Rusiją ir Kiniją vienija ne tik autoritarinė politinė sistema, bet ir panašus požiūris į kaimynines valstybes. Jos abi dažnai stengiasi primesti savo politinę valią mažesnėms šalims, todėl dėl šios Maskvos ir Pekino sąjungos Vakarams turėtų būti šiek tiek neramu. 

Vis dėlto, nereikia atmesti galimybės, kad šis aljansas yra labiau skirtas jėgos demonstravimui prieš Vakarus, bet nebus veiksnus. Be to, nereikia pamiršti ir istorinių nesutarimų tarp šių šalių.

XIX a. Rusija iš visų didžiųjų to meto kolonijinių valstybių, labiausiai pasinaudojo Kinijos nusilpimu. Būtent šį laikotarpį Kinijos komunistai vadina „gėdos amžiumi“.

Honkongas buvo grąžintas Kinijai 1997 m., tačiau Vladivostokas (kiniškai Haishenwai) vis dar priklauso Rusijai.

1950 m. pasirašyta komunistinės Kinijos vado Mao Dzedungo draugystės sutartis su Sovietų Sąjungos diktatoriumi Josifu Stalinu tik keletą metų išliko gyvybinga. Netrukus, baimindamasis dėl augančių sovietų karinių pajėgų prie savo sienų, Pekinas nusisuko su draugystės su Maskva ir ištiesė draugystės ranką JAV prezidentui Richardui Nixonui.

Be to, nereikia užmiršti ir 1979 m. Kinijos įsiveržimo į Vietnamą, kuris buvo tuometis Maskvos sąjungininkas.

Šiuo metu Kinija yra žymiai stipresnė už Rusiją, o ateityje „Rytų NATO“ apskritai gali pasirodyti esantis toks pat netvarus ir negyvybingas junginys, kaip ir M.Dzedungo draugystės sutartis su J.Stalinu.