Vien reklaminio Rolando Pakso teiginio, kad „pilietinė jėga turi prasiveržti“ per EP rinkimus, būtų neužtekę. Tačiau dalį vis dar ištikimų liūdnojo politikos kankinio gerbėjų turbūt jis sugebėjo sulaikyti nuo balsavimo, duodamas suprasti, jog prezidento rinkimai nėra tokie svarbūs.

Prie aktyvumo mažinimo prisidėjo ir Vyriausioji rinkimų komisija. Konkretus pavyzdys: atėję balsuoti į įprastas Saltoniškių apylinkės patalpas, rinkėjai rado užrakintas duris ir raštelį ant jų, kad apylinkė perkelta į VPU (dabar vadinasi LEU – Lietuvos edukologijos universitetas) Gamtos mokslų fakultetą. Prie to raštelio vyko pirmasis balsavimas – vieni klausinėjo, kas tas VPU, kur rasti fakultetą, o kiti, nežinodami kur eiti, suko atgal namo.

Pirma trijulė

Iš pirmo žvilgsnio galbūt paradoksalu, kad į antrą rinkimų turą pateko du kandidatai, kurie beveik nenaudojo cirko elementų savo reklamai ir kalbėjo būtent apie prezidento darbą. Taip atsitiko todėl, kad noras užsimiršti per reginius ir pramogas kyla iš visuomenės nesaugumo jausmo. Būtent į žmonių saugumo poreikį geriausiai atsiliepė Dalia Grybauskaitė ir Zigmantas Balčytis, todėl jie surinko daugiausiai balsų.

Dalia Grybauskaitė kuria savo kaip globotojos įvaizdį, bendraudama su pagyvenusiais žmonėmis, fotografuodamasi su vaikais. Savo gebėjimus rūpintis šalies saugumu ir užsienio politika ji parodė dramatiškų Ukrainos įvykių metu prieš pat rinkimus, ir žmonėms, matyt, tai padarė įspūdį. 

Tie patys Ukrainos įvykiai atskleidė Artūro Paulausko nesugebėjimą veikti iššūkių valstybei metu. Būdamas seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos pirmininku, jis nesublizgėjo gebėjimais veikti rezultatyviai, kad matytųsi jo iniciatyvos agresyvių Rusijos veiksmų fone. Neįgyventi A. Paulausko lūkesčiai reiškiasi pasitikėjimo juo nekeliančiu prieglobsčiu Darbo partijoje ir su metais vis stiprėjančia pagieža oponentų atžvilgiu. Tie, kurie jame vis dar įžvelgia prokurorą, kuris „padarys tvarką“, antrame ture atsigręš į „kietais“ sprendimais žinomą D. Grybauskaitę.

Antrame ture susitiks veiklumas prieš neveiklumą. Aukšti premjero reitingai rodo, kad neveiklumas žmonėms labai patinka. Z. Balčytis visiems kritęs į akis kaip nenoriai, iš pareigos dalyvaujantis prezidento rinkimuose. Net rinkimų naktį į TV laidą, o porinkiminį rytą į spaudos konferenciją jį lydi Algirdas Butkevičius. Norima taip pastiprinti kandidatą savo reitingų šiluma, tačiau ar reikalinga auklė tam, kuris pretenduoja būti lyderiu? Jųdviejų besiklausant atrodo, jog šneka du vieno lizdo paukščiai: taip pat pastatytas balsas, tokios pačios intonacijos.

Matysime, ar Lietuva tikrai pageidauja miniButkevičiaus, kad būtų toliau liūliuojama lyg pageidavimų koncerte. Mat Z. Balčytis išmokęs, jog reikia sakyti tai, kas žmonėms malonu. Jis garsiai žavisi rinkėjų politiniu aktyvumu, nors balsuoti atėjo tik kas antras. Tačiau jis vienintelis išdrįsta atvirai pasisakyti už VAE projekto įgyvendinimą, aukodamas dalį savo potencialių rinkėjų vardan valstybinės reikšmės klausimo.

Pavojingi ženklai

Daugiausiai nerimo kelia Naglio Puteikio (9,33 proc.) ir Valdemaro Tomaševskio (8,23 proc.) rezultatų panašumas. N. Puteikis surinko nepasitikinčių valdžia rinkėjų balsus. Tai žmonės, kurie tiki pedofilų klanais, kurie nusivylę teisingumu, kurie jaučiasi išstumti į savo valstybės užribį. Su labai ribotais ištekliais jo gauti maždaug 124 000 balsų – tai tas pats „Drąsos kelio“ elektoratas, tai prievartaujamais našlaičiais besijaučiantys piliečiai. Kai jiems teks rinktis antrame ture, D. Grybauskaitė labiau atitiks jų lūkesčius, negu Z. Balčytis.

Kita dalis nesijaučiančių savo valstybėje yra V. Tomaševskio rinkėjai. Per praėjusius rinkimus VRK leido Lenkų rinkimų akcijai, sudariusiai koaliciją su Rusų aljansu, dalyvauti rinkimuose ne kaip koalicijai. Jei VRK būtų prižiūrėjusi įstatymą, ši koalicija nebūtų patekusi į Seimą, nes nesurinko reikiamų koalicijai 7 proc. Dabar tik pradedame raškyti nepakeičiamojo VRK pirmininko Zenono Vaigausko neprincipingumo vaisius: Lietuvos piliečiai vis labiau skaidomi pagal tautinį principą.
Iš vienos pusės, tam tarnauja visa V. Tomaševskio veikla, vis mažiau slepianti savo panašumus į Kremliaus kėslus Lietuvos atžvilgiu; iš kitos pusės, skilimą tautiniu pagrindu skatina kitų partijų neveikla tautinių mažumų tarpe, nes šios vėlgi pasijunta pamestinukėmis, lygiai kaip patriotai iš Garliavos.

Drauge sudėjus, šie rinkėjai sudaro 17,56 proc. Mūsų užribis yra pavojingai didelis, nes bet kurios visuomenės užribyje visada glūdi chaoso terpė, ir valdžios prievolė yra jį mažinti valstybės saugumo ir stabilumo labui.

Nepadoru, bet pražangos nėra

 

Artūras Zuokas surinko keliasdešimt tūkstančių rinkėjų, tikinčių, kad jis yra liberalas: vieniems tai asocijuojasi su dangoraižiais, kuriuos, beje, visai ne A. Zuokas statė, kitiems – su investicijomis į politiką kaip į verslo projektą. It taikos balandžio sparnais rankomis mojantis Vilniaus meras nesuvirpino rinkėjų širdžių, nes jiems didesnį įspūdį paliko meras šarvuotyje, kuris traiško gatvėje paliktą automobilį. Nors viskas apskaičiuota, tačiau – dirbtina.

Su Rubikono saule leidžiasi ir meras, per žmoną apdairiai pasidaręs plyšelį į socialdemokratų partiją. Tik klausimas, ar ten reikalingas veikėjas su tokiu apetitu. Kas iš senbuvių grietinėlės rizikuos būti prarytas net mainais už neesminį kolegos socdemo palaikymą antrame ture?
Neetiškas prezidento Valdo Adamkaus panaudojimas neatsiklausus A. Zuoko rinkiminiame klipe sulaukė tik negarsaus V. Adamkaus pasipiktinimo. Šitas triukas suartino A. Zuoką su darbiečiais, kurie prieš Irenos Degutienės valią citavo ją A. Paulausko klipe. Paaiškėjo, kad padorumo kategorija yra už VRK kompetencijos ribų. Neetiškos agitacijos taip ir nebuvo sustabdytos.

Kai rinkimų nakties laidos per LRT TV metu A. Zuoko atstovas kalbėdamas smauglio akimis gręžė kameros objektyvą, jis buvo akivaizdžiai pamiršęs, jog gavo klausimą iš studijoje sėdinčios Nemiros Pumprickaitės, kuriai ir derėtų atsakinėti. Man tai dar sykį paliudijo, jog A. Zuokui ir visai jo palydai gyvi, klausiantys ar renkantys žmonės tėra funkcijos suplanuotuose modeliuose.

Žaliųjų ir valstiečių kandidatas Bronis Ropė per rinkiminę kampaniją save šiltai vadino „Ignalinos žmonių meru“. Tiems, kas seka įvykius ne tik savo parapijoje, turėjo kelti juoką neatsargus savęs lyginimas su apsišaukėliais Rusijos interesams tarnaujančiais „žmonių merais“ Sevastopolyje, Donecke ar Slovjanske. Bet B. Ropę myli ne tie, kurių horizontas tolesnis. Ir jie tiki, kad Lietuvoje gyvenimą pagerins politikas, ilgus metus vadovaujantis Ignalinos rajonui, kur yra vienas didžiausių nedarbo rodiklių Lietuvoje. Logika be logikos: nesugeba rajone – vadinasi, sugebės visame krašte. 

Ignalinai gyvybės yra įpūtę su ES pinigais įrengti žiemos sporto kompleksai. Merui tas lėšas gauti patiko, tačiau laikyti ES taisyklių jis nenori ir agituoja už referendumą, kuris kenktų Lietuvos narystei ES. Vargu ar būtų keista, jei kandidato nenuoseklumas nesiskirtų nuo jo elektorato nenuoseklaus mąstymo. Tačiau tikrieji, neafišuojami gerojo žmonių mero tikslai yra nuoseklūs: jis dirbo rinkimuose, ruošdamas dirvą savo partijos lyderiui žemvaldžiui Ramūnui Karbauskiui, kuris – nors lyderis - apeina prezidento rinkimus ir taikosi pirmu numeriu į Europos parlamentą, kur galėtų jungtis prie kitų ES idėjos priešininkų, besimaitindamas tos pačios ES pinigais.

Neveiklumas brangiai kainuoja

 

Po pirmo rinkimų turo paaiškėjo vienas dalykas: dėl Lietuvos prezidento posto rungsis kandidatai, labai aiškiai pabrėžiantys orientacijos į Europą svarbą. Bet kuriuo rinkimų baigties atveju mes išlaikome kryptį į ES, išlaikome artimus ryšius su ES ir NATO struktūromis. Įvykus stebuklui ir vos ne prievarta prezidentu išrinkus Z. Balčytį, kuris labiau tiktų į ES parlamentarus ar į EK komisarus, Lietuva apsnūstų, bet nesustotų. Istoriniai procesai vis tiek vyks, tik kitu greičiu, o lėtumas tiesiog brangiau kainuos. Kai Z. Balčytis buvo finansų ministras, jis nesugebėjo suvaldyti finansinės situacijos 2007 m., kad Lietuva atitiktų Mastrichto kriterijus, tačiau euras artėja, nors ir pavėluotai. Lėtumas turi savo kainą: Lietuvos banko paskaičiavimais, dėl 2007 m. klaidų per septynerius vėlavimo metus Lietuva patyrė 8 mlrd. litų nuostolio. 

Laimėjus D. Grybauskaitei, ji gaus mandatą energingu žingsniu tęsti savo politiką, nes jos rinkimų kampanijoje nebuvo šūkių apie permainas, tik apie tolesnį darbų vykdymą. Kadangi tai bus jos paskutinė kadencija – nes analizė rodo, jog antrajame ture ji turėtų laimėti – ji turės penkerius metus ryžtingam įgyvendinimui to, kas jau pradėta, – to, kas reikalinga valstybei, kad Lietuva negrįžtamai virstų Europos dalimi ir jai nustotų grėsti pilkos zonos tarp Rusijos ir ES vaidmuo.