Lietuva tik imituoja pasipriešinimą informacinei Rusijos okupacijai

veidas.lt 2014-03-18

Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą vyksta jau pusantro dešimtmečio, bet per tą laiką nė viena Vyriausybė net nepabandė jam pasipriešinti, nors kalbų apie tai būta nemažai.

Per vėlu rėkti „Hannibal ante Portas“, kai priešas jau viduje, o nebe prie vartų. Nors fiziškai Rusijos tankai Lietuvos sienos dar nepervažiavo, Rusijos informacinio karo kariai ateina į daugelio lietuvių namus kiekvieną vakarą, kai tik šeima įsijungia televizorių arba kai įsėdama į autobusą ar taksi, kurio vairuotojas visu garsu leidžia „Ruskoje radio“, arba kai per “torentus” parsisiunčiamas naujausias rusiškas serialas, šlovinantis nenugalimąjį „specnazą“ ar glamūrinius banditus.
Netgi kai nueinama į knygyną ir nusiperkama Suomijos išgelbėtojo nuo sovietinio košmaro maršalo Mannerheimo prisiminimų knyga – nes ji išversta ne iš suomiško originalo, o iš rusiško sutrumpinto ir iškraipyto vertimo. Ir netgi tada, kai mūsų legendiniai teatro režisieriai, užuot statę Šekspyrą, metai po metų stato Čechovo pjeses, tegu jos ir pripažįstamos pasauline klasika. Bet kažkodėl lietuviški teatrai labiausiai mėgsta rusišką – ne anglišką, prancūzišką, itališką ar skandinavišką klasiką. Gal todėl, kad Krymo užkariautojas Vladimiras Putinas negaili mūsų aktoriams ir režisieriams visokių rusiškų apdovanojimų? O šie savo ruožtu, kaip taikliai pastebėjo „Kauno dienos“ redaktorė Violeta Mickevičiūtė-Juodelienė, neskuba nei Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasmerkti, nei fašistinio režimo apdovanojimų protesto ženklan grąžinti.
Toks kultūros veikėjų bailus kolaboravimas su rusiškuoju agresoriumi – tiesioginė Rusijos informacinio karo pasekmė. Lygiai kaip šimtai V.Putiną ir Krymo užgrobimą šlovinančių komentarų socialiniuose tinkluose ir tūkstančiai – prie straipsnių interneto naujienų portaluose. Toli gražu ne visus juos rašo samdomi „trisdešimtrubliniai“: pakanka tokių, kurie visiškai nuoširdžiai tiki, kad V.Putinas – kietas vadas, palaužęs skystus „amerikosus“, ukrainiečiai – bailūs „banderovcai“, o Krymas – nuo amžių Rusijos, nors užkariautas ir nuo Turkijos atplėštas jis buvo tuo pat metu, kaip ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jėga prijungta prie Rusijos imperijos.
Tiesiog daugeliui Lietuvos žmonių, pasitelkus rusišką audiovizualinę produkciją, yra visiškai išplautos smegenys. Išplautos taip švariai ir išmaniai, kad jokie kontrargumentai tiesiog neveikia, nes jie pagrįsti sveiku protu ir skirti žmogaus sąmonei, o rusiška propaganda nutaikyta į pasąmonę ir veikia nuo pat vaikystės.
Rusijai užpuolus Ukrainą staiga pastebėta, kad rusiškoje televizijoje netgi mažiausiems žiūrovams skirtoje „Labanakt, vaikučiai“ laidoje varoma karo propaganda. Betgi tai trunka dešimtmečius! Žmonės, užaugę rusiškos propagandos informaciniame lauke, pripranta prie jos kaip prie narkotiko. Esu ne kartą girdėjęs Lietuvos studentus pasakojant, kad studijuodami Europos universitetuose jie susidurdavo su rusais, gyvenančiais Vakaruose nebe pirmus metus, bet šnekančius lygiai taip pat, kaip Kremliaus propagandistai. Mat net gyvendami Europoje ir gerai mokėdami europines kalbas, naujienas apie pasaulį jie sužino iš rusiškų televizijos kanalų. Vietiniai, pasak jų, varo „vakarietišką propagandą“ ir „viską meluoja, ypač apie Rusiją“.
Pripratę, kad informacija sugromuliuojama ir pateikiama aiškiai, paprastai, suprantamai netgi pačiam kvailiausiam žiūrovui, Rusijos propagandos vartotojai nesugeba priimti Vakarų žiniasklaidoje įprasto fakto nuo nuomonės atskyrimo ir nuomonių įvairovės. Dažniausias tokių klausimas: o kuriuo jų (laikraščių, žurnalistų, TV laidų vedėjų) reikia tikėti? Kuris sako, kaip yra iš tikrųjų? Siūlymas skaityti ir žiūrėti kaip galima daugiau ir įvairesnių išmuša propagandos apdorotą žmogų iš vėžių – jis nemoka savarankiškai rinkti ir gretinti informacijos, galiausiai dažnai neturi tam laiko. Tad gūžteli pečiais ir įsijungia kokį Kiseliovą ar Leontjevą – tie tai viską aiškiai ir, svarbiausia, įprastai suformuotam pasaulėvaizdžiui paaiškina.
Neabejoju, daugelis tokių esate sutikę ir Lietuvoje, tarp bendradarbių, giminaičių ar alaus baro lankytojų, ir seniai numoję ranka į bet kokias diskusijas su jais apie politiką. Nes beviltiška. Iš tiesų tai patologija, nuo kurios galima gydyti tik atimant informacinio narkotiko šaltinius.
Esminis klausimas: kaip tą padaryti? Kalbos, jog lietuviškose televizijose reikėtų įvesti tvarką ir nustatyti, kad visos užsienio laidos bei filmai turi būti rodomi originalo kalba su subtitrais, tęsiasi pusantro dešimtmečio. Šiandien padėtis tokia, kad Europos kalbomis įgarsintos laidos ir filmai dubliuojami, rusiški – subtitruojami. Pasekmė – vyresni nei 25 metų žmonės nepalyginti geriau moka rusiškai nei angliškai ar vokiškai, tad yra imlūs Rusijos propagandai. Kadangi Estijoje jau du dešimtmečiai yra atvirkščiai, vadinasi, priežastis – ne kažkokios „Europos Sąjungos normos“ ar „vyresnio amžiaus žiūrovų nesugebėjime skaityti titrus“, bet paprasčiausia korupcija ir politinės valios stoka.
Tiek pat laiko plepama, kad reikėtų kaip nors nutraukti labiausiai antivakarietiškų ir antilietuviškų Rusijos televizijos kanalų transliavimą, bet skundžiamasi, esą tai neįmanoma, nes jie registruoti Europos Sąjungoje. Triukšmingas „Pervyj Baltijskij” kanalo (PBK) atjungimas po „pornografinės“ laidos apie Sausio 13-ąją baigėsi fiasko, nes jis vėl rodomas (ir netgi per tą patį „C-Gates“, kurios vadovas už PBK savanorišką atjungimą medalį gavo). Lietuvos radijo ir televizijos komisijos kreipimasis į prokuratūrą dėl PBK ir “RTR Planeta” žinių laidų virto šnipštu, nes prokurorai nerado, kokį Baudžiamojo kodekso straipsnį pritaikyti.
Kitaip ir būti negalėjo, nes informacinis karas ir gynyba nuo juo – ne prokurorų ir ne televizijos komisijų darbas. Tam reikalingi politiniai sprendimai, kuriuos turi priimti Seimas, o įgyvendinti – Vyriausybė ir jai pavaldžios žinybos. Pirmiausia reikia suvokti, kad ne su rusiškais televizijos kanalais reikia kovoti, o su rusiška audiovizualine produkcija, nes visi rusiški TV kanalai kartu paėmus užima vos 15 proc. lietuviškos auditorijos, o dauguma rusiškų laidų transliuojama per lietuviškas televizijas.
Lietuva – ES šalis, o ES stropiai muitais gina savo vidaus rinką nuo užsienyje pagamintos produkcijos. Nesvarbu, kur – Rusijoje ar ES registruotas TV kanalas, jei per jį transliuojamos laidos fiziškai gaminamos Rusijoje, vadinasi, turi būti apmuitinamos.
Neabejoju, jog gavę tokį Seimo ar Vyriausybės pavedimą teisininkai rastų būdą, kaip be konflikto su ES teise padaryti, kad rusiškos audiovizualinės produkcijos rodymas Lietuvoje taptų nuostolingas. Svarbu, kad tam būtų politinės valios, – o štai čia jau gali kilti didelių problemų.

Nesvarbu, kur – Rusijoje ar ES registruotas TV kanalas, jei per jį transliuojamos laidos fiziškai gaminamos Rusijoje, vadinasi, jos turi būti apmuitinamos.