Kariama sąmonė neturėtų priprasti

Ramūnas TERLECKAS

2014-11-27 06:00
lzinios.lt
Vie­na lie­tu­vių pa­tar­lių by­lo­ja, kad ir šuo ka­ria­mas pri­pran­ta. Ją pri­si­mi­niau, kai gan ne­ti­kė­tai pra­ėju­sią sa­vai­tę su­lau­kiau klau­si­mo: „Ar ir tu ma­nai, kad ka­ras yra ne­iš­ven­gia­mas?“ 

Ke­lias aki­mir­kas dve­jo­jau, ką pa­sa­ky­ti, nes su­vo­kiau, kad daž­nas žmo­gus, kaip tas šuo, su­ge­ba grei­tai pri­si­tai­ky­ti prie pa­si­kei­tu­sių ap­lin­ky­bių ir ne­jaus­ti kak­lą ver­žian­čios kil­pos. Prieš pus­me­tį į tą pa­tį klau­si­mą aki­mirks­niu at­sa­kiau, kad ka­ras jau vyks­ta, sa­vo nuo­mo­nės ne­kei­čiu ir šian­dien, bet ka­žin ku­ri są­mo­nės da­lis vis ra­miau rea­guo­ja į įvy­kius Ukrai­no­je, į dar vie­ną Ru­si­jos val­džios pra­dė­tą Lie­tu­vos au­to­mo­bi­lių blo­ka­dą pa­sie­ny­je, ab­sur­diš­ką pro­pa­gan­dą, etc.

Kas šian­dien, be ukrai­nie­čių, kal­ba apie Kry­mo anek­si­ją? Tarp aukš­to ran­go po­li­ti­kų per vi­są pa­sau­lį tur­būt su­skai­čiuo­si ke­tu­ris, gal sep­ty­nis. Ki­tiems, ypač Eu­ro­po­je, rū­pi va­di­na­mo­ji realpolitik, ku­rios se­kė­jai ban­do ras­ti vi­soms ša­lims tin­ka­mus komp­ro­mi­sus, o dek­la­ruo­ja­mas ver­ty­bes stum­te­lė­ti į an­trą ar net į de­šim­tą pla­ną. Gal toks ke­lias ne­bū­tų be­vil­tiš­kas, jei tik bent aki­mir­kai pa­mirš­tu­me, kie­no ka­riuo­me­nė šian­dien šei­mi­nin­kau­ja Kry­me ir ko­dėl bu­vo nu­muš­tas Ma­lai­zi­jos oro li­ni­jų lėk­tu­vas, ko­dėl Do­nec­ke kas­dien žūs­ta žmo­nės. Vis dėl­to, ma­nau, dau­gu­ma Va­ka­rų de­mo­kra­ti­jų ly­de­rių dar ban­dys į „drau­gys­tės“ glė­bį su­sig­rą­žin­ti Vla­di­mi­rą Pu­ti­ną - ne dėl to, jog rū­pin­tų­si sa­vo ra­my­be, o to­dėl, kad bu­vo auk­lė­ja­mi ti­kė­ti pro­tu.

To­kia­me kon­teks­te Lie­tu­vos pre­zi­den­tės po­zi­ci­ja ir re­to­ri­ka Ru­si­jos at­žvil­giu da­liai lie­tu­vių, kai­ka­riais au­gu­sių, at­ro­do bent jau ne­iš­min­tin­ga. O dau­gu­ma ve­žė­jų, įstri­gu­sių Ka­ra­liau­čiaus pa­sie­ny­je, ir keiks­mais mo­ko pre­zi­den­tę pa­ty­lė­ti, lyg pa­na­šių Ru­si­jos blo­ka­dų ne­bū­tu­me kas­met pa­ty­rę, ne­svar­bu, ką kal­bė­jo­me ar ką nu­ty­lė­jo­me. Kiek gy­ve­ni­me te­ko bend­rau­ti su ru­sais, jie ger­bia tas tau­tas, ku­rios pa­čios ger­bia sa­ve ir ne tik žo­džiais ko­vo­ja už sa­vo ver­ty­bes.

Taik­liai sa­vo ko­men­ta­re nau­jie­nų por­ta­lui del­fi.lt pa­brė­žė sig­na­ta­ras Al­gir­das Pa­tac­kas: „Šlykš­čiau­sia so­vie­ti­nė­je ti­kro­vė­je bu­vo ne tai, kad jie gro­bė, prie­var­ta­vo ir žu­dė – tai jo­kia nau­jie­na žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je; ir ne tai, kad jie dangs­tė ši­tai ink­vi­zi­to­riš­ku pa­ža­du jė­ga pa­da­ry­ti žmo­nes lai­min­gus. Šlykš­čiau už šlykš­čiau­sia bu­vo jų įžū­lus me­las į akis, ir ne šiaip sau me­las, o la­biau­siai pa­že­mi­nan­ti jo for­ma – čia pat, ne­del­siant, iš­lauž­ti pri­si­pa­ži­ni­mą, kad tu ti­ki tuo me­lu ir jam pri­ta­ri."

Ti­krai ne­ma­nau, kad gir­dė­da­mi me­lą ir jį nu­ty­lė­da­mi ga­li­me lai­mė­ti dau­giau nei ver­go pa­nčius. Vis pri­si­me­nu se­sers Ni­jo­lės Sa­dū­nai­tės žo­džius, pa­sa­ky­tus „Lie­tu­vos ži­nioms“: "Da­ryk, kas nuo ta­vęs pri­klau­so, kas įma­no­ma, o kas bus ne­įma­no­ma, Die­vas pa­baigs. Jam nė­ra ne­ga­li­mų da­ly­kų."

Kad ir kaip no­rė­tu­me ne­ma­ty­ti, ne­gir­dė­ti, pa­ty­lė­ti, ka­ras vyks­ta, ir jis se­no­kai per­žen­gė Ukrai­nos sie­nas.

Džiau­giuo­si ma­ty­da­mas, kad iš le­tar­go mie­go po tru­pu­tį bun­da rū­pes­tis dėl vals­ty­bės gy­ny­bos, džiau­giuo­si at­gims­tan­čiu pa­trio­tiz­mu, ta­čiau la­biau­siai džiu­gi­na, kad po tru­pu­tį at­si­kra­to­me bai­mės sa­ky­ti tie­są. Juk iš pra­džių bu­vo žo­dis, o tik pa­skui jis ta­po kū­nu.