Vienas pagrindinių jo išsakytų argumentų, kodėl jis tinkamas šioms pareigoms, yra neva sėkmingas jo vadovaujamos partijos darbas vietos savivaldoje.

Ponas Tomaševskis tikina: „(…) teigiamus pavyzdžius, savo gerą veiklą norime praplėsti į visą mūsų šalį. Tą, ką mums pasisekė padaryti, galima padaryti visoje valstybėje.“ Kitaip tariant, tai, kas būdinga Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėms, šiandien valdomoms išimtinai V. Tomaševskio partijos, norima pritaikyti visai Lietuvai.

Todėl dar sykį nacionaliniu mastu aktualus tampa klausimas, kokie yra minėtų rajonų  valdymo rezultatai ir ką LLRA juose pasisekė nuveikti?

2011-2012 m. Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje, tuometinėje Ministro Pirmininko Tarnyboje, man teko vadovauti specialiai įkurtam Regionų ir tautinių mažumų skyriui, kuriam buvo iškelta konkreti užduotis: padėti spręsti tautinių mažumų integracijos problemas. Taigi su LLRA veikla teko susidurti asmeniškai. Po 2012 metų rinkimų, V. Tomaševskio partijai tapus valdančiosios koalicijos dalimi, minėtas skyrius reorganizuotoje Vyriausybės kanceliarijoje buvo panaikintas, o aš perkeltas dirbti kitur.

V. Tomaševskis taip matuoja savo partijos veiklos sėkmę: „Mūsų savivaldybėse nėra skolų, vykdomi investiciniai projektai.“

Ir iš esmės tęsia tą pačią, kiek anksčiau Vilniaus rajono merės Marijos Rekst atsakyme į A.Bilotaitės straipsnį išsakytą liniją. LLRA merė teigia, kad Vilniaus rajonas yra vienintelis, kuriame daugėja gyventojų, o jaunų žmonių yra daugiau negu senų.

Nors bandoma sakyti, kad tai – rajono valdžios nuopelnas, tačiau minėta Vilniaus rajono situacija akivaizdžiai keičiasi dėl visai kitų priežasčių. Nuo 2001 iki 2011 į Vilniaus rajoną įsikėlė gyventi itin daug naujakurių lietuvių. Sudervės, Riešės seniūnijose lietuviais save laikančių žmonių skaičius išaugo daugiau kaip 200 proc. Rūkainių, Mickūnų, Dūkštų, Bezdonių ir Avižienių – daugiau kaip 100 proc. Bendrai visame rajone lietuvių skaičius išaugo daugiau negu 50 proc. Tuo tarpu lenkiškai kalbančiųjų sumažėjo beveik 10 procentų.

Iš patirties galiu pasakyti, kad šie žmonės rinkosi gyventi Vilniaus rajone tikrai ne dėl merės M. Rekst ar V. Tomaševskio pastangų. Daugiausiai tai jaunų miestiečių šeimos, ieškančios įperkamo būsto, bet savo ateitį matančios susietą su sostine. Tačiau tik labai nedaugeliui naujakurių pavyksta užrašyti savo vaiką į darželį ar mokyklą Vilniaus rajone. Jeigu ir yra vietų, tai dažniausiai – lenkiškame darželyje. Dirbant Regionų ir tautinių mažumų skyriuje teko daug bendrauti su jaunomis šeimomis iš Vilniaus rajono. Daugumos jų istorijos panašios – apžiūrėjo lenkišką darželį, pamatė jo būklę, apsisuko ir išvažiavo ieškoti darželio Vilniuje.

Tai reiškia, kad tėvai turi vienintelį pasirinkimą – mėginti rasti ugdymo įstaigas Vilniuje. Tai didina ir taip milžiniškas eiles Vilniaus darželiuose ir mokyklose. Tuo metu sumokami mokesčiai lieka Vilniaus rajone. Ne veltui Vilniaus meras A. Zuokas buvo paskelbęs akciją, vėliau pripažintą neteisėta, dėl registracijos savivaldybei priklausančiame bute.

Čia dėmesį būtų galima atkreipti ir į savivaldybės skolos dydį. Vilniaus rajono skola yra net beveik penkis kartus mažesnė negu šalies vidurkis lyginant su gaunamomis pajamomis. Nors iš pirmo žvilgsnio rodiklis gali atrodyti ne toks ir blogas, tačiau atidžiau įsigilinus paaiškėja, kad LLRA valdoma savivaldybė, nepaisant augančio gyventojų skaičiaus, investuoja santykinai minimalias lėšas į viešąsias paslaugas ir erdves – mokyklas, darželius, kelius ir kitą gyventojams ir naujakuriams reikalingą infrastruktūrą.

Merė M. Rekst nėra patenkinta A. Bilotaitės žodžiais, neva Vilniaus rajono nepasiekia investicijos. Esu įsitikinęs, kad p. Bilotaitė kalbėjo apie privačias investicijas, kuriomis dažniausiai ir yra skaičiuojamas rajono investicijų pritraukimo efektyvumas.

Galime nesudėtingai paskaičiuoti, kad į Vilniaus rajoną pritrauktų tiesioginių užsienio investicijų skaičius sudarė tik kiek daugiau negu 2% nuo tais pačiais metais pritrauktų investicijų į Vilniaus miestą (investicijos į Vilniaus miestą - 25904,65 mln. Lt, į Vilniaus rajoną - 577,43 mln. Lt).

Palyginti galime ir su Kauno rajonu, kurio pritrauktų investicijų dalis buvo beveik dvigubai didesnė, lyginant su atitinkamai pritrauktomis investicijomis į Kauno miestą (Kauno miestas - 4052,92, Kauno raj. 166,46 mln. Lt). Investicijos į Klaipėdos rajoną 2012-aisiais sudarė 35% nuo tais pačiais metais į Klaipėdos miestą investuotos sumos (Klaipėdos miestas – 2472,08, Klaipėdos raj. 874,91 mln. Lt). Akivaizdu, kad Kauno ir Klaipėdos rajonai kur kas geriau pasinaudoja savo geografine situacija.

Dar vienas smulkus pastebėjimas – tais pačiais 2012-aisias investicijos į Vilniaus miestą lyginant su 2011-aisiais augo 13 %, tuo tarpu į Vilniaus rajoną – krito 5%.

Europos miestai ir rajonai turi gausybę pavyzdžių, kai buvimas greta sostinės aplinkiniams rajonams suteikia milžiniškas galimybes investicijoms pritraukti – steigti gamyklas, didelius logistikos ir sandėliavimo centrus bei kurtis kitam verslui. Slovėnijos sostinės Liublianos metropolio rajonas, Čekijos Prahos metropolis yra tie pavyzdžiai, kuriuos būtų galima analizuoti ir remtis.

Taigi nepaisant Lietuvos masteliais milžiniškos Vilniaus ekonominės galios, Vilniaus rajonas negeba kurti vieningos ir gerai integruotos bei bendrai koordinuojamos ekonominės erdvės su sostine. Kitų Lietuvos didmiesčių ir jų rajonų sinergija šiuo aspektu atrodo kur kas geriau.

Suprantu V. Tomaševskio ir M. Rekst entuziazmą, tačiau akivaizdu, kad džiaugtis dar gerokai per anksti. Ta 37-a vieta viename iš Lietuvos savivaldybių reitingų, kuriuo taip didžiuojamasi, nebeatrodo taip gražiai, kai pagalvoji, kokias galimybes Vilniaus rajonas turi būdamas šalia Lietuvos ekonomikos variklio – Vilniaus, tačiau jomis nepasinaudoja.

Taip ir Vilniaus rajonas, šiandien besidžiaugiantis jaunais naujakuriais, turėtų pradėti galvoti, kaip esama padėtimi pasinaudoti. Didesnės investicijos, kurios padėtų urbanizuoti kaimiškas vietoves aplink Vilnių, padėtų pritraukti dar daugiau jaunų profesionalų su šeimomis. Supaprastintas statybos leidimų išdavimas, dirbtinių kliūčių naujai atsikeliantiems ar verslus steigiantiems naikinimas sukurtų dar didesnį gyventojų srautą ir tuo pačiu užsuktų ekonominį variklį Vilniaus kaimynystėje.

Šalčininkų rajono situacija yra kiek kitokia. Nuo 2001 iki 2011 gyventojų rajone sumažėjo 12 proc. Nepaisant to, šis rajonas turi svarbių privalumų, kuriuos reikia išnaudoti. Pavyzdžiui, jis yra gana plačiai išsidėstęs – Jašiūnų seniūnija nuo Vilniaus miesto yra mažiau negu už 30 kilometrų – taigi verslininkams, ketinantiems pasinaudoti Vilniaus, kaip logistinio centro, artumu steigti įmones Šalčininkų rajone turėtų būti paranku – žemės kaina nedidelė, kaip ir atstumas nuo Vilniaus. Tačiau kiek teko bendrauti su potencialiais investuotojais, juos nuo Šalčininkų rajono atgraso kelios esminės problemos – savivaldybės nenoras bendradarbiauti, lyg specialiai sudaromos kliūtys bei patikimos darbo jėgos trūkumas. Nepaisant to, kad Šalčininkų rajone bedarbystė didelė, norinčių dirbti žmonių neatsiranda, todėl reiktų juos vežtis iš Vilniaus, o tai jau stipriai kelia kaštus ir dažniausiai atbaido nuo investicijos apskritai.

Šalčininkų rajono savivaldybė turėtų, kaip ir Vilniaus rajonas, svarstyti kaip pritraukti jaunus profesionalus, ieškančius, kur pasistatyti nuosavą būstą – tai sukurtų prielaidas ir verslams steigtis ir rajonui nenunykti.

Tačiau pirmas žingsnis į būtinas permainas – problemos pripažinimas. Apmaudu, kad LLRA lyderiai arba nemato, arba apsimeta nematantys šių problemų ir, užuot jas ėmus bendrai spręsti, kad šių rajonų potencialas būtų išnaudotas, jas apskritai neigia ir dar postringauja, kad šią patirtį nori perkelti visos Lietuvos mastu. Ačiū už pasiūlymą, bet bent jau aš atsisakysiu. Neabejoju, kad taip per rinkimus pasakys ir didžioji, objektyviai į realybę žiūrinčių Lietuvos žmonių dalis.