Andrejus Piontkovskis. Paskutinis Rusijos mitas

bernardinai.lt 2014-04-16

Ilgą laiką ekspertai skundėsi, jog Rusijos neįmanoma suprasti protu. Dabar uždavinys kiek paprastesnis – šiandien, jei norime numatyti tolesnius Rusijos veiksmus, tereikia suprasti vieno ruso motyvus. Visi kiti Rusijos piliečiai, nuo degradavusio benamio iki turtuolių, kurių pavardės puikuojasi Forbes žurnale, su džiaugsmu ir dėkingumu perdavė jam savo likimus. Na, o šis Subjektas vadovaujasi tik siekiu užsitikrinti valdžią iki gyvenimo pabaigos. Tai ne patologinis valdžios troškimas, kaip kartais manoma, o suprantamas rūpinimasis savuoju fiziniu saugumu. Jis puikiai supranta, kaip funkcionuoja sistema, kurią pats kūrė. Tunelio pabaigoje – ne viltinga šviesa, bet diktatoriaus Kadafio likimas.

Pažvelkime į tai, kaip V. Putinas elgiasi su Ukraina. Jis pakankamai nuoseklus ir logiškas. Jis teisingai įvertino, kad net nedrąsūs žingsniai asociacijos su Europos Sąjunga kryptimi gali vesti prie to, kad Ukraina iškris iš pokomunistinės kleptokratinės sistemos, kuri buvo sukurta buvusios SSSR teritorijoje. Ukrainos pavyzdys galėjo tapti užkrečiamas, suvilioti V. Putino vasalus, ir tokią galimybę buvo būtina sunaikinti užuomazgose. Tiesa, jis apsiriko, kai pagalvojo, jog pakanka papirkti Viktorą Janukovyčių. Nė minties dar nebuvo apie Krymo pasisavinimą.

Kam jam Krymas, jei kontroliuoja visą Ukrainą? Maidanas jam buvo nemalonus netikėtumas. Ukrainos vasario antikriminalinės revoliucijos pergalė hipotetinę grėsmę amžinam V. Putino režimui pavertė realia politine problema. Ukrainos revoliucijos sunaikinimas nėra V. Putino įgeidis, bet išlikimo sąlyga. Ne mažiau svarbu ir maksimalus šios revoliucijos suniekinimas Rusijos žmonių akyse. Štai čia ir pravertė Krymo aneksijos planas.

Operacija buvo įvykdyta labai greitai, ir tai tėra pirmasis Ukrainos sutramdymo žingsnis. Kovo 18 dieną pasakyta Krymo kalba buvo miestui ir pasauliui (urbi et orbi) skirta propaganda, parodžiusi Krymo aneksiją Kremliui patogiu rakursu. Tiesa, pati kalba verta didesnio dėmesio nei jai buvo skirta.

V. Putinui, kaip diktatoriui, ši kalba buvo labai svarbus naujos tapatybės įtvirtinimo ženklas. Joks, net ir pats žiauriausias režimas negali remtis vien prievarta. Kiekvienam autoritariniam režimui gimti būtinas įtaigus mitas, kuris patraukia didelę visuomenės dalį. Režimo gyvenimo ciklas tiesiogiai susijęs su šio mito gyvybingumu.

Pavyzdžiui, sovietinis režimas rėmėsi Teisingumo karalystės kūrimo mitu. Jo apogėjus buvo Sovietų Sąjungos pergalė Pasauliniame kare, tačiau M. Gorbačiovo laikais šiuo mitu netikėjo net SSKP politinio biuro nariai.

1999 metais mums buvo pateiktas žiniasklaidos sukurtas bei ciniškų politikos technologų surežisuotas mitas apie jauną energingą specialiųjų tarnybų karininką, kuris sėkmingai talžo tikrus ir tariamus teroristus, kelia siaubą priešams ir leidžia Rusijai atsistoti. Šio mito kertinė emocija buvo šūksnis – „savas“, kuris privertė dažniau plakti Rusijos moterišką širdį.

Vietoj politinės ideologijos mums buvo pasiūlytas putinizmas. 2008 metais putinizmas pasiekė savo kulminaciją kare su Gruzija, tačiau vis labiau pradėjo kelti Rusijos žmonėms šleikštulį. Mitas perėjo į zombinę stadiją, kurios gyvavimo laikotarpis, tenka pripažinti, kažkodėl užsitęsė ilgiau nei buvo galima spėti. Režimas jau turėjo sugriūti dėl elito susiskaldymo ir aktyvios visuomenės mažumos masinių protestų. Deja, tai rusiška specifika, kai zombinė stadija išsitęsia, nes iš padugnių elitu tapę žmonės vis dar laikosi kartu, nors ir mato, kaip valstybės laivas plaukia į pražūtį. Tai nėra solidarumas, bet veikiau lipni baimė, kuri sukaustė valią. Elitas turėjo progą, bet ja nepasinaudojo, kai nepalaikė 2011–2012 metų protestų judėjimo, pasirinkęs ideologiją: „Mes turime daryti įtaką valdžiai, o ne valdžią naikinti.“ Tačiau verkiant buvo būtinas naujas mitas, nes pernelyg viešumoje įsitvirtino teiginys: „Putinas – vagis“.

Štai čia ir atėjo laikas V. Putino kalbai kovo 18 dieną. Jis intuityviai pajuto, kad politinių technologų darbas, kuris tęsėsi keliolika metų, jau duoda vaisių, ir visuomenės moralinė degradacija pasiekė reikiamą lygį. V. Putinas šiai visuomenei pasiūlė savąjį Trečiąjį Reichą – Penktąją imperiją. Galbūt jis šiek tiek rizikavo, nes jo kalboje buvo pernelyg daug nacistinės Vokietijos reminiscencijų. Pavyzdžiui, jis pirmą kartą viešai prakalbo apie „nacional-išdavikus“. Tai buvo mėgstama Adolfo Hitlerio sąvoka. V. Putinui ir publikai ji patiko ir dabar, neabejoju, skambės dažnai. V. Putino panašumas į A. Hitlerį tapo toks akivaizdus, kad Kremliaus propagandistui Andronikui Migranianui netgi teko paskelbti „gerojo“ fiurerio teoriją (iki 1939 m.).

Šiandien 1999 metų putinizmo mitas keičiamas kitu. Gimsta pasakojimas apie Vladimirą Didįjį, Rusijos žemių atgavėją. Tai neabejotinai paskutinis Rusijos mitas: ryžtingas ir negailestingas.

Iki kovo 18-osios tikslas buvo Kijevas, o Krymo aneksija – vienas iš tikslo pasiekimo būdų. Po šios simbolinės datos galima kalbėti apie visos Rusijos užsienio politikos „kryminalizaciją“ – tai noras užgrobti visą buvusios Rusijos carinės imperijos teritoriją, kuris yra apipintas Kremliuje sukurtais mitais apie nuo kelių stojančios valstybės istorinę misiją pasaulyje. Ši misija kartu yra ir V. Putino režimo iki jo gyvenimo pabaigos įteisinimas.

O kaip Kijevas? Jis tėra tik ilgo kelio etapas. 75 nuošimčiai Rusijos piliečių palaiko karinį Ukrainos klausimo sprendimą. Tai galutinė visuomenės būklės diagnozė. Visuomenės, kuri paveikta radikalaus informacinio spinduliavimo. Šiandien Putinas yra įvelkamas į rusiško pasaulio mesijo rūbą, ir tai neišvengiamai dar labiau keis tiek jo vidaus, tiek užsienio politiką.

Kategoriškai nesutinku, kad tai, ką dabar daro V. Putinas, sukels naują šaltąjį karą. Deja, šio žmogaus veiksmai ves prie kur kas blogesnio scenarijaus. Šaltojo karo metu, bent po Karibų krizės dramos, JAV ir Sovietų Sąjungos politiniai lyderiai į atominį ginklą pradėjo žvelgti išskirtinai kaip į priešininką stabdančią priemonę. Dabartinis Rusijos mesijas, kuris nepaiso politinių sienų, turi didžiulį atominio ginklo arsenalą, bet silpną armiją, jau pareiškė, kad neatmeta minties, jog panaudos atominį ginklą, net jei tai reikštų visuotinę savižudybę.

Tiesą sakant, būtent šis atominis blefas ir yra labiausiai paveikus Ukrainos krizėje. Atkreipkime dėmesį, jog JAV ir NATO, netrukus po pareiškimų apie atominius pelenus, į kuriuos gali virsti pasaulis, suskubo pareikšti, kad Vakarų karinė intervencija Ukrainoje negalima. Formali priežastis – Ukraina nėra NATO valstybė. Na, o jei rytoj Narvos gyventojai surengs referendumą ir prisijungs prie Rusijos? Ar tokiu atveju NATO išdrįs konfliktuoti su atomine supergalybe dėl Estijos, kuri yra NATO narė? V. Putinas įsitikinęs, kad ne. Su juo sutinka ir Šiaurės Korėjos diktatorius, kuris teturi kibirą atominių pamazgų, nepaisant to, jis verčia visą pasaulį su juo elgtis atsargiai. Beje, būtent Korėjos diktatoriaus valdžios ilgaamžiškumas yra didžiausia pagunda V. Putinui galutinai atmesti visas taisykles tarptautiniuose santykiuose.

Būtent todėl V. Putiną tiek ilgai kentė Didžiajame aštuntuke. Net kai jis kitus iškeikdavo tiesiai į akis. Toks jo elgesys – ne beprotybė. Tai iš tiesų kita tikrovė, nesuvokiama poniai Merkel ar vaikinui iš Čikagos Obamai. Tarptautiniai santykiai šiandien nestabiliausi per pastaruosius 60 metų. Tai, kas vyksta šiandien, galima lyginti nebent su paskutiniais Josifo Stalino gyvenimo metais. Pastarasis vadovas buvo labai susirūpinęs savo valdžios ir gyvybės išsaugojimu. Jis taip pat kūrė planus, kurie artino pasaulį prie Trečiojo pasaulinio karo. Tąsyk mums visiems pasisekė, o kaip bus šįsyk?

Autorius yra politinis apžvalgininkas, nuoseklus V. Putino režimo kritikas.

Pagal Svoboda.org parengė Andrius Navickas.