Pa­sik­lau­sius prem­je­ro, Sei­mo na­rių ir pa­žvel­gus pro lan­gą api­ma tre­jo­pi jaus­mai. Be abe­jo, val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos ly­de­ris tu­ri gir­tis nu­veik­tais dar­bais, opo­zi­ci­ja - jį kri­ti­kuo­ti, o pi­lie­čiai - bent su­pras­ti, apie ką kal­ba­ma.

Pra­dė­ki­me nuo opo­zi­ci­jos kri­ti­kos. Da­bar­ti­nei Vy­riau­sy­bei di­džią­ja da­li­mi bu­vo prie­kaiš­tau­ja­ma dėl ne­veik­lu­mo, nau­jų idė­jų ne­tu­rė­ji­mo ir dėl to, kad ji esą sa­vo au­to­ri­te­tą di­di­na ant anks­tes­nės Vy­riau­sy­bės nu­ties­tų bė­gių.

Jei taip ir yra, su­nku su­pras­ti, ko­dėl pra­dė­tų dar­bų tęs­ti­nu­mas tu­rė­tų bū­ti blo­gy­bė. Ma­no gal­va, bet ku­rią Vy­riau­sy­bę, ku­ri tę­sia prieš tai bu­vu­sių­jų val­džio­je ge­rus dar­bus, de­rė­tų tik gir­ti. Es­mi­nis klau­si­mas, ar iš tie­sų ge­ri dar­bai yra tę­sia­mi, ar esa­ma po­ten­cia­lo blo­gus, tar­ki­me, kraš­to ap­sau­gos silp­ni­ni­mą, tai­sy­ti?

Pa­sik­lau­sius opo­zi­ci­jos prie­kaiš­tų da­ro­si ap­mau­džiai gai­la, kad ji iki šiol ne­la­bai su­vo­kia sa­vo pra­lai­mė­ji­mo prie­žas­čių pa­sta­ruo­siuo­se rin­ki­muo­se į Sei­mą ir prieš kal­tin­da­ma ką nors ne­veik­lu­mu, tu­rė­tų pa­ti ati­džiai pa­si­žiū­rė­ti į veid­ro­dį. Gal­būt vie­nin­te­lis Vy­tau­tas Lands­ber­gis nuo­sek­liai Lie­tu­vai ir pa­sau­liui pa­tei­kia sa­vo po­žiū­rį, pa­ta­ri­mus bei pa­sta­bas. Bet jis - ne opo­zi­ci­jos ly­de­ris, ku­ris ve­da ją į pre­zi­den­to, Eu­ro­pos Par­la­men­to rin­ki­mus. O dau­ge­lis ki­tų kon­ser­va­to­rių, krikš­čio­nių de­mo­kra­tų, li­be­ra­lų, re­gis, su­si­tai­kė su ra­miu ir jau­kiu nie­ko ne­vei­kian­čios opo­zi­ci­jos įvaiz­džiu. To­dėl vie­šo­jo­je erd­vė­je jos vaid­me­nį pe­ri­ma mar­gi­na­lai, ver­kian­tys dėl mis­ti­nio že­mės par­da­vi­mo už­sie­nie­čiams ar eu­ro įve­di­mo.

Su­grį­žus prie A.But­ke­vi­čiaus pra­ne­ši­mo de­rė­tų pa­mi­nė­ti, kad prem­je­ras, kaip ir pri­de­ra, di­džią­ją jo da­lį sky­rė sa­vo ko­man­dos pa­gy­roms. Pa­sak po­no A.But­ke­vi­čiaus, tarp svar­biau­sių pra­ėju­sių me­tų dar­bų - sėk­min­gai star­ta­vu­si dau­gia­bu­čių re­no­va­ci­ja, ta­pu­si pos­tū­miu sta­ty­bų vers­lui at­si­gau­ti, pra­dė­ta struk­tū­ri­nė ši­lu­mos ūkio pert­var­ka ir stra­te­gi­nių ener­ge­ti­kos pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mas.

Ga­li­ma pri­tar­ti, kad Vy­riau­sy­bė tę­sia stra­te­gi­nių ener­ge­ti­kos pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mą, ta­čiau ki­ti tei­gi­niai ver­ti dis­ku­si­jos. Ją ir tu­rė­jo ini­ci­juo­ti opo­zi­ci­ja.

Dau­gia­bu­čių re­no­va­ci­ja iš ti­krų­jų pa­ju­dė­jo iš mir­ties taš­ko. Bet ar ji nau­din­ga vals­ty­bei ir pi­lie­čiams, ga­li­ma gin­čy­tis.

Sta­ty­bi­nin­kams kos­me­ti­nis dau­gia­bu­čių pa­gra­ži­ni­mas da­vė dar­bo, ta­čiau ką lai­mės gy­ven­to­jai, dar su­nku pa­sa­ky­ti. Vis dėl­to tai gal­būt ge­riau, nei re­no­va­ci­jai skir­tus pi­ni­gus lai­ky­ti Liuk­sem­bur­go ban­ke ir už tai dar mo­kė­ti. Be­je, įta­ru­sis Ar­tū­ras Skar­džius, da­bar jau so­cial­de­mo­kra­tas, ga­lė­tų pa­si­do­mė­ti, ar kas nors ne­tu­rė­jo iš to as­me­ni­nės nau­dos.

Prem­je­ro kal­bos apie struk­tū­ri­nę ši­lu­mos ūkio pert­var­ką taip pat tu­rė­jo su­lauk­ti di­des­nių de­ba­tų, nes tai, kas šian­dien da­ro­si šia­me ūky­je, su­pran­ta re­tas. Į struk­tū­ri­nes re­for­mas tai ti­krai ne­pa­na­šu. Grei­čiau ta­me ūky­je vyks­ta su­in­te­re­suo­tų vers­lo struk­tū­rų nuo­žmi ko­va. Ge­rai bū­tų ži­no­ti, ku­rią ša­lį pa­lai­ko prem­je­ras.

Po­nas A.But­ke­vi­čius pa­si­gy­rė ge­rė­jan­čia in­ves­ti­ci­ne ap­lin­ka, tu­rė­tu­me vi­si tuo pa­si­džiaug­ti. Ta­čiau vie­nos di­džiau­sių pa­sau­lio bend­ro­vių „Chev­ron“ iš­va­ry­mas iš Lie­tu­vos su­men­ki­na prem­je­ro op­ti­miz­mą. Tas pats įta­ru­sis po­nas A.Skar­džius ir­gi ga­lė­tų pa­si­do­mė­ti, ar dėl šio iš­va­ry­mo jo ko­le­ga Al­gi­man­tas Sa­la­ma­ki­nas ne­ty­čia ne­tu­rė­jo as­me­ni­nės nau­dos.

No­rin­tie­ji gir­ti ar peik­ti prem­je­rą jo va­do­vau­ja­mos Vy­riau­sy­bės at­as­kai­to­je ras tam ar­gu­men­tų.

Vis dėl­to aukš­ti A.But­ke­vi­čiaus rei­tin­gai ro­do, kad jis pa­tin­ka pub­li­kai, nes ne­de­mons­truo­ja dau­gu­mai mū­sų val­džios at­sto­vų bū­din­gos aro­gan­ci­jos. De­ja, to ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie vi­są val­dan­čią­ją koa­li­ci­ją. Pa­si­žiū­rė­jus, kaip ma­siš­kai į vals­ty­bės tar­ny­bą bru­ka­mi par­ti­jos bi­čiu­liai ir kaip ci­niš­kai tai da­ro­ma, aki­vaiz­du, kad val­džios ir tau­tos at­skir­tis tik di­dė­ja, o tai yra vie­nas di­džiau­sių pa­vo­jų vals­ty­bei. Ši te­ma Vy­riau­sy­bės at­as­kai­to­je taip pat ne­ra­do de­ra­mos vie­tos.

Kry­mo oku­pa­ci­ja par­odė, koks tra­pus šian­dien yra pa­sau­lis. Ne­svar­bu, ko­kią Vy­riau­sy­bę ma­ty­si­me po pre­zi­den­to ir Eu­ro­pos Par­la­men­to rin­ki­mų, ji tu­ri la­biau steng­tis, kad at­otrū­kis tarp tau­tos ir po­li­ti­kų spar­čiai ma­žė­tų, o re­no­va­ci­ja ga­li ir pa­lauk­ti.