Svarbu
Registracija
D.Valančiauskas: Kas kursto karą
lzinios.lt 2014-05-09
Šv. Kalėdų išvakarėse, 1947-ųjų metų gruodžio 24 dieną, pagrindinis blogio imperijos dienraštis „Izvestijos“ paskelbė: „SSSR aukščiausiojo sovieto prezidiumas nutarė: 1) pakeisti 1945 metų gegužės 8 dienos SSSR aukščiausiojo sovieto nutarimą ir gegužės 9-ąją – pergalės prieš fašistinę Vokietiją dieną – laikyti darbo diena; 2) sausio 1-ąją – Naujųjų Metų dieną – laikyti poilsio diena.“
Atrodytų trumpas ir visai nereikšmingas „ukazas“, tačiau tiems, kas dar prisimena vis labiau į praeitį grimztančius okupacijos metus, ir tiems, kas krūpčioja televizorių ekranuose pamatęs medaliais apsikarsčiusius senolius bei juos lydinčius mankurtus su Georgijaus juostelėmis, jis turėtų pasirodyti, švelniai tariant, keistokas.
Pasirodo, karas, kurį Kremliaus propagandininkai pastaruosius 30 ar 40 metų vadino „Didžiuoju Tėvynės“, „šventuoju“, „liaudies“ karu, nebuvo nei šventas, nei liaudies, nei, juo labiau, Tėvynės. Ir „visos sovietinės liaudies vadas ir tėvas draugas Stalinas“ tai žinojo geriau negu bet kas kitas.
Žinojo apie bene pusę milijono rusų, besikaunančių Vokietijos pusėje, tokiuose užmirštuose kariniuose junginiuose kaip, pavyzdžiui, Liaudies armija Rusijai išvaduoti, SS kazokų kavaleristų korpusas, 29-oji ir 30-oji (rusiškosios) SS grenadierių divizijos, atskirieji SS pulkai „Variagas“ ir „Desna“ bei didžiausiame iš jų – generolo Andrejaus Vlasovo Rusijos išlaisvinimo armijoje.
Žinojo apie milijonus karo invalidų, kovojusių „teisingoje“ pusėje, kurie užuot gavę medicinos pagalbą, buvo ištremti arba, geriausiu atveju, išsiųsti iš didžiųjų miestų, kad „negadintų estetinio vaizdo“ ar, kas dar svarbiau, nekeltų nereikalingo triukšmo Pergalės dienos proga.
Žinojo apie 1946-1947 metų badą, nusiaubusį centrinius Maskolijos rajonus, apie tais pačiais 1947-aisiais įvykdytą pinigų reformą, galutinai nuskurdinusią sovietijos gyventojus.
Daugelį iš mūsų mokė, jog Antrasis pasaulinis karas prasidėjo todėl, kad abiejų totalitarinių imperijų – Rusijos ir Vokietijos – diktatoriai nesilaikė ankstesnių tarpusavio susitarimų. Čia pat buvo priduriama, jog nugalėjęs diktatorius buvo „truputėlį“ geresnis. Tačiau tiesa paprasta - nei vienas, nei kitas nebuvo „šiek tiek“ geresnis ar blogesnis. Abu vienodai, kaip ir jų vadovauti režimai bei valstybės, kalti, kad pasaulį ištiko tragedija, pavadinta Antruoju pasauliniu karu. Karu, kuriame nebuvo nei teisiųjų, nei nugalėtojų. Tik nusikaltėliai ir nukentėjusieji.
Todėl praėjus 69 metams po karo vis dar bandyti švęsti kažkokią pergalę, skalambyti abejotinos vertės medaliais ir raišiotis agresijos simboliu tapusias juosteles yra ne kas kita, tik karo kurstymas ir kvietimas griebtis prievartos.
Todėl praėjus 69 metams po karo visi, kas švenčia ne pergalę, o Taiką turi nesidrovėti pasakyti agresoriui „ne“.