Kaž­kas įvy­ko? Juk tiek ar­dy­ta­si, gra­sin­ta, kad su­tar­ties ne­įvyk­džiu­sios Pra­ncū­zi­jos re­pu­ta­ci­ja smuks iki Ru­si­jos lyg­mens...

Taip, įvy­ko žais­mė. Še­fui mat la­biau­siai rei­kė­jo aukš­tų­jų ka­ri­nių tech­no­lo­gi­jų, o val­tį, sa­kė, ga­lim ir pa­tys pa­sis­ta­ty­ti. Tie­siog no­rė­jom pa­dė­ti Pra­ncū­zi­jos dar­bi­nin­kams ir vie­nai po­niai.

O da­bar – ką gi – tech­no­lo­gi­jos din­go. Podlodkė pa­sken­do, lai­ne­ris nu­kri­to. Ki­je­vas, ža­li mar­sie­čiai... Įsi­kiš­kit sa­vo „Mis­ra­lį“. Jūs mums – sank­ci­jas, mes jums – kvankt.

Pra­ncū­zai mat ne­ži­no­jo, su kuo tu­ri rei­ka­lų. Ogi su ki­šen­va­gių ša­li­mi, ku­riai „ran­kų mik­ly­bė – jo­kia su­kty­bė“ (orig. „lov­kost ruk – ni­ka­ko­vo mo­še­ni­čest­va“).

Nors ką da­bar ga­li ži­no­ti, gal ir bu­vo mik­liai su­si­ta­rę: mū­sų vy­ru­kus tik įleis­kit, te­gu tre­ni­ruo­ja­si lai­ve, o kai įran­ga dings, pa­pū­sim vie­ni ki­tiems į uo­de­gas. Te­gau­do ko­kie nors Meg­rė ir Pua­ro ar­šų­jį mis­tra­lį Pro­van­so lau­kuo­se! Ne­ži­nia kas, ma­to­te, nei ka­da nu­švil­pė, nei kaip. (Siu­že­tas fil­mui, ku­ria­me da­ly­vau­tų Fer­nan­de­lis ir Lui de Fiu­ne­sas). Ir eu­ro­są­jun­gi­nin­kai ne­pyks, kad Pra­ncū­zi­ja da­vė gink­lą Ru­si­jos ka­rui prieš Eu­ro­pos Są­jun­gos aso­ci­juo­tą vals­ty­bę (at­siž­vel­gėm, ne­da­vėm!), ir di­dy­sis par­tne­ris bus ga­vęs pa­gal gei­du­lius.

Tik įdo­mu, ar par­tne­ris rei­ka­laus Par­yžiuj pi­ni­gų už tai, ką jau pa­siė­mė? Įžū­lu­mo pa­kak­tų.

Kas lie­ka Pra­ncū­zi­jai? Be abe­jo, val­tis. Va­ka­rų krikš­čio­ny­bės el­di­ja. Ją tuš­čią ga­lės pa­sis­ta­ty­ti po eg­lu­te.

Noël.