​Putino kritikas Piontkovskis: Vakarai dar gali išvengti siaubingo pasirinkimo

alfa.lt 2014-09-18

Ukrainos posūkis į Vakarus sukėlė mirtiną grėsmę Rusijos valdantiesiems, visų pirma – pačiam prezidentui Vladimirui Putinui, ketvirtadienį Vilniuje sakė vienas ryškiausių Kremliaus kritikų, matematikas ir politikos apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis. Jo teigimu, suprasti šiandieninės Rusijos užsienio politikos neįmanoma, neišsiaiškinus, kokiais sumetimais vadovaujasi ir ko siekia prezidentas Vladimiras Putinas. Tik tai esą atvestų Vakarų lyderius prie logiškos išvados, kad geriau čia ir dabar stabdyti V. Putiną Ukrainoje, o ne laukti, kol šis užpuls Latviją ar Estiją, grasindamas pasauliui branduoliniu ginklu.

A. Piontkovskis, kalbėdamas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI), nurodė, kad Rusija visiškai priklauso nuo V. Putino įgeidžių, kaip anksčiau SSRS priklausė nuo Josifo Stalino. „Gal vis dėlto yra raktas į Rusijos užsienio politiką. Ir šis raktas – Rusijos diktatoriaus asmeninis interesas. Sovietų Sąjungos užsienio politika 1939 metais buvo 100 proc. asmeninis draugo Stalino reikalas. Šiuolaikinės Rusijos užsienio politika yra 100 proc. asmeninis Putino reikalas”, - sakė Kremliaus kritikas.

Jis nurodė, kad šiuo metu V. Putinas turi „vieną esminį tikslą – išlikti valdžioje amžinai”. „Ypač – po to, kai jis pamatė, kas nutiko su Mubaraku, ir kas nutiko su Kadhafi, - pridūrė apžvalgininkas. - Jis pamatė, kad valdžios netektis iš tiesų yra pabaiga – neišskiriant, ko gero, ir gyvenimo. <...> Todėl užsienio politikoje jis daro viską, kad nustatytų ir užkirstų kelią bet kokiai jo asmeninei valdžiai kylančiai grėsmei.”

Trečias kelias į vergiją

Kodėl V. Putino valdoma Rusija taip agresyviai sureagavo į Ukrainos sprendimą pasukti suartėjimo su Vakarais keliu? Siekdamas tai paaiškinti, A. Piontkovskis priminė ypatingą Rusijos istoriją po Sovietų Sąjungos žlugimo ir pristatė „putinizmą”, kaip „trečiąjį kelią į vergiją”, greta žymaus ekonomisto Friedricho Hayeko išskirtų fašizmo ir komunizmo.

„Daugelis Rusijos ekspertų ir istorikų žino, jog tai, kas įvyko Rusijoje 1991-1992 metais, nebuvo demokratinė revoliucija, - sakė A. Piontkovskis. - Nacionalinės demokratinės revoliucijos įvyko jūsų šalyje, o taip pat Latvijoje bei Estijoje. Tai, kas įvyko Rusijoje, buvo didelis komunistų partijos ir KGB nomenklatūros projektas. Jie pavertė absoliučią politinę galią didžiule finansine galia, prieinama šiai nomenklatūrai. Sukurta nauja socialinė ir ekonominė konvencija negali būti vadinama nei kapitalizmu, nei socializmu.”

Pasak Kremliaus kritiko, šiuo metu Rusijoje kapitalizmo nėra jau vien dėl to, kad „esminis jo elementas – privati nuosavybė – iš esmės neegzistuoja”. Tai esą tik dar kartą patvirtino šią savaitę pasirodžiusi žinia apie Vladimiro Jevtušenkovo, vieno turtingiausių Rusijos žmonių ir lojalaus Kremliui asmens, namų areštą, kaltinant jį neteisėtai įsigijus naftos kompaniją „Bašneft”. Kaip ir daugelis smulkių Rusijos verslininkų, V. Jevtušenkovas patyręs, kad autokratinė biurokratija linkusi savo nuožiūra dalyti ir atimti turtus.

„Namų arešte jis bus priverstas parduoti savo nuosavybę, visų pirma – „Bašneft” įmonę, - sakė Kremliaus kritikas. - Pamoka ta, kad mano šalyje nėra privačios nuosavybės. Jos neturi nei toks milijardierius, kaip V. Jevtušenkovas, nei eilinės maisto prekių parduotuvės valdytojas. Visi priklauso nuo administracinių išteklių ir nuo asmeninių ryšių, ar su aukštais pareigūnais, ar su vietos policija. Nuosavybė gali būti atimta bet kurią akimirką. Taip veikia autokratinė biurokratija.”

Kaip tai susiję su įvykiais Ukrainoje? A. Piontkovskis tvirtina, kad „karas su Ukraina” prasidėjo dar praėjusių metų vasarą, gerokai prieš Kijeve prasidedant masiniams neramumams, kai V. Putinas griebėsi ekonominio spaudimo priemonių, kad užkirstų kelią Ukrainos asociacijos su ES sutarties pasirašymui. „Kodėl jį taip siutino šis susitarimas? Nes esmė čia buvo ne tiek Ukrainos geopolitinis posūkis, kiek žaidimo taisyklių pasikeitimas Ukrainos viduje”, - konstatavo A. Piontkovskis. Jo teigimu, V. Putinas negalėjo susitaikyti su tuo, kad artimoje Rusijai šalyje įsigaliotų skaidrios politikos taisyklės ir prasidėtų oligarchinės ekonomikos transformacija, Ukrainos verslininkams perimant europietišką veiklos modelį.

„V. Putinui šis žaidimo taisyklių pasikeitimas reikštų egzistencinę grėsmę. Tai būtų patrauklus pavyzdys Rusijos visuomenei, - sakė Rusijos politikos ekspertas. - Mes, rusai, ir ukrainiečiai esame labai artimi. Štai Lietuvos sėkmė – ne tokia svarbi. Gal kai kurie iš jūsų prisimena, kad puikūs lietuvių aktoriai sovietiniuose filmuose dažniausiai vaidindavo vokiečių generolus ar amerikiečių šnipus. Rusijos žmonių kolektyvinėje sąmonėje buvo gaji mintis, kad „jie” – tai ne „mes”. Kita vertus, ukrainiečiai – tai jau „mes”. Todėl ukrainiečių sėkmė, laikantis europietiško modelio, labai greitai sugriautų Rusijos autokratiją.”

Rusų Pasaulis” kaip Trečiojo Reicho analogas

Pasak A. Piontkovskio, V. Putinas jau daugiau nei prieš metus apsisprendė, kad Ukraina turi būti arba palaužta ir pajungta Maskvos diktatui, priverčiant atsisakyti europinio užsienio politikos vektoriaus, arba suskaldyta ir faktiškai sunaikinta. Naujam Rusijos užsienio politikos kursui pagrįsti galiausiai buvo pritaikytos naujos idėjos ir naujos sąvokos, tokios kaip „Rusų Pasaulis“, kurio akcentavimas leidžiantis V. Putinui pristatyti save visų rusų kilmės asmenų, ne vien Rusijos piliečių, gynėju.

„Kovo 18 dieną, kai Krymas buvo formaliai aneksuotas Rusijos, V. Putinas kreipėsi į dvejus Rusijos parlamento rūmus su specialia kalba. Daugelis stebėtojų, mane įskaitant, tuojau su nuostaba pastebėjo, kad tai buvo beveik tiesioginis Adolfo Hitlerio kalbos, pasakytos Reichstage po Sudetų aneksijos (1938 metais – Alfa.lt), vertimas, - prisiminė A. Piontkovskis. - Nacionalsocialistinės ideologijos sąvokos, iki tol nežinomos Rusijos propagandai, buvo įtrauktos į kalbą. Visų pirma – „išsklaidyta tauta”, tada – „istorinių rusų žemių telkimas”, galiausiai – pirmąkart pavartota sąvoka „nacionaliniai išdavikai”. <...> Svarbiausia – prabilta apie „Rusų Pasaulį” – vokiečių Trečiojo Reicho analogą.”

Kremliaus kritikas pabrėžė, kad „Rusų Pasaulis” pateisina Rusijos agresiją visur, kur tik gyvena rusų kilmės žmonės, taigi pirmiausiai buvusiose sovietinėse respublikose. Šiuo pagrindu buvo okupuotas ir aneksuotas Krymas, o vėliau įsiveržta ir į Rytų Ukrainą, iškeliant ir dar vieną, „Novorosijos”, neva neteisėtai bolševikų atplėštos nuo didžiosios Rusijos, sąvoką.

„Tai buvo labai rimtas teiginys. Visi suprato, kad, tarkime, ir dalis Estijos bei Latvijos teritorijų taip pat gali būti priskirtos „Rusų Pasauliui”, - sakė A. Piontkovskis. - Ir ne tik jos – taip pat ir šiaurinė Kazachstano dalis. Visai neseniai, berods, praėjusią savaitę, V. Putinas labai agresyviai pasisakė apie Kazachstaną, viešai pareiškęs, kad jis niekada neturėjo valstybingumo, ir nedelsiant valstybinės propagandos biurai pradėjo kalbėti apie Kazachstane gyvenančių etninių rusų problemas.”

Kremliaus kritikas perspėjo, kad A. Hitlerį netiesiogiai cituojantis V. Putinas gali remtis dar pavojingesniu propagandos instrumentu – televizija, kuri Rusijoje šiuo metu be atokvėpio skleidžia tik valdančiajam režimui naudingą ideologiją. „Kodėl V. Putinui svarbi „Rusų Pasaulio” sąvoka? Kaip tai susiję su jo pagrindiniu tikslu išlikti valdžioje? Nes nė vienas diktatorius negali remtis vien prievarta. Kiekvienam diktatoriui reikalinga tam tikra jį supanti mitologija, kuri pateisintų, netgi šlovintų jo valdžią, ir būtų patraukli daugeliui žmonių. Taip, kaip nacių ideologija Vokietijoje, taip, kaip komunistinė ideologija kurį laiką, kol galiausiai numirė per 7-8 dešimtmečius. V. Putinas rado instrumentą, kaip palaikyti nuolatinę politinę prievartą – šią „Rusų Pasaulio” ideologiją”, - sakė A. Piontkovskis.

Kaip Putinas virto Ukrainos teritorinio vientisumo šalininku

Jis išsakė nuomonę, kad V. Putinas Ukrainoje patyrė strateginį pralaimėjimą, nesugebėjęs atplėšti visų „Novorosijai” priskirtų regionų, tačiau tai esą niekaip nepaveikė jo pirminio siekio išlaikyti Kijevo veiksmų kontrolę. „Jis staiga tapo karštu Ukrainos teritorinio vientisumo šalininku – žinoma, neskaitant Krymo. Jis nenori Donecko ir Lugansko – jam nereikia šio ekonominės depresijos apimto regiono. Jam reikia, kad jis liktų Ukrainos teritorijoje, <...> tarsi vėžinis auglys, keliantis chaosą, neramumus ir blokuojantis Ukrainos politines ambicijas”, - tvirtino A. Piontkovskis.

Rusijos politikos ekspertas kritiškai įvertino Vakarų lyderių reakciją į Rusijos agresiją Ukrainoje. „Aš suprantu, kad jie nenori karo, jiems reikia ramybės, jie nenori galvos skausmo, jie visą laiką spaudžia Ukrainą, kad ši nusileistų”, - sakė A. Piontovskis, tuojau pabrėžęs, kad nesugebiama adekvačiai suvokti V. Putino motyvų.

„Jie turi suprasti – jeigu V. Putinui pavyks laimėti Ukrainoje, kitas jo žingsnis bus Latvijoje ir Estijoje. Ir jie nebegalės pasakyti, kad esą Latvija ir Estija nėra NATO narės. Jie turės pasirinkimą: nusileisti „mandagiems žaliems žmogeliukams”, jeigu šie pasirodytų rusakalbiame Narvos mieste, kas reikštų NATO ir JAV, kaip pasaulinės galybės, pabaigą, arba rizikuoti kariniu konfliktu su branduoline galybe”, - pabrėžė A. Piontkovskis.

„Rusijai nereikia naudoti branduolinio ginklo prieš Baltijos šalis – sveikinu dėl to, - kiek vėliau pridūrė jis. – Rusija gali šantažuoti kitas šalis, kad panaudos branduolinį ginklą, jeigu šios trukdys okupuoti Baltijos šalis.”

„Vienintelis būdas Vakarams išvengti siaubingo egzistencinio pasirinkimo tarp kapituliacijos ir branduolinio karo – užgniaužti šią „Rusiško Pasaulio” idėją dar Ukrainoje, naudojant vien politines ir ekonomines priemones, - pridūrė jis. - Tai leistų pasiekti tris tikslus: Ukraina būtų išgelbėta, Europos saugumas būtų užtikrintas, ir Putinas greičiausiai netektų valdžios.” Tam esą pirmiausiai reiktų įtikinti Vokietiją, jog veikti reikia čia ir dabar, nelaukiant, kol padėtis dar labiau pablogės.

A. Piontkovskis vėlesnėje diskusijoje pabrėžė, kad Rusijos ateitis labiausiai priklausys ne nuo manipuliacijoms pasiduodančios gyventojų masės požiūrio, o nuo to, ar lojalumą V. Putinui išlaikys nedidelis valdantysis elitas, kurį sudaro viso labo nuo 50 iki 200 žmonių. Esą 2011-2012 metų masinis protestų judėjimas Rusijoje būtų galėjęs atnešti permainų tik tuo atveju, jei, kaip tikėtasi, būtų išryškėję nesutarimai valdančiojo elito viduje.

„Jie nekenčia Putino, tačiau dar labiau jie bijo žmonių, - A. Piontkovskis sakė apie Rusijos „sisteminius liberalus”, nesutariančius su iš jėgos struktūrų atėjusiais V. Putino aplinkos žmonėmis. - Jie bijo to, kas nutiktų antrąją revoliucijos dieną – jau po to, kai V. Putinas būtų nuverstas, o žmonės pradėtų klausinėti Anatolijaus Čiubaiso ir kitų, kokios kilmės jų pinigai.”