Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tas (VSD) nuo­lat ren­ka in­for­ma­ci­ją, ku­ri yra reikš­min­ga vals­ty­bės sau­gu­mui. Tur­būt nie­kam ne­ky­la abe­jo­nių, kad Ru­si­ja mū­sų ša­ly­je tu­ri in­te­re­sų. Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je prieš mū­sų ša­lį vei­kia šni­pai, in­for­ma­to­riai ir agen­tai. Ru­si­ja de­da daug pa­stan­gų sau pa­lan­kia kryp­ti­mi kreip­ti vie­šą­ją nuo­mo­nę, da­ry­ti įta­ką ži­niask­lai­dai ir kai ku­riems ži­no­miems žmo­nėms. Kai VSD gau­na in­for­ma­ci­jos apie Krem­liaus ak­ty­vu­mą, ren­gia­mos spe­cia­lios pa­žy­mos ir jos pa­tei­kia­mos at­sa­kin­giems par­ei­gū­nams bei po­li­ti­kams. To­kią in­for­ma­ci­ją gau­na ir vy­riau­sio­ji gink­luo­tų­jų pa­jė­gų va­dė D.Gry­baus­kai­tė. Ko­dėl to­kios pa­žy­mos nė­ra vie­šos, o apie jų tu­ri­nį ne­su­ži­no vi­suo­me­nė?

Iš to­kių pa­žy­mų ga­li­ma ban­dy­ti nu­sta­ty­ti, kaip ir ka­da bu­vo su­rink­ta in­for­ma­ci­ja, ir įtar­ti, iš ko­kių šal­ti­nių ji nu­te­kė­jo. Ne­abe­jo­ti­nai tai pers­kai­ty­tų ir ki­tos ša­lies žval­gai, o ta­da jau ga­li iš­kil­ti grės­mė VSD šal­ti­niams. Ge­riau­sia, kas ga­li at­si­tik­ti, - už­da­ry­tas in­for­ma­ci­jos ka­na­las, o jei­gu tai agen­tas, vis­kas baig­sis įka­li­ni­mu ar­ba mir­ti­mi.

Ki­tas VSD ar­gu­men­tas ne­skelb­ti pa­žy­mų vie­šai yra tas, kad in­for­ma­ci­jos apie po­li­ti­kus pa­sklei­di­mas iš es­mės bū­tų da­ly­va­vi­mas po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me. To VSD ne­ga­li da­ry­ti. Jei­gu pa­teik­tų in­for­ma­ci­jos, kad Dar­bo par­ti­jos ly­de­riai de­ri­no sa­vo veiks­mus su Krem­liaus agen­tais, kas ta­da at­si­tik­tų? "Dar­bie­čiai" pra­re­gė­tų ir pra­dė­tų at­gai­lau­ti? Ži­no­ma, ne, jie sa­ky­tų - su­klas­to­ta, me­las, pro­vo­ka­ci­ja ir t. t.

Nors slap­ta in­for­ma­ci­ja vie­šai ne­pa­tei­kia­ma, pa­tys ga­li­me su­pras­ti, kaip Ru­si­ja ban­do mus mul­kin­ti ir da­ry­ti įta­ką po­li­ti­niams pro­ce­sams. Už­ten­ka do­mė­tis sa­vo vals­ty­be, jos sau­gu­mu ir grės­mė­mis, kad vi­su­mos vaiz­de iš­ryš­kė­tų poel­giai, ku­riais su­in­te­re­suo­ta ne Lie­tu­va, bet jos prieš­ai. O ta­da ga­li­me at­pa­žin­ti, ku­rie po­li­ti­kai ir par­ei­gū­nai stip­ri­na vals­ty­bę, o ku­rie le­mia­mo­mis aki­mir­ko­mis ją griau­na.

Šian­dien pa­grįs­tai di­džiuo­ja­mės na­rys­te NA­TO ir Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Jei­gu mū­sų ne­gin­tų ir ne­sau­go­tų stip­res­ni par­tne­riai Va­ka­ruo­se, o bū­tu­me pa­si­rin­kę ne­utra­li­te­tą, ar Lie­tu­vos ne­bū­tų iš­ti­kęs Ukrai­nos li­ki­mas? Pri­si­min­ki­me, kad esa­me tu­rė­ję ne vie­ną to­kių „tau­ti­nės“ gy­ny­bos pro­pa­guo­to­jų. Pri­si­min­ki­me 2008 me­tus, kai prieš NA­TO nu­si­tei­kęs 31 po­li­ti­kas ban­dė užd­raus­ti Lie­tu­vo­je dis­lo­kuo­ti ka­ri­nius nai­kin­tu­vus ir ka­rius. Dėl to net bu­vo pra­šo­ma Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo įsi­ki­ši­mo. Leng­va su­skai­čiuo­ti, kad iš tų 31 po­li­ti­ko 30 bu­vo "dar­bie­čiai" ir "tvar­kie­čiai" - Lo­re­ta Grau­ži­nie­nė, Jo­nas Pins­kus, An­ta­nas Bo­sas, Vy­das Ged­vi­las, Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis, Pe­tras Gra­žu­lis, Dai­lis Ba­ra­kaus­kas ir ki­ti. Ko­dėl šie po­li­ti­kai ko­vo­jo prieš NA­TO, ga­li­me tik spė­lio­ti. Gal­būt kas nors jiems da­rė įta­ką, gal­būt jie tie­siog ne­su­ge­ba at­skir­ti grū­dų nuo pe­lų, o gal ir vie­na, ir an­tra.

Apie Dar­bo par­ti­jos įkū­rė­jo ir fak­ti­nio va­do­vo ypa­tin­gus ry­šius su Ru­si­ja vi­si pui­kiai ži­no. Net ne­ver­ta pri­min­ti jo nuo­la­ti­nių iš­vy­kų ir pa­bė­gi­mo is­to­ri­jų. Nau­jau­sia in­for­ma­ci­ja, kad Vik­to­ras Us­pas­ki­chas plė­to­ja vers­lą Ru­si­jo­je, o ko­kios ten są­ly­gos, vi­si ži­no­me. Val­džia ga­li la­bai grei­tai už­da­ry­ti bet ko­kį vers­lą, o ga­li ir su­teik­ti ypa­tin­gų są­ly­gų. Tai­gi vers­li­nin­kai pla­čio­jo­je ša­ly­je la­bai pa­žei­džia­mi, ypač jei jie dar ir po­li­ti­kai, jei­gu tu­ri ir vie­ną di­džiau­sių par­ti­jų to­kio­je įdo­mio­je ša­ly­je kaip Lie­tu­va. To­dėl de­ra klaus­ti, ko­kių dar įro­dy­mų rei­kia? Kiek­vie­nas tu­rin­tis akis ir ana­li­ti­nį pro­tą se­niai vis­ką ma­to ir su­pran­ta, o pro­ru­siš­kai an­ga­žuo­to žmo­gaus ne­įti­kins jo­kie ar­gu­men­tai, jo­kios pa­žy­mos.

D.Gry­baus­kai­tės tei­gi­nys bu­vo po­li­ti­nis par­eiš­ki­mas, ir kiek­vie­nas ga­li­me pa­da­ry­ti iš to iš­va­das. Ta­čiau ge­riau lai­ku ir ne­dvip­ras­miš­kai įvar­dy­ti tuos, ku­rie iki šiol dir­bo pa­gal Mask­vos nu­ro­dy­mus, ne­gu lauk­ti iš­da­vys­tės le­mia­mą ai­mir­ką. Esu vi­siš­kai įsi­ti­ki­nęs, kad bu­vęs Ukrai­nos ad­mi­ro­las De­ni­sas Be­re­zovs­kis, ku­ris le­mia­mu me­tu iš­da­vė sa­vo prie­sai­ką, iki tol il­gus me­tus bu­vo už­ver­buo­tas Ru­si­jos. Kiek to­kių „ad­mi­ro­lų“ yra Lie­tu­vo­je?