Bent man su­si­da­ro įspū­dis, kad Vil­niaus me­ras keis­to­kai su­vo­kia sa­vo mi­si­ją, lyg vie­nin­te­lis tiks­las bū­tų - šei­mi­nin­kau­jant sos­ti­nė­je ten­kin­ti sa­vo už­gai­das. Ma­tyt, to­kio ma­lo­nu­mo nau­dą A.Zuo­kas pa­ju­to per anks­tes­nes ka­den­ci­jas - nuo 2000 iki 2007-ųjų. Tie­sa, bu­vo ke­lių mė­ne­sių per­trau­ka 2003-iai­siais. Ta­da ir­gi spė­jo pa­si­reikš­ti, per sos­ti­nės me­ro rin­ki­mus ban­dy­da­mas pa­pirk­ti Vil­niaus ta­ry­bos na­rį. Skan­da­las nu­griau­dė­jo gar­siai, o re­zul­ta­tas… - vėl me­ro kė­dė. Po ke­le­rių me­tų ir vėl griaus­ti­nio pa­ly­dė­ta „a­bo­nen­to“ is­to­ri­ja. Ir vėl nie­ko. Gy­vas, svei­kas, žva­lus. Re­gis, nuo vaikš­čio­ji­mo be­dug­nės kraš­tu di­dė­jan­tis ad­re­na­li­nas tik stip­ri­na.

Sė­dė­da­mas aukš­taū­gia­me sa­vi­val­dy­bės pa­sta­te A.Zuo­kas žiū­ri į mus iš vir­šaus, bet ne­ma­to mies­tie­čių, mo­kan­čių už ši­lu­mą pa­sa­kiš­ką kai­ną, ne­ma­to trans­por­to spūs­čių, ne­ma­to per­pil­dy­tų dar­že­lių ir mo­kyk­lų skur­do.

Už­tat re­gi gi­gan­tiš­kas sa­vo vi­zi­jas - prie Bal­to­jo til­to ky­lan­tį gar­sio­jo Gug­gen­hei­mo mu­zie­jaus fi­lia­lą ir per Min­dau­go (o gal per Ža­lią­jį) til­tą skrie­jan­čius elek­tri­nius tram­va­jus. Iš sa­vo vir­šū­nės gro­ži­si pa­čia­me Vil­niaus cen­tre stūk­san­čiu vi­sas leis­ti­nas ri­bas pra­au­gu­siu vieš­bu­čiu, džiau­gia­si tarp so­li­džių mū­rų iš­dy­gu­siais be­vei­džiais ply­ti­niais nau­jo­kais. Be­je, Žir­mū­nų mi­kro­ra­jo­no pra­džio­je, Ne­ries pa­kran­tė­je, jau ky­la jų klo­nai. Ir nie­kas ne­skam­bi­na pa­vo­jaus var­pais, kad sos­ti­nė­je oku­puo­ja­ma auk­so ver­tės ža­lio­ji zo­na. Ma­ty­da­mi, kaip me­ro pa­lai­min­ti Vil­niaus “gra­ži­ni­mo” pro­jek­tai tam­pa rea­ly­be, iš be­vil­tiš­ku­mo tik ry­ja­me nuo­skau­dą ir skai­čiuo­ja­me, kiek to­kių zo­nų dar ga­li bū­ti ati­mta iš vil­nie­čių. A.Zuo­kas ir­gi, ti­kriau­siai, skai­čiuo­ja.

Me­ro silp­ny­bė – sos­ti­nės cen­tre esan­tys pa­sta­tai, skir­ti vi­suo­me­nės reik­mėms ten­kin­ti. Mąs­ty­mas pa­pras­tas - ki­no tea­trus, li­go­ni­nes, vi­so­kias spor­to mo­kyk­las su­nai­kin­ti ar­ba reor­ga­ni­zuo­ti ir iš­kel­ti kur to­liau. Gal ne­tru­kus Vil­niaus cen­tre ne­liks ir dau­gy­bę me­tų žmo­nėms tar­nau­jan­čių po­lik­li­ni­kų. O ir se­ny­vų pi­lie­čių ga­lė­tų ne­be­bū­ti sos­ti­nė­je.

2013-ųjų bir­že­lį per me­ri­jos su­reng­tą mies­to trans­por­to pert­var­kos pri­sta­ty­mą A.Zuo­kas pri­ža­dė­jo pa­si­rū­pin­ti, kad per 80 me­tų per­ko­pu­siems Vil­niaus sen­jo­rams nuo rugp­jū­čio 1 die­nos bū­tų leis­ta ne­mo­ka­mai va­ži­nė­ti sos­ti­nės vie­šuo­ju trans­por­tu. Vyk­dy­da­mas re­for­mas jis ne­te­sė­jo pa­ža­do - gar­baus am­žiaus žmo­nės, kaip ir anks­čiau, bu­vo pri­vers­ti pirk­ti bi­lie­tus. Už­tat iš­kart po Nau­jų­jų me­ras su­minkš­tė­jo ir lei­do sen­jo­rams “tik” už 10 li­tų įsi­gy­ti me­tus ga­lio­jan­tį vie­šo­jo trans­por­to nuo­la­ti­nį bi­lie­tą. Taip Vil­nius “de­mons­truo­ja” pa­gar­bą se­nat­vei.

O su spor­ti­nin­kais A.Zuo­kas žai­džia keis­tus žai­di­mus. Ti­kriau­siai pa­ste­bė­jo­te, kaip sos­ti­nės me­ras per Vil­niu­je vyks­tan­čias tarp­tau­ti­nes var­žy­bas mėgs­ta sa­ky­ti kal­bas bei teik­ti me­da­lius pri­zi­nin­kams. Svei­kin­da­mas ypa­tin­gu dė­me­siu apg­lo­bia mū­sų olim­pi­nius čem­pio­nus, ku­rių po ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo Vil­niu­je pa­dau­gė­jo dar ke­tu­riais. Du dis­ko me­ti­kai Lie­tu­vai iš­ko­vo­jo ke­tu­ris olim­pi­nius me­da­lius: Ro­mas Ubar­tas Bar­se­lo­no­je pel­nė auk­są (1992 m.), Vir­gi­li­jus Alek­na iš Sid­nė­jaus (2000) ir At­ėnų (2004) ir­gi grį­žo su auk­su, o iš Pe­ki­no (2008) par­ve­žė bron­zą, be to, jis du­kart ta­po pa­sau­lio čem­pio­nu ir sy­kį – Eu­ro­pos. Ne­nuos­ta­bu, kad pa­sau­ly­je V.Alek­na ži­no­mas ir ger­bia­mas ne ma­žiau nei mū­sų krep­ši­nio ąžuo­las Ar­vy­das Sa­bo­nis.

O Vil­niu­je?

Šeš­tai olim­pia­dai be­si­ren­gian­tis V.Alek­na iki šiol sos­ti­nė­je ne­tu­ri kur tre­ni­ruo­tis žie­mą. Nors per pir­mą­ją sa­vo ka­den­ci­ją A.Zuo­kas ža­dė­jo jam, tuo­met - jau olim­pi­niam čem­pio­nui, pa­sta­ty­ti me­ti­kams skir­tą ma­nie­žą kaž­kur tarp Užu­pio ir Mar­ku­čių. Ir pro­jek­tas bu­vo par­eng­tas. Ge­ras de­šimt­me­tis pra­ėjo, ta­čiau vie­nas iš­ki­liau­sių vi­sų lai­kų Lie­tu­vos at­le­tų dar ne­su­lau­kė A.Zuo­ko ža­dė­tos do­va­nos Vil­niaus me­ti­kams. Ir var­gu ar ka­da su­lauks. Nes leng­vo­ji at­le­ti­ka mū­sų me­rui tur­būt ne­pa­tin­ka.

2014-ųjų iš­va­ka­rė­se Vil­niaus mies­to ta­ry­ba nu­bal­sa­vo (be­je, tik po ket­vir­to kar­to ir la­bai ne­di­de­le bal­sų pers­va­ra), kad šie­met bū­tų nu­ma­rin­tos daug me­tų sa­va­ran­kiš­kai vei­kian­čios ge­rai dir­ban­čios sos­ti­nės spor­to mo­kyk­los - Leng­vo­sios at­le­ti­kos, Šach­ma­tų ir šaš­kių, Van­dens spor­to, Dvi­ko­vės spor­to ša­kų. Įdo­miau­sia, kad to­kiai A.Zuo­ko už­gai­dai be dis­ku­si­jų pri­ta­rė ir ne­blo­gai spor­to rei­ka­lus iš­ma­nan­tys ta­ry­bos na­riai: bu­vęs Sei­mo jau­ni­mo ir spor­to rei­ka­lų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas Žil­vi­nas Šil­ga­lis, bu­vęs Lie­tu­vos kū­no kul­tū­ros ir spor­to de­par­ta­men­to ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Ri­tas Vai­gi­nas, Lie­tu­vos le­do ri­tu­lio fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­to kė­dė­je sė­din­tis Pe­tras Nau­sė­da. Ma­tyt, šie me­ro ko­man­dos na­riai tu­rė­jo la­bai sva­rių ar­gu­men­tų “tei­sin­gai” pa­spaus­ti myg­tu­ką.

Pre­zi­den­to pos­to sie­kian­tis A.Zuo­kas kas sa­vai­tę per te­le­vi­zi­ją rim­tu vei­du aiš­ki­na ži­nąs, kaip mū­sų kraš­tą pa­da­ry­ti vers­lų, kon­ku­ren­cin­gą, tur­tin­gą, o žmo­nes - lai­min­gus. Klau­sau­si ir ne­ti­kiu.