Ši frazė mūsų dienomis pavartojama ir visiškai iškreiptai, norint suniekinti patriotinius žmonių jausmus, tad nuo tokio vartojimo iškart turiu atsiriboti. Bet, kaip ir daugelis nemirtingų posakių, ji iš tiesų pergyveno 18 a. realijas ir mūsų dienomis gali atskleisti pačių karščiausių naujienų esmę. Tos karščiausios naujienos – tai įvykiai Ukrainoje ir mūsiškis referendumas dėl žemės.

Kuo šie įvykiai susiję? Plačiau besidomintiems labai rekomenduočiau įsiskaityti į Andrejaus Piontkovskio, Rusijos politikos eksperto, pasvarstymus. Jo prognozė – neguodžianti: „Putinas nesitrauks. – sako jis, - ...Po Gruzijos – Ukraina, po Ukrainos – Baltijos valstybės.“ Tokį scenarijų, jo nuomone, daro įmanomu bestuburė Obamos ir Europos lyderių pozicija. Ukrainos atveju matome šiokių tokių teigiamų poslinkių, bet tai tik dėl to, kad patys ukrainiečiai parodė nepalaužiamą ryžtą.

Dėl ko iš esmės vyksta grumtynės Ukrainoje? Tas pats A. Piontkovskis savo straipsnyje tai artikuliuoja labai aiškiai: Ukraina sukilo prieš kriminalinio kapitalizmo modelį, įsigalėjusį beveik visoje posovietinėje erdvėje. Narystė ES, netgi orientacija į tą narystę ilgesnėje perspektyvoje yra vienintelė veiksminga alternatyva banditiniam (taip pat Piontkovskio terminas) arba laukiniam, kaip jis dar liaudiškai vadinamas, kapitalizmui. Mus – Baltijos valstybes – A. Piontkovskis įvardija kaip ištrūkusias iš to kriminalinio kapitalizmo modelio. Iš tiesų esame jau ES narės, bet dėl išsilaisvinimo nuo kriminalinio kapitalizmo modelio nebūčiau tokia tikra. Aukštas korupcijos lygis, didžiulė ekonomikos dalis, panirusi šešėlyje, akivaizdus valdžios pataikavimas monopolistams ir perkamos žiniasklaidos fenomenas yra to paties kriminalinio kapitalizmo požymiai. Bent jau Lietuvoje jie tebėra ryškūs.

Orientacija į ES standartus, pasikartosiu, tebėra vienintelė veiksminga tokio kapitalizmo alternatyva. Kaip tokioje koordinačių sistemoje atrodo referendumo dėl žemės iniciatyva? Taigi čia ir pasimato, kas slepiasi po patriotine retorika. Būtent kriminalinio kapitalizmo šalininkų interesai, nukreipti prieš juos varžančią narystę ES. Ir tiems šalininkams visiškai nerūpi, kad šitaip vienu mostu pakertamos ir Lietuvos galimybės vaidinti rimtą vaidmenį vertybinėse ES diskusijose (pavyzdžiui, dėl tradicinės šeimos ar įsitikinimų ir žodžio laisvės). 

Lietuvoje, kaip ir Ukrainoje, esama stambaus kapitalo atstovų ir stambių žemvaldžių, kurie būtent dėl tokio laukinio kapitalizmo modelio pralobo visų kitų šalies gyventojų sąskaita, kai kurie iš jų tiesiog norėtų, kad tokios palankios jiems sąlygos išliktų kuo ilgiau, o kai kurie net neslepia savo ryšių su Putino režimu. Mūsų skirtumas nuo Ukrainos čia tik tas, kad jau esame ES, ir tai šiek tiek drausmina, todėl prieš mus naudojamos kitokios priemonės: Ukrainą didysis brolis pabandė spausti ekonominiais grasinimais ir vilionėmis, kai šios nesuveikė – ėmėsi atviro smurto kurstymo.

Lietuvos atveju vilionių galimybės jau išsemtos – apie pigią vamzdynais atitekančią naftą senokai pamiršome, o už dujas mokame brangiau, nei bet kas Europoje. Tik nebeilgai – SGD terminalas išmuša paskutinį vilionių kozirį iš Putino rankų. Rusijos rinka Lietuvos maisto gamintojams? Puikiai pamatėme jos patikimumą per pieno produktų blokadas. Akylesnis stebėtojas galėjo atkreipti dėmesį ir į tai, kad Rusijos rinka netikėtai ir labai palankiai atveriama Lietuvos verslininkams bet... už ypatingas paslaugas (V. Žiemelio sūnaus verslo sėkmė, sutapusi su itin aktyvia šio signataro parama referendumui dėl VAE, jau nebe paslaptis – jei kas norėtų žinoti daugiau – skaitykite „Valstybę“). Kas dar Putino režimo arsenale lieka? Lieka galimybė manipuliuoti mūsų žmonių patriotiniais jausmais. Šlykštu ir niekšinga – bet būtent tai ir vyksta šiandien. Ir man asmeniškai ypač skaudu, kai tokių manipuliacijų aukomis tampa žmonės, nepabūgę kadaise eiti į kalėjimus dėl tikėjimo ir Tėvynės laisvės, tokie kaip A. Patackas ar monsinjoras Svarinskas.

Kaip galėjo nutikti, kad tiek geranoriškų ir pagarbos vertų žmonių faktiškai pasirašė prieš savo pačių interesus? Pirmiausia, manipuliacijos viešąja nuomone vykdomos išties labai profesionaliai, ir jos tuo sėkmingesnės, kuo labiau pavyksta išbarstyti informaciją po skirtingus šaltinius, o ketvirtoji valdžia neatlieka svarbiausios savo funkcijos – surinkti šią išbarstytą informaciją ir tinkamai bei suprantamai ją pateikti.. Dauguma žmonių vien dėl šiandieninio gyvenimo tempo neturi laiko šį darbą atlikti patys, pavargsta nuo oficialios informacijos chaotiškumo ir arba išvis nustoja domėtis, arba aklai pasirenka emociškai artimesnę sau pusę (taip jau buvo ir Garliavos istorijoje, ir referendume dėl VAE).

Jokiu būdu nemanau kvestionuoti tautos teisės referendumu spręsti svarbiausius jos egzistavimo klausimus, bet tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę gauti išsamią ir patikimą informaciją klausimu, kuriuo turės apsispręsti – antraip pati referendumo teisė netenka prasmės, tampa karikatūra (žaismingas scenarijus) arba įrankiu kriminalinio kapitalo rankose (juodasis scenarijus). Ar parašų dėl žemės referendumo iniciatoriai ir parašų rinkikai visais atvejais sąžiningai suteikė pasirašiusiems tikslią informaciją? Neseniai teko girdėti skambučių į tiesioginę radijo laidą, kuriuose garbaus amžiaus žmonės tiesiai šviesiai liudijo, kaip iš jų buvo tiesiog išmonytas tas parašas – rinkikai nesivargino netgi pateikti žmonėms tekstą, po kuriuo kvietė pasirašyti. Užtat emocingų apeliacijų į patriotinius jausmus tikrai netrūko. Atrodytų, smulkus pamelavimas dėl švento reikalo... Deja, už smulkaus melo neretai slepiasi kur kas didesnė klasta...

Žinoma, vargu ar galime tikėtis, kad tie suvedžioti žmonės dabar masiškai kreipsis į VRK, prašydami atšaukti savo parašus – ir gėda, ir vargas, ir nežinia, kaip tai padaryti... Ir nežinia, ar VRK kaip nors tokius atsiliepimus įvertintų.

Vis dėlto manau, kad verta, nors ir pavėluotai, aiškiai įvardinti, ką nuo pasirašiusiųjų nuslėpė referendumo organizatoriai.

Pirmiausia, nuslėpė tai, kad referendumo nuostata uždrausti žemės pardavimą užsieniečiams nedviprasmiškai nukreipta prieš ES sutartį, kurioje Lietuva yra įsipareigojusi leisti įsigyti Lietuvos teritorijoje žemės ir fiziniams asmenims ES piliečiams.

Antra, organizatoriai nuo daugumos pasirašiusiųjų nuslėpė tai, kad referendumui teikiama nuostata neturės beveik jokios praktinės įtakos – siekiant, kad didžioji dalis Lietuvos žemės liktų jos piliečių rankose, saugiklius įvesti reikėjo jau gerokai seniau, viena – apribojant galimybes sukoncentruoti žemės nuosavybę monopolistų, kad ir Lietuvos pilietybę turinčių, rankose; ir antra – numatant įstatymu, kokius reikalavimus turėtų patenkinti ES pilietis, pageidaujantis įsigyti dirbamos žemės Lietuvoje. Beje, tai galima puikiausiai padaryti ir be jokių referendumų.

Tiesą sakant, dar verta gerokai pasvarstyti, ar tūkstančius hektarų pusdykiai susipirkęs R. Karbauskis yra kuo nors geresnis Lietuvos valstybės, t.y. visų jos piliečių interesų požiūriu už kokį nors vokietį, kuris norėtų įsigyti keletą hektarų ekologiškam ūkiui. Referendumo organizatoriai nuslėpė nuo pasirašiusiųjų tai, kad juridiniai asmenys – įmonės, bendros ir grynai užsienio kapitalo, tokią teisę jau seniausiai turi, ir kas norėjo – ja pasinaudojo. Teko nugirsti nekilnojamojo turto eksperto pastabą, esą, Neringoje daugybė nekilnojamo turto yra išpirkta visiškai ne lietuviškos ir net ne europinės kilmės kapitalo atstovų.

Negaliu garantuoti, kad tai tiesa, bet tokia padėtis būtų visiškai neįmanoma, pavyzdžiui, Šveicarijoje, kur ypač vertinguose kurortiniuose rajonuose žemės nuosavybė leidžiama tik nacionalinės kilmės kapitalui. Na, bet Šveicarija – ne ES narė ir apskritai – unikalus atvejis: minimali socialinė atskirtis, maždaug tolygiai aukštas visų gyventojų politinis raštingumas ir pilietinio solidarumo tradicija, kurios nesudarkė jokie pilietiniai konfliktai nuo pat Kalvino laikų, ši šalis nepatyrė okupacijų ir psichosociologinių kolaboravimo su okupantu pasekmių. Tad galime į ją žvalgytis kaip į tolimas snieguotas jos viršūnes, puikiai suprasdami, kad šiuo metu neturime jokios specialios įrangos, su kuria galėtume tas viršūnes pasiekti. Tą įrangą kaip tik dabar ir privalome susikurti, išmokti aiškiai artikuliuoti savo šalies, jos piliečių bendruosius interesus.

Piktnaudžiavimas referendumo teise yra žingsnis priešinga kryptimi – ir tuo netruksime įsitikinti. Realūs šio referendumo iniciatyvos rezultatai, nepriklausomai nuo to, jis įvyks ar ne, turės ganėtinai neigiamų pasekmių: menkins ir taip nedideles pilietinės santarvės galimybes, nukreips daugelio žmonių dėmesį nuo kitų kriminalinio kapitalo užmačių, smarkiai įtakos prezidento rinkimus, kuriuose dalyvaujantieji racionalesni politikai bus nuolat statomi į pažeidžiamą padėtį, jei mėgins parodyti tikrąją tos referendumo iniciatyvos esmę, o labiau tikėtina, kad net ir nemėgins...

Trečia, referendumo organizatoriai nuslėpė nuo pasirašiusiųjų akivaizdų savanaudišką didžiųjų žemvaldžių motyvą. Net atidėdami ES sutarties nuostatos įsigaliojimą leidžiame jiems daug žemesne, nei rinkos kaina toliau supirkinėti dirbamą žemę. Manau, lietuvis, kuris dar neprarado meilės iš tėvų paveldėtam žemės lopinėliui, parduotų jį tik paskutinio vargo prispaustas. Tai kodėl bent jau neturėtų gauti už jį padorios kainos? O šiaip turėti žemės pirmiausia reiškia ja rūpintis, dirvonuojantys laukai ir menkaverčiais krūmais užželiančios ganyklos kažin ar liudija apie kokį nors patriotizmą.

Ketvirta – referendumo organizatoriai, apeliuodami į žmonių nepasitenkinimą esama padėtimi, įrašė nuostatą dėl referendumui reikalingų parašų skaičiaus sumažinimo. Motyvas lyg ir gražus, patriotiškas... Tačiau kas už jo slepiasi? Na, tiesą sakant, jau ir nebesislepia. Dar vieno referendumo iniciatyva jau pareikšta ir jos vėliavnešiu apsiėmė būti liberaliojo sąjūdžio sparno atstovas, signataras R. Ozolas. Vėlgi, nekvestionuoju tautos teisės spręsti gyvybiškai svarbius klausimus. Bet tuomet klausimą formuluoti reikėtų kitaip, atsiremiant į esminį ir neginčijamą faktą – euro įvedimas Lietuvoje – realus smūgis kriminaliniam kapitalui ir jo įkūnijamam didžiosios kaimynės valdovų siekiui išlaikyti Baltijos valstybes savo įtakos zonoje. Kalbų apie referendumą dėl euro buvo ir Estijoje, ir Latvijoje.

Ne taip seniai teko girdėti SSE (Stokholm Scool of Economics) Rygoje profesoriaus Morteno Hanseno paskaitą, kurioje jis išsamiai išanalizavo visas baimes ir informacijos iškraipymus, kurie buvo paleisti į darbą abiem atvejais mūsų kaimynių informacinėje erdvėje euro įvedimo išvakarėse. Profesorius labai vaizdžiai ir argumentuotai parodė, kad visi tie bauginimai neturėjo jokio pagrindo ir nepasitvirtino. Tad spręsdami euro klausimą iš tiesų turėtume atsakyti, kieno mes pusėje – kriminalinio kapitalo, kuris veja iš šalies gabiausius ir darbščiausius mūsų žmones, nepalikdamas vilties doru darbu dorai užsidirbti, ar giname savo – kiekvieno Lietuvos piliečio normalaus gyvenimo viltį.

Čia nepretenduoju į eksperto vaidmenį – tik kviečiu įsiklausyti į nepriklausomų ir išties aukštos klasės ekspertų argumentus. Aš gi ėmiausi viso šių temų mazgo pirmiausia dėl to, kad mėginu suprasti, kodėl šiandieninėje Lietuvoje tapo įmanoma manipuliuoti patriotiniais jausmais ir tiesiog žmogiška atjauta (kaip Drąsos kelio rinkiminės kampanijos atveju). Tikriausiai čia susipynę daugelis faktorių. Pasidavimą referendumų bangai galėjo nulemti ir jau nebepakankama šiai dienai mūsų patriotizmo kokybė. Per daug esame susitelkę į praeitį ir paieškas, kuo didžiuotis, ir tuo pat metu labai stokojame atsakomybės ir perspektyvos jausmo, to patriotizmo, nukreipto į ateitį.

Kitas faktorius – tai, kad ir demokratiniu būdu renkamoji valdžia, ir vykdomosios valdžios atstovai, ir teisingumą turintys vykdyti teismai yra praradę piliečių pasitikėjimą. Kodėl – todėl, kad pernelyg daugeliui žmonių, užimančių atsakingas pareigas, yra pakišęs koją paprasčiausias savanaudiškumas. Taip, tas pats, dėl kurio 18 a. Anglijoje taip sielojosi S. Johnsonas. Dėl tokių, kaip jis, žmonių pastangų Anglijoje per porą šimtų metų atsirado daugiau pilietinio solidarumo ir tiesiog žmogiškos tvarkos. O Lietuvos politikos, teisės pasaulyje ar atsirastų tokių, kurie būtų pajėgūs mesti iššūkį savanaudiškumui? Visa ta gėdinga istorija su atlyginimų teisėjams ir seimo nariams kompensavimu sulaukė pelnyto visuomenės pasipiktinimo. Bet nejaugi niekas iš mūsų politinio elito nepamatys susidariusioje situacijoje ir progos susigrąžinti piliečių pasitikėjimą?

Kas trukdo Konstitucinio Teismo teisėjams – susitarus drauge ar bent vienam – kitam individualiai – atsisakyti to atlyginimo padidinimo bent iki tol, kol bus kompensuotos pensijos ir atlyginimai mažiausiai uždirbantiems biudžetininkams? Nejaugi neatsiras politikų, kurie suvoktų, kad tie keliolika tūkstančių yra niekis, palyginus su rinkėjų pasitikėjimu, ir kad šiandien tai yra puiki galimybė pasakyti žmonėms – mes branginame jūsų pasitikėjimą ir suprantame, kad skurdas ir beteisiškumas žemina ir negali toliau būti pateisinami, nes yra dar neišnaudotų galimybių paversti Lietuvą geresne šalimi – ir mes tam pasiruošę...

O gal aš įsisvajojau... Atleiskite.