Rytas Staselis. Žengiant į referendumų Lietuvą

bernardinai.lt 2014-02-03

Tau­ti­nin­kų ly­de­ris, vie­nas iš re­fe­ren­du­mo dėl že­mės ne­par­da­vi­mo už­sie­nie­čiams or­ga­ni­za­to­rių Ju­lius Pan­ka LRT lai­do­je „Dė­me­sio cen­tre“ dės­tė te­ori­ją apie iš­skir­ti­nu­mą, ku­ri au­di­to­ri­ją tu­rė­jo įti­kin­ti, kad puo­se­lė­ti gim­tą­ją že­me­lę ga­li tik sa­vi – lie­tu­viai, sais­to­mi ben­dru­mo jaus­mo. O sve­tim­ša­liai at­ėjū­nai mū­sų kraš­tą ne­abe­jo­ti­nai ap­dergs, o kai der­ga­lų bus jau per akis, ra­miai iš­si­kraus­tys sa­vo juo­do dar­bo dirb­ti ki­tur. Tai esą „ro­do pa­sau­lio pa­vyz­džiai“, kur kaž­kur Ek­va­do­re tarp­tau­ti­nės kor­po­ra­ci­jos at­ėjo, be sen­ti­men­tų pa­li­ko vos ne iš­de­gin­tą dy­ku­mą ir t. t.

 Te­ori­ja ne­nau­ja. Įvai­riais kam­pais dės­to­ma nuo pat ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo. Mi­to­lo­gi­zuo­ja­ma – nuo dar anks­čiau: esą jei ne so­vie­tai, tai Lie­tu­vė­lė bū­tų pats gra­žiau­sias, pats šva­riau­sias pa­sau­lio kam­pe­lis, ku­ria­me gy­ve­na pa­ti darbš­čiau­sia ir tvar­kin­giau­sia tau­ta. So­viet­me­čiu ši mi­to­lo­gi­ja bu­vo pa­to­gi, ji pa­brė­žė oku­puo­tos vals­ty­bės iš­skir­ti­nu­mą ir kė­lė jos žmo­nių ūpą. Nors mo­der­niai vi­suo­me­nei įpras­tes­nis kri­ti­nis mąs­ty­mas iš to­kios te­ori­jos ne­pa­lik­tų ak­mens ant ak­mens: sun­ku bū­tų įsi­vaiz­duo­ti, kad so­viet­me­čiu Lie­tu­vą der­gė ne vie­tos čia­bu­viai, o ko­kios nors spe­cia­lio­sios, iš Mask­vos at­siųs­tos ko­mi­sa­rų der­gi­kų ko­man­dos.

 Pa­gei­dau­jan­tie­ji ras­ti iš­sa­mes­nės lie­tu­viš­kos šven­tei­viš­ku­mo te­ori­jos kri­ti­kos te­pa­si­ieš­ko Ri­čar­do Ga­ve­lio (1950–2002) li­te­ra­tū­ros ir pub­li­cis­ti­kos ret­ros­pek­ty­vos – aš nie­ko ge­res­nio ir nau­jes­nio ne­pa­ra­šy­siu.

 Kam pub­li­cis­ti­kos ne­už­ten­ka, ga­li tie­siog pra­si­krapš­ty­ti akis ir pa­žvelg­ti į ap­lin­ką, ku­rio­je gy­ve­na­me: šiukš­les, nuo­rū­kas, plas­ti­ki­nę pa­kuo­tę, se­nus bal­dus, ra­kan­dus, su­vers­tus pa­ke­lė­se. At­kak­les­nius kvies­čiau pa­mė­si­nė­ti sta­tis­ti­ką. Tar­ki­me, duo­me­nis apie tai, kiek Lie­tu­vo­je su­ren­ka­ma kenks­min­gų ir pas mus ne­nai­ki­na­mų at­lie­kų (t. y. tas pa­slau­gas tei­kian­čios tau­ti­nio ka­pi­ta­lo kom­pa­ni­jos) ir kiek jų uti­li­zuo­ti iš­ga­be­na­ma į už­sie­nį. At­ra­dus skir­tu­mą ir vien pa­gal­vo­jus, kur tas trūks­ta­mas su­rink­tų ir ne­iš­vež­tų at­lie­kų kie­kis pra­dings­ta, ne­si­no­rės gal­vo­ti apie jo­kias tau­tos iš­skir­ti­nu­mo te­ori­jas. Ei, ū-ū-ū, tau­ti­nin­kai ir ža­lie­ji – ne­įdo­mi to­kia veik­la ar iš jos ne­įma­no­ma gau­ti eu­ro­pi­nio fi­nan­sa­vi­mo?

 Ne­sa­kau, kad vis­kas bus aiš­ku. Ta­čiau bus pa­na­šiau į ob­jek­ty­vią tik­ro­vę: vi­so­kių yra už­sie­nie­čių, dar įvai­res­nių – lie­tu­vių. Po­lin­kis derg­ti ap­lin­ką var­gu ar pri­klau­so nuo tau­tiš­ku­mo, pi­lie­ty­bės ir nuo­sa­vy­bės ri­bo­ji­mo na­cio­na­li­niu po­žy­miu. Nors ga­lė­čiau pa­pa­sa­ko­ti ke­lias is­to­ri­jas, ka­da in­ves­tuo­to­jai iš už­sie­nio, Lie­tu­vos pro­vin­ci­jo­je ati­da­rę įmo­nes, veik­lą pra­dė­jo nuo vie­tos per­so­na­lo mo­ky­mų, kaip elg­tis su ap­lin­ka, kur mes­ti šiukš­les, kaip ran­kas mui­lu nu­si­praus­ti. Var­gu ar to­kių pa­mo­kė­lių po­rei­kį ga­lė­jau įsi­vaiz­duo­ti.

 Na, mi­to­lo­gi­ja kaip mi­to­lo­gi­ja. Daž­nas reiš­ki­nys, ku­rio šak­nys – po­li­ti­ka. Šiuo po­žiū­riu aiš­kin­da­mi kai ku­rias nau­jau­sias po­li­ti­nes, vi­suo­me­ni­nes ini­cia­ty­vas (eu­ro, že­mės nuo­sa­vy­bės, ato­mi­nės elek­tri­nės, ža­lio­sios ener­ge­ti­kos, al­gų, pa­šal­pų, pen­si­jų etc.) Lie­tu­vo­je, bū­si­me ar­čiau­siai tie­sos. Ir ar­čiau­siai bjau­riau­sios veid­mai­nys­tės.

 Bū­da­mas li­be­ra­lių pa­žiū­rų žmo­gus, pri­pa­žįs­tu, kad bet ku­ris ma­no ben­dra­tau­tis ga­li iš­pa­žin­ti ža­li­ą­ją, na­cio­na­li­nę ir net ko­mu­nis­ti­nę ide­o­lo­gi­ją (po­žiū­ris į pas­ta­rą­ją, ži­no­ma, su iš­ly­go­mis, kol ši­ta „cheb­ry­tė“ pri­pa­žins sa­vo pa­da­ry­tus nu­si­kal­ti­mus žmo­niš­ku­mui ben­dres­ne ir šiai ša­liai kon­kre­tes­ne pras­me). Ta­čiau ma­ne vis la­biau er­zi­na šių ryš­kiai iš­reikš­tų ide­o­lo­gi­nių gru­pių sie­kis pri­mes­ti sa­vo pa­žiū­ras vi­siems ir vi­sų pi­lie­čių są­skai­ta įgy­ven­din­ti sa­vo ide­o­lo­gi­ją. Apie kon­kre­čius pa­vyz­džius esu ne kar­tą ra­šęs šio­je skil­ty­je.

 Ko­dėl Lie­tu­vos ža­lie­ji sie­kia al­ter­na­ty­vios ener­ge­ti­kos plėt­ros, bet aš ne­pa­žįs­tu nė vie­no iš jų, ku­ris sa­vo na­mų ūky­je ją nau­do­tų iš­skir­ti­nai ir mo­kė­da­mas tiek, kiek ji iš tik­rų­jų kai­nuo­ja? Lie­tu­vos (ir ne tik) ža­lie­ji po­ri­na, kad al­ter­na­ty­vi ener­gi­ja yra pa­žan­gu be­igi do­ra, to­dėl sie­kia, jog už jų ide­o­lo­gi­jos įgy­ven­di­ni­mą su­si­mo­kė­tų net skur­džiau­si ša­lies gy­ven­to­jai (į elek­tros ir ši­lu­mos kai­nas įskai­čiuo­tų sub­si­di­jų for­ma).

 Kas truk­do sa­vo tu­ri­mos že­mės ne­par­duo­ti už­sie­nie­čiams Lie­tu­vos tau­ti­nin­kus ir ko­dėl jų sa­ky­mas – „Mes ne­par­duo­si­me!“ – iš es­mės reiš­kia „Mes drau­si­me jums par­duo­ti sa­vą­ją!“? Ar Lie­tu­vos tau­ti­nin­kai pri­si­i­ma at­sa­ko­my­bę už tai, kad, įve­dus bent ko­kius pre­ky­bos že­me ap­ri­bo­ji­mus, krin­ta kon­kre­čių žmo­nių pri­klau­san­čios nuo­sa­vy­bės ver­tė ir dėl ko jie ver­tę tu­ri au­ko­ti? Dėl p. Pan­kos pa­sa­kų apie Ek­va­do­rą?

 Ko­dėl vi­so­kie Lie­tu­vos gra­žu­liai lo­ja ho­mo­sek­su­a­lių žmo­nių pu­sėn, ta­čiau daž­niau­siai li­gi ta­da, ka­da pa­ti­ria pro­sta­tos vė­žį? Pa­ra­gau­na hor­mo­nų te­ra­pi­jos, pa­jun­ta, ko­kia lai­ba ri­ba tarp žmo­gaus vy­riš­ku­mo ir mo­te­riš­ku­mo, ne­pai­sant no­mi­na­lios kū­no ly­ties ir jai bū­din­gų atau­gų tar­pu­ko­jy­je bu­vi­mo ar ne­bu­vi­mo (tik la­bai re­tai vie­šai tai pri­pa­žįs­ta), ir ar­ba nu­ty­la, ar­ba iš ne­vil­ties ir bai­mės virs­ta dar di­des­niais ho­mo­fo­bais. Tik jau krau­ju pa­sru­vu­sio­mis aki­mis. Ne tik už Lie­tu­vą, vy­rai...

 Ta­čiau svar­bes­nis klau­si­mas yra ki­toks. Ar šie pik­ti žmo­nės, ne­si­bo­din­tys pri­min­ti, kad už vie­nas ar ki­tas nuo­sta­tas Lie­tu­vo­je po­ka­ry­je šau­dy­da­vo (ge­ras p. „ža­lio­jo“ Ri­man­to Bra­ziu­lio ar­gu­men­tas, ar ne), pri­mes­da­mi sa­vo ide­o­lo­gi­ją, sa­ko, kaip dėl to ši ša­lis gy­vens ge­riau? Kaip gy­ven­si­me mo­der­nia­me, žiau­ro­kai kon­ku­ruo­jan­čia­me pa­sau­ly­je? Ar bus to pa­sau­lio lū­že­na, ku­rios ly­de­riai vi­sam pa­sau­liui teiks vien ne­si­bai­gian­čias są­skai­tas už mi­to­lo­gi­zuo­tas šios ša­lies ne­lai­mes? To­kie klau­si­mai per­ne­lyg abst­rak­tūs, ga­li­me juos kel­ti ki­taip: kaip gy­ven­si­me be Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos, su­da­ran­čios ket­vir­ta­da­lį ša­lies vals­ty­bės biu­dže­to? Iš ko mo­kė­si­me pen­si­jas, al­gas biu­dže­ti­nin­kams, mo­ky­to­jams ir siek­da­mi vals­ty­bės in­ves­ti­ci­jų į ūkį?

 Ko­dėl šiuo­lai­ki­nės Lie­tu­vos sim­bo­liai – Žy­gai­čių ben­druo­me­nė, ku­riai in cor­po­re nu­si­spjaut į ša­lies in­te­re­są at­ras­ti al­ter­na­ty­vių ener­gi­jos iš­tek­lių. Ir dar į pre­zi­den­tus pre­ten­duo­jan­tis Ig­na­li­nos ra­jo­no me­ras Bro­nis Ro­pė, vie­šai kry­žium gu­lan­tis prieš nau­jos elek­tri­nės pro­jek­tą Vi­sa­gi­ne, ta­čiau ra­mia są­ži­ne Vy­riau­sy­bė­je kau­li­jan­tis 2,5 mln. li­tų elek­tros kai­nų leng­va­toms, nes ra­jo­ne „trūks­ta dar­bo vie­tų, in­ves­ti­ci­jų ir pa­trauk­lu­mo“. Ty­liai nu­ti­pe­nęs tie­siai į mi­nist­ro pir­mi­nin­ko kan­ce­lia­ri­ją. Gal jis no­rė­tų pa­klaus­ti re­fe­ren­du­me mū­sų vi­sų: ar vi­sos Lie­tu­vos žmo­nės su­tin­ka pa­rem­ti Ig­na­li­nos ra­jo­no žmo­nes fi­nan­siš­kai, kad šie pirk­tų elek­tros ener­gi­ją 40 proc. pi­giau nei ki­ti ša­lies var­to­to­jai?

 Tai jei­gu jau re­fe­ren­du­mų Lie­tu­vos sie­kia­me, tai pir­myn – vi­sais klau­si­mais! Ar ne taip, p. Ro­pe?