Iš esmės dabartinės „pseudo-tautininkiškosios“ jėgos Lietuvoje skelbia: žemė, parduodama užsieniečiams – blogai; euras – mirtis tautai; profesionalai iš Vakarų – kam jų reikia? na, o tie dešimt juodaodžių Pabradėje – būsimos afrikiečių invazijos į Lietuvą užuomazgos. Nereikia būti genijumi, kad suvoktum, jog nė vienas iš minėtųjų pareiškimų neturi nieko bendra su tikruoju tautiškumu.

Kodėl parduoti užsieniečiui?

Matyt, reikia pradėti nuo to, jog niekas neverčia jūsų parduoti žemės niekam – nei lietuviui, nei užsieniečiui. Europos Sąjungos direktyva suteikia kiekvienam Europos Sąjungos piliečiui teisę įsigyti žemės lopinėlį bet kurioje Europos valstybėje, tačiau pats žemės ar kito turto pardavimas – buvo ir tebelieka kiekvieno žmogaus asmeninė laisvė elgtis su savo nuosavybe kaip panorėjus.

Europos Sąjungos direktyvos, pagal 288 straipsnį (TFEU), gali būti perkeltos į nacionalinę teisę pasirenkant kiekvienai šaliai priimtinus būdus. Tai reiškia, jog galime sukurti tokį pardavimo modelį, kuris būtų gana viešas bei skaidrus. Tiesą sakant, net ir kurti nereikia – užtenka pasižiūrėti į vokiškąjį bei britiškąjį modelius. 

O kas, jei žmogus nusprendžia parduoti savo žemės sklypą užsieniečiui? Negi tai blogai? Akivaizdu, jog tie, kurie neplanuoja investuoti savo kapitalo, į užsienio rinkas nesikelia. Tai reiškia, jog žemę pirks tie, kurie ją ir naudos, ir investuos į ją. O tai reiškia užsienio kapitalo atėjimą į Lietuvą – tiek į privatų, tiek į valstybinį sektorių. Na, o užsienio kapitalą, manau, jau rasime kaip teisingai panaudoti: gal pagaliau savo Oksfordo ar Kembridžo abiturientus parsivešime į Lietuvą. 

Euras – stiprios ekonomikos požymis

Neseniai viename Didžiosios Britanijos universitete paskaitos apie Europos Sąjungą metu teko išgirsti, jog įsivedusios eurą šalys praranda milžinišką dalį savojo identiteto, praranda savąją nepriklausomybę. Juokinga, ir tiek. Pasirodo, stipriausios Europos ekonomikos – Vokietija, Prancūzija, Suomija – liko be identiteto.

Žinoma, lietuviškieji „pseudo-tautininkai“ net ir šių valstybių atvejais rastų ką prikišti: Vokietijai – turkus, Prancūzijai – musulmonus; na, o Suomijai ir kitoms Skandinavijos šalims – žinoma, homoseksualus. Tačiau faktai, jog tiek vokiečiai, tiek prancūzai ar suomiai gyvena puikiai bei nesiskundžia dėl tokio masto emigracijos, yra pamirštami.

Sakote, Europos centrinis bankas kontroliuos mūsų pinigus. Na, taip. Bet lygiai taip pat pinigų srautai yra kontroliuojami ir visose kitose eurozonos šalyse. Kol kas neteko girdėti, jog kas skųstųsi. Beje, vertėtų pamąstyti: kas vis dėlto labiau naikina tautą – silpna ekonomika, besireiškianti milžiniškais emigracijos tempais, ar savos valiutos kontrolės praradimas? Manau, lietuvių emigrantų skaičius atsako į šį klausimą.

Vakarų profesionalai – mūsų viltis

Pabrėžiu, jog niekas nekalba apie kinų ar lotynų amerikiečių antplūdį. Kalbame apie tuos žmones, kurie į Lietuvą atvežtų žinias bei patirtį. Lietuva – jau valstybė, kuriai dar daugelyje sričių trūksta įgūdžių. Kad tų įgūdžių gautume, mums reikia mokytis. Mokytis iš pačių geriausiųjų. Kaip teigia ekonomikos ekspertai, pigios darbo jėgos antplūdis Lietuvoje yra sunkiai tikėtinas, kadangi už nekvalifikuotus darbus Lietuvoje nemokama labai daug.

Lietuvoje neturime nė vieno universiteto, patenkančio į geriausiųjų šimtuką. Tai akivaizdžiai apsunkina Lietuvos galimybes išsiauginti savo specialistų, tačiau mūsų valstybė jau gali leisti sau įdarbinti profesionalus iš užsienio. Ir visai nesvarbu, ar tie profesionalai – mokslus užsienyje baigę lietuviai, ar užsieniečiai. Bet kuriuo atveju – tai naudinga tiek lietuviams, tiek Lietuvai.
 
Afrika Pabradėje?

Artėjanti juodaodžių invazija gali būti aktuali tema tiems, kurie siekia nukreipti tautą nuo tikrųjų jos problemų. Tai, beje, ne kas kita, kaip tik senasis KGB metodas, padedantis užglaistyti tai, kas iš tikrųjų aktualu ir turėtų kelti visuotinį susirūpinimą. Į gilesnę diskusiją vargu ar vertėtų leistis: esame per 2000 kilometrų nuo Afrikos žemyno; be to, tikrai nesame ta valstybė, kurią emigrantai renkasi pirmuoju numeriu. Na, ir akivaizdu, jog iki šiol atvykę dešimt juodaodžių tikrai nesiekia uzurpuoti mūsų žemės.

Todėl tikrasis tautiškumas – tas, kuris padeda savo valstybei eiti į priekį. Tai tautiškumas, kuris skatina savo tautos gerovę per konkurencingumą ir ekonomikos laisvę. Tautiškumas, kuris kuria mylinčią savo valstybę, tautą. Nemaišykime šios sampratos su ta, kurios vienintelis tikslas – grąžinti Lietuvą į kaimynės iš rytų globą.