Jau 23 me­tus Lat­vi­ja yra ne­prik­lau­so­ma vals­ty­bė, iš­si­lais­vi­nu­si iš SSRS oku­pa­ci­jos, ta­pu­si Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) bei NA­TO na­re, ta­čiau po Kry­mo anek­si­jos ji ne­be­ga­li jaus­tis ra­mi, kaip ir jos kai­my­nės. Iš vi­sų tri­jų Bal­ti­jos vals­ty­bių Lat­vi­ja, tu­rin­ti vos kiek dau­giau nei 2 mln. gy­ven­to­jų, yra pa­ti "ru­siš­kiau­sia". Ket­vir­ta­da­lis gy­ven­to­jų - et­ni­niai ru­sai, maž­daug 40 proc. (ar­ba 750 tūkst.) gy­ven­to­jų ru­sų kal­ba yra gim­to­ji.

Ar­tė­jant par­la­men­to rin­ki­mams, ku­rie nu­ma­ty­ti spa­lį, la­biau­siai Lat­vi­jos vy­riau­sy­bė su­ne­ri­mu­si dėl ša­lies pi­lie­čių, Krem­liaus nu­ro­dy­mu sklei­džian­čių an­ti­vals­ty­bi­nes nuo­tai­kas, veik­los. Lat­vi­jos gy­ny­bos mi­nis­tras Rai­mon­das Ve­jo­nis ne­se­niai pers­pė­jo, kad Ru­si­ja jau pa­sklei­dė Lat­vi­jo­je spe­cia­liai ap­mo­ky­tų pro­fe­sio­na­lių pro­vo­ka­to­rių, ku­rie tu­ri des­ta­bi­li­zuo­ti ša­lį, tink­lą. Kaip vie­ną to­kios veik­los pa­vyz­džių mi­nis­tras pa­mi­nė­jo ne­pi­lie­čių ak­ty­vis­to Lat­vi­jo­je Alek­sand­ro Ga­po­nen­kos ko­men­ta­rus Nor­ve­gi­jos te­le­vi­zi­jai, kai šis par­eiš­kė, kad Lat­vi­jos val­džia ke­ti­na pa­siųs­ti ka­riuo­me­nę ru­sa­kal­bių pro­tes­tams slo­pin­ti.

Ne­pa­mirš­ta nuoskauda

Po Kry­mo anek­si­jos Lat­vi­ja bu­vo mi­ni­ma kaip an­tra po Ukrai­nos vals­ty­bė, į ku­rią ga­li kė­sin­tis Ru­si­ja. Krem­lius jau­čia di­džiu­lę nuo­skau­dą, kad Bal­ti­jos ša­lys taip sėk­min­gai nuo jo pa­bė­go, o Ru­si­jos pi­lie­čiai daž­niau­siai mi­ni Bal­ti­jos ša­lis kaip di­džiau­sius Ru­si­jos prieš­us. Ką ir kal­bė­ti, kad lie­tu­viai, lat­viai ir es­tai nuo se­no yra "fa­šis­tai", be to, dis­kri­mi­nuo­ja ru­sa­kal­bius, var­žo ru­siš­ką švie­ti­mo sis­te­mą, rei­ka­lau­ja mo­kė­ti vals­ty­bi­nę kal­bą, o ru­sų kal­bai to­kio sta­tu­so ne­su­tei­kia. Lat­vi­jos ru­sa­kal­biai net su­ge­bė­jo prieš dve­jus me­tus ini­ci­juo­ti re­fe­ren­du­mą dėl ru­sų kal­bos pa­skel­bi­mo an­tra vals­ty­bi­ne, ta­čiau jo ne­lai­mė­jo. Per tą bal­sa­vi­mą lat­viai pa­de­mons­tra­vo di­de­lę vie­ny­bę bei ak­ty­vu­mą ir to­kioms už­ma­čioms už­kir­to ke­lią: prieš ru­sų kal­bos kaip an­tros vals­ty­bi­nės sta­tu­są bal­sa­vo 75 proc. ple­bis­ci­to da­ly­vių, už bu­vo 25 pro­cen­tai.

Ste­bi­na at­kak­lus ru­sa­kal­bių ne­no­ras mo­ky­tis kal­bų, daž­nuo­se jų ko­men­ta­ruo­se gir­dė­ti pa­nie­kos ir ne­apy­kan­tos gai­dos to­kioms kal­boms kaip lat­vių ar ukrai­nie­čių. Užuot iš­mo­kę kal­bą ša­lies, ku­rio­je gy­ve­na, et­ni­niai ru­sai skun­džia­si, kad juos sie­kia­ma su­lat­vin­ti.

Įdo­mu, kiek Bal­ti­jos ša­ly­se, o ypač Lat­vi­jo­je, gy­ve­nan­čių ru­sa­kal­bių ap­si­džiaug­tų, jei V.Pu­ti­nas at­ei­tų jų ap­gin­ti nuo "fa­šis­tų"? Tuo la­biau kad maž­daug 300 tūkst. Lat­vi­jos gy­ven­to­jų (apie 15 proc.), nors gy­ve­na ša­ly­je ke­lis de­šimt­me­čius, nė­ra ga­vę jos pi­lie­ty­bės, ne­ga­li bal­suo­ti, už­siim­ti tei­si­ne pra­kti­ka, ei­ti kai ku­rių par­ei­gų. Lat­vi­jos po­žiū­rį į ru­sų ma­žu­mą V.Pu­ti­nas yra ne kar­tą kri­ti­ka­vęs, anks­čiau Ru­si­ja ne­pa­liau­ja­mai kel­da­vo šią prob­le­mą vi­so­se Eu­ro­pos ins­ti­tu­ci­jo­se. Da­bar dėl pa­ti­ria­mos izo­lia­ci­jos to­kių ga­li­my­bių tu­ri ma­žiau. Lat­vi­ja gi­na­si ne­dis­kri­mi­nuo­jan­ti na­cio­na­li­nių ma­žu­mų, bet vis dėl­to dau­ge­liui lat­vių ru­sai iš­lie­ka oku­pan­tai ir so­vie­ti­nės sis­te­mos ne­šė­jai.

Eks­per­tai ne­ma­no, kad Ru­si­ja da­bar iš­drįs­tų pul­ti Lat­vi­ją ar ki­tas Bal­ti­jos vals­ty­bes. Nuo to ją at­gra­so šių ša­lių na­rys­tė NA­TO. Ta­čiau įsi­ver­ži­mas - ne vie­nin­te­lė bė­da to­kiai ša­liai kaip Lat­vi­ja. Ji la­bai pri­klau­so­ma nuo eks­por­to, o di­de­lė da­lis pre­ky­bos plė­to­ja­ma su Ru­si­ja, tad Eu­ro­pos sank­ci­jos Mask­vai kirs­tų ir per Lat­vi­jos, vis dar mė­gi­nan­čios at­si­gau­ti po pa­sau­li­nės fi­nan­sų kri­zės, eko­no­mi­ką.

V.Pu­ti­nas - gė­rio jėga

Dar vie­na, be eko­no­mi­nių ry­šių su Ru­si­ja, silp­no­ji Lat­vi­jos vie­ta - kul­tū­ri­nė ski­ria­mo­ji li­ni­ja. Mat et­ni­niai ru­sai di­džią­ją da­lį in­for­ma­ci­jos gau­na iš Ru­si­jos te­le­vi­zi­jos ka­na­lų. Vi­si ge­rai ži­no, į ką pa­vir­to Ru­si­jos te­le­vi­zi­jos ka­na­lai. Tai šmeiž­tą, ne­apy­kan­tą ir is­te­ri­ją sklei­džian­čios pro­pa­gan­dos ma­ši­nos, ste­bė­ti­nai sėk­min­gai plau­nan­čios sme­ge­nis mi­li­jo­nams žmo­nių. Ru­si­jos te­le­vi­zi­ja die­gia įsi­ti­ki­ni­mą, kad V.Pu­ti­nas yra gė­rio jė­ga, kad jis mė­gi­na iš­lais­vin­ti ru­sus nuo lat­vių, ku­rie jų ne­ken­čia.

Po Kry­mo įvy­kių Lat­vi­jos par­la­men­to Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ko­mi­te­tas pa­skel­bė, jog Ru­si­jos žval­gy­bos agen­tai prie sie­nos slap­ta vyk­do apk­lau­sas, kad at­skleis­tų vi­suo­me­nės po­žiū­rį į Krem­lių. La­bai pa­na­šiai bu­vo el­gia­ma­si ir prieš Kry­mo anek­si­ją. Tuo­met Krem­lius taip pat slap­ta aiš­ki­no­si, ko­kios yra Kry­mo gy­ven­to­jų nuo­tai­kos. "Ru­si­ją do­mi­na, kiek efek­ty­vi jos pro­pa­gan­da", - sa­kė ko­mi­te­to va­do­vas ir bu­vęs Lat­vi­jos pre­zi­den­tas Val­dis Zat­le­ras. Vie­nas Len­ki­jos at­sto­vas Eu­ro­pos Par­la­men­te tai pa­va­di­no "pla­tes­niu Ru­si­jos im­pe­ri­jos at­kū­ri­mo pla­nu".

Ne­tru­kus po Kry­mo anek­si­jos vie­na Vo­kie­ti­jos so­cio­lo­gi­nė agen­tū­ra at­li­ko apk­lau­są, per ku­rią nu­sta­tė, jog 77 proc. lat­vių ne­igia­mai ver­ti­na Ru­si­jos pre­zi­den­to veiks­mus, bet juos pa­lai­ko 66 proc. et­ni­nių ru­sų (vi­siš­kai pa­lai­ko 34 proc., iš da­lies - 32 proc.).

Daug et­ni­nių ru­sų gy­ve­na ry­ti­niuo­se Lat­vi­jos re­gio­nuo­se, be­si­ri­bo­jan­čiuo­se su Ru­si­ja. Ten ne­se­niai bu­vo pla­ti­na­ma pe­ti­ci­ja už Daug­pi­lio, tu­rin­čio 100 tūkst. gy­ven­to­jų, grą­ži­ni­mą Ru­si­jai.

Per pa­sta­ruo­sius ke­lis šimt­me­čius bu­vo ke­lios ru­sų at­ėji­mo į Lat­vi­ją ban­gos, dau­giau­sia su­si­ju­sios su re­li­gi­niu per­se­kio­ji­mu Ru­si­jo­je ir bol­še­vi­kų re­vo­liu­ci­ja. Ta­čiau pa­ti pa­sku­ti­nė at­si­ri­to tam, kad am­žiams įtvir­tin­tų Ru­si­ją šio­je že­mė­je. Tai bu­vo žmo­nės, ku­rie po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro plū­do į Lat­vi­ją iš So­vie­tų Są­jun­gos, dau­ge­lis užė­mė iš­trem­tų­jų ir rep­re­suo­tų­jų na­mus, ėjo įvai­rias par­ei­gas so­vie­ti­nė­je Lat­vi­jo­je, at­si­kė­lė daug ka­riš­kių su šei­mo­mis. Bū­tent šia pa­sku­ti­ne gru­pe Ru­si­ja la­biau­siai ir ga­li rem­tis. Šiems žmo­nėms su­nkiau­sia pa­aiš­kin­ti, kad Lat­vi­ja yra ki­ta ša­lis, ei­nan­ti sa­vo ke­liu.

Vis dėl­to ne vi­si Lat­vi­jos et­ni­niai ru­sai taip jau ver­žia­si į Ru­si­ją. Kai ku­rie jau pa­ju­to bu­vi­mo ES pi­lie­čiais gė­rį. Jie pri­pra­to prie eu­ro­pie­tiš­ko gy­ve­ni­mo ir lais­vės, ga­li va­ži­nė­ti po vi­są Eu­ro­pą ir ne­be­no­ri bū­ti pa­val­dūs Mask­vai.

Bręs­ta nau­ji referendumai

Jau ran­da­si nau­jų ban­dy­mų su­reng­ti dar vie­ną re­fe­ren­du­mą dėl ru­sų kal­bos sta­tu­so. Ini­cia­ty­vos ėmė­si me­tų pra­džio­je su­kur­ta ru­sa­kal­bių tei­sių gy­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja "Russ­ka­ja za­ria" ("Ru­siš­ka auš­ra"). Jos tei­gi­mu, Lat­vi­jos val­džia vi­siš­kai ig­no­ruo­ja ru­sų bend­ruo­me­nės in­te­re­sus bei nuo­mo­nę. To įro­dy­mas - vy­riau­sy­bės pla­nai nuo 2018 me­tų vi­so­se ša­lies vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se dės­ty­ti tik lat­vių kal­ba ir Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo drau­di­mas au­to­ma­tiš­kai su­teik­ti pi­lie­ty­bę. Šiuos įsta­ty­mus ini­cia­to­riai no­ri pa­keis­ti. Jų tiks­las - su­grą­žin­ti vals­ty­bi­nį švie­ti­mą ru­sų kal­ba, su­pap­ras­tin­ti ne­pi­lie­čių na­tū­ra­li­za­ci­jos pro­ce­dū­ras ir pri­pa­žin­ti tei­sę į sa­vo var­dą bei pa­var­dę jų ne­su­lat­vi­nant. Jie taip pat sie­kia, kad sta­čia­ti­kių re­li­gi­nės šven­tės ofi­cia­liai bū­tų ne dar­bo die­nos.

"Russ­ka­ja za­ria" yra par­eiš­ku­si, kad lai­ko da­bar­ti­nę Lat­vi­jos vy­riau­sy­bę silp­na, to­dėl vi­sai rea­lu "pri­vers­ti ją skai­ty­tis su gau­sia ru­sa­kal­bių bend­ruo­me­ne". Šios or­ga­ni­za­ci­jos pir­mi­nin­kas yra Jev­ge­ni­jus Osi­po­vas, vie­nas iš drau­gi­jos "Rod­noj ja­zyk" ("Gim­to­ji kal­ba"), ini­ci­ja­vu­sios 2012 me­tų re­fe­ren­du­mą dėl ru­sų kal­bos sta­tu­so, ly­de­rių.