Svarbu
Registracija
Nematomos kovos frontas niekur nedingo
lzinios.lt 2014-02-27
Lietuvos žvalgybos ir kontržvalgybos struktūros pradėjo veikti vos paskelbus šalies nepriklausomybę 1918 metais. Joms teko dirbti itin sudėtingomis sąlygomis. Vėlesnė politinė situacija Europoje lėmė, kad Lietuvą supusios didžiosios kaimynės jos atžvilgiu buvo nusiteikusios nedraugiškai. Apie tai rašoma naujausioje istoriko, Seimo nario Arvydo Anušausko knygoje „Lietuvos žvalgyba 1918–1940 metais“.
Knyga bus pristatyta vasario 28 dieną Signatarų namuose Vilniuje. Su jos autoriumi Arvydu Anušausku "Lietuvos žinios" kalbasi apie šiandienos ir prieškario paraleles.
Panašūs svertai
- Ar galima lyginti tarpukario ir dabartinės mūsų žvalgybos bei kontržvalgybos veiklą?
- Per aštuonis dešimtmečius nepakito tik Lietuvos geografinė padėtis, bet kaimynai, sienos, vidaus padėtis keitėsi. Todėl lyginti tiesiogiai būtų ne visai teisinga. Tačiau tuo metu Lietuvos žvalgybos ir saugumo tarnybos iš tiesų atliko labai svarbų darbą, siekdamos apsaugoti Lietuvą nuo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos remiamų separatistinių ar antivalstybinių grupuočių, terorizmo grėsmės. Dabar Lietuva taip pat yra Rusijos slaptųjų tarnybų intensyvaus veikimo arena. Į NATO ir Europos Sąjungą įstojusi mūsų šalis tapo dar svarbesniu žvalgybinės ir dezinformacinės veiklos taikiniu. Teigčiau, jog įspūdis apie nematomą, bet intensyvią kovą su kaimynių slaptosiomis tarnybomis nėra apgaulingas.
- Knygoje rašote, kad tarpukariu vienas svarbiausių žvalgybos tikslų buvo stebėti Lietuvos piliečių nuotaikas. Kodėl tai taip svarbu?
- Pirmuoju nepriklausomybės laikotarpiu nebuvo sociologinių apklausų, socialinių tinklų ar didelio žiniasklaidos tinklo, tad piliečių nuotaikas stebėjo saugumo tarnyba. Ji ėmėsi priemonių kontroliuoti to meto žiniasklaidos turinį, t. y. taikyti cenzūrą. Tačiau noras riboti teises ir laisves dėl valstybės interesų kovoti su grėsmėmis nacionaliniam saugumui tik dar labiau komplikavo padėtį, nestiprino valstybės vidinio stabilumo demokratijai būdingomis priemonėmis.
- Kuo dabartinis nuotaikų formavimas skiriasi nuo to, kuris praktikuotas anuomet?
- Dabar stebėti Lietuvos piliečių nuotaikas įvairiems analitiniams centrams, politikams ir valstybės saugumą užtikrinančioms institucijoms bei užsienio šalių žvalgyboms yra kur kas paprasčiau - tereikia turėti kompiuterį. Norint formuoti nuotaikas kompiuterio nepakanka, bet tam yra visas arsenalas informacinių ir ekonominių priemonių. Nacistinė Vokietija, 1934 metais norėdama parodyti Lietuvai, kad ši negali šeimininkauti Klaipėdos krašte ir naikinti pronacistinių organizacijų, ėmėsi ekonominės blokados. Tokie svertai naudojami ir dabar.
Rusijos valdančiojo elito tikėjimas savo unikalia ir nepakeičiama misija pasaulio istorijoje verčia jį agresyviai propaguoti savo vertybes ir mąstymo tradiciją. Ekonominės sankcijos, mūsų valstybės interesų energetikos sektoriuje nepaisymas ar manipuliavimas monopoline padėtimi kartu yra ir užuomina Lietuvai, kad jai nepagarbiai elgtis su Rusija tiesiog nenaudinga. Tai stengiamasi įkalti ir mūsų piliečiams į galvas - esą alternatyvos Rusijai Lietuva neturi.
Daro ekonominę ir politinę įtaką
- Teigiate, kad 1918-1940 metais Lietuvos kontržvalgyba sulaikydavo po 15 šnipų kasmet. Šiais laikais girdėjome apie vieną ar du sučiuptus galimus šnipus, tačiau ir jų bylos baigėsi niekuo. Galbūt kova vyksta tokiu lygmeniu, kad jos tiesiog nematyti?
- Dabar padėtis ir slaptųjų tarnybų veiklos metodai bei galimybės visiškai kitokie. Taip, dėl veiklos, nesusijusios su diplomatiniu darbu, Lietuva yra pasiūliusi išvykti keliolikai kitų šalių diplomatų, talkinusi partneriams efektyviose kontržvalgybinėse operacijose, tačiau kol kas ne viskas matoma ir kartais negali būti matoma. Manau, ateis laikas, ir apie tai bus parašyta knygų.
- Viešojoje erdvėje daugiausia kalbama apie Rusijos žvalgybos interesus. Nejaugi Lietuvoje veikia tik šios valstybės šnipai?
- Dėl jau minėtų priežasčių Rusijos žvalgyba - FSB, GRU, SVR - rodo didžiausią aktyvumą. Baltarusijos KGB taip pat veikia, nors jo mastas gerokai skiriasi. Sąjungininkų tarnybos veikia tiek, kiek kartu su Lietuva vykdo bendras žvalgybines ir kontržvalgybines operacijas, tačiau jos nebuvo ir negali būti nukreiptos prieš Lietuvos interesus.
- Koks svarbiausias Rusijos interesas Lietuvoje?
- Tiesioginę ekspansiją jau seniai pakeitė ekonominė ir politinė įtaka. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva tapo "pririšta" prie Berlyno ir Maskvos ašies, o Sovietų Sąjunga siekė, kad Lietuva iš tos orbitos nepasitrauktų. Didžiąja dalimi šis tikslas buvo įgyvendintas ne slaptomis antivalstybinių organizacijų rankomis, o diplomatinėmis priemonėmis, išsireikalaujant iš Lietuvos maksimalių politinių nuolaidų.
Labai aktyvi Rusijos žvalgybinė veikla, informacinės ir dezinformacinės atakos rodo, kad Rusijai Lietuva ir dabar yra gyvybiškai reikalinga. Savo interesus ji stengiasi įgyvendinti Lietuvos sąskaita ar nepaisydama jos interesų. Rusijos valdančiojo politinio elito siekis „nešti tikrąsias vertybes“ jau pasiekė aukštumas.
- Rašote, kad tarpukariu labai svarbų vaidmenį priešiškų valstybių šnipinėjimo schemose vaidino politinės partijos. Ar šiais laikais kas nors pasikeitė?
- Rašiau ne apie partijas, o apie antivalstybines politines organizacijas. Jų galimybėmis iš tiesų naudodavosi tiek nacistinė Vokietija, tiek stalininė Sovietų Sąjunga. Šiais laikais galima matyti tendenciją, kad prieš Lietuvos interesus nukreiptai veiklai pridengti naudojamasi istoriniais skauduliais. Suburti tariamai savaveiksmiai, tačiau iš tikrųjų visiškai Rusijos išlaikomi visuomeniniai dariniai neva su istorijos klastotėmis kovoti, pažeidžiamoms rusakalbių teisėms ginti. Apgailėtina, kad tėvynainius Rusija daro tokios veiklos įkaitais ir įrankiais.
Bandyta kompromituoti
- Kaip tarpukario visuomenė vertino Lietuvos saugumą?
- Vertinimas labai priklausė nuo laikotarpio. Tačiau kiekvienu laikotarpiu atsirasdavo žmonių, kurie kaltindavo žvalgybos ar saugumo darbuotojus naudojant neleistinus veiksmus. Santykiai su spauda taip pat buvo nevienareikšmiški.
Žinoma, pasitaikydavo ir savavaliavimo, ir kyšininkavimo atvejų, ypač pirmaisiais metais. Bet to meto visuomenei didesnį poveikį darė carinės Rusijos „ochrankos“ suformuoti stereotipai, nors patys žvalgybos vadovai skatino kovojant su šalies priešais nebūti caro žandarais. Tuo metu už Vyriausybės borto likę politikai skelbė savo interpeliacijas Seime. 1921 metais Steigiamajame Seime net pasiūlė rezoliuciją, kad "žvalgybos agentų darbai (...) nesutaikomi su jokia tikrai demokratine tvarka", bet ji nebuvo priimta. Žvalgyba dirbo toliau, dėl antivalstybinių straipsnių publikavimo uždarė kelis laikraščius. 1926 metais buvo prasidėjęs teisinis kelių buvusių politinės policijos darbuotojų persekiojimas. Vėliau santykiai su aktyvesne visuomenės dalimi nebuvo vienareikšmiai dėl to, kad saugumo darbuotojams teko pareiga lankytis visuose viešuose susirinkimuose. Tačiau kai reikėjo likviduoti pronacistines organizacijas, atsispirti Vokietijos remiamam separatizmui, Valstybės saugumo departamento (VSD) veiksmus žmonės vertino kaip adekvačius ir būtinus.
- Ar buvo bandymų VSD ir kitas specialiąsias tarnybas diskredituoti, padaryti neveiksnias?
- Prieškariu tokių mėginimų būta. Pirmas politinės policijos viršininkas reikalavo, kad kiekvienas žingsnis būtų apgalvotas ir daromas pagal įstatymus, mat bet koks skundas dėl politinės policijos valdininkų galėjo rodyti jų netinkamumą. Dar po kelerių metų saugumo vadovas reikalavo profesionalumo, nes bet kokie netinkami valdininkų poelgiai "žemina mūsų įstaigos autoritetą ir pačią valstybę stato į nekultūringų tautų tarpą".
Tačiau saugumo tarnybos netapo neveiksnios, nors jų darbui didelę įtaką darė vidaus padėtis ir priimami politiniai sprendimai. Kai Lietuva, nusileisdama Adolfo Hitlerio reikalavimams, 1938 metų pabaigoje Klaipėdos krašte panaikino karo padėtį ir nutraukė valstybės saugumo viešą darbą, jau po mėnesio visi gatvių pavadinimai buvo pakeisti vokiškais ir įstaigose neliko Vyčio.