci­pin­ga pre­zi­den­tės po­li­ti­ka, vei­ku­si dar­bų pe­ri­ma­mu­mą net kei­čian­tis val­džios par­ti­joms ir vy­riau­sy­bėms.

Ver­tė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į va­di­na­mą­ją Ge­ra­si­mo­vo dok­tri­ną, ku­ri nu­ma­to „kri­zi­nį rea­ga­vi­mą“. Tai reiš­kia, kad Ru­si­ja ne tik vyk­dy­tų spau­di­mą nu­trauk­da­ma dip­lo­ma­ti­nius san­ty­kius ir eko­no­mi­nius ry­šius, bet ir pa­pil­dy­tų spau­di­mą ne­kon­ven­ci­nė­mis ir pa­slėp­to­mis prie­mo­nė­mis. Pa­vyz­džiui, uos­to blo­ka­da, su­si­sie­ki­mo trik­dy­mas, di­ver­si­nės gru­pės ir pa­na­šiai. Kar­tu nu­ma­to for­muo­ti sau iš­ti­ki­mą „pro­tes­to po­ten­cia­lą“, ku­rį va­din­tų „o­po­zi­ci­ja“: mar­gi­na­li­nės gru­pe­lės skam­biais pa­va­di­ni­mais de­mons­truo­tų pa­si­ry­ži­mą „iš­trauk­ti iš kri­zės“ vals­ty­bę, ku­rią „į ka­ro ke­lią stu­mia pro­va­ka­rie­tiš­ka vy­riau­sy­bė“. In­for­ma­ci­nės at­akos, pa­pil­dy­tos ki­ber­ne­ti­nė­mis at­ako­mis bei di­ver­si­nių gru­pių vei­ki­mu, su­trik­dy­tų ci­vi­li­nę inf­ras­truk­tū­rą (ry­šio sis­te­mas, in­ter­ne­tą, elek­tros tie­ki­mą ir t. t.). Tai tik sce­na­ri­jus, ku­ris ro­do, jog su­si­rū­pi­ni­mas Lie­tu­vos na­cio­na­li­niu sau­gu­mu tu­ri bū­ti nuo­sek­lus, bend­ras in­te­re­sas.

Tai­gi klau­si­mas, kaip gin­sis de­mo­kra­ti­ja, yra ne­at­si­tik­ti­nis. Kol kas Ru­si­jos in­for­ma­ci­nės po­li­ti­kos už­da­vi­nys di­din­ti ne­pa­si­ti­kė­ji­mą vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis (siū­lau val­di­nin­kų ir po­li­ti­kų su jo­mis ne­ta­pa­tin­ti, nes jie lai­ki­ni) ir su­sip­rie­ši­ni­mą vi­suo­me­nės vi­du­je nė­ra pa­siek­tas. Mar­gi­na­li­nės pro­pu­ti­niš­kos gru­pe­lės iš­sisk­lai­do ir vėl kon­so­li­duo­ja­mos nau­do­jant fi­nan­si­nes, in­for­ma­ci­nes ir ki­tas ga­li­my­bes. Ieš­ko­ma ir nau­jų ga­li­my­bių, ku­rias Lie­tu­vos žval­gy­ba įvar­di­jo kaip „tai­ki­nių pa­ieš­ką“. Tai orien­tuo­ta į pers­pek­ty­vą, nes „tai­ki­niai“ yra jau­nie­ji po­li­ti­kai, žur­na­lis­tai, moks­li­nin­kai ir net pers­pek­ty­vūs stu­den­tai. Tai ne nau­ja tak­ti­ka, ku­ri pers­pek­ty­vo­je ga­li bū­ti reikš­min­ga.

Lie­tu­vo­je iš Ru­si­jos biu­dže­to lė­šų iš­lai­ko­mi ne tik „klu­bai“, „for­ma­tai“, „fron­tai“, bet ir „nau­jie­nų“ por­ta­lai ru­sų ir lie­tu­vių kal­bo­mis, tei­sių gy­ni­mo cen­trai. Ži­no­ma, vi­sam tam iš už­ku­li­sių va­do­vau­ja tie pa­tys ke­lias­de­šimt žmo­nių, ku­rie yra nuo­sek­lūs V. Pu­ti­no ger­bė­jai ar­ba an­ti­va­ka­rie­tiš­ku­mu per­siė­mę mar­gi­na­lai. Žval­gy­bos pa­skelb­ta in­for­ma­ci­ja apie juos yra reikš­min­ga, nes su­tei­kia ži­nių apie už­ku­li­sius, ver­čia val­džios įstai­gas jiems už­trenk­ti du­ris. Ir kas svar­biau­sia - pi­lie­tiš­kai nu­si­tei­ku­siems žmo­nėms lei­džia iden­ti­fi­kuo­ti pu­ti­niš­kos lais­vės ir ver­ty­bių gar­bin­to­jus bei in­for­ma­ci­nius zom­bius. De­mo­kra­ti­ja tu­ri gin­tis ir pi­lie­tiš­ku­mu, ir vi­so­mis de­mo­kra­ti­nės vals­ty­bės su­tei­kia­mo­mis prie­mo­nė­mis.